„Įtariamas šnipinėjimu Rusijos naudai“

Šį mėnesį ėmė aiškėti rugsėjį Estijoje kilusio šnipinėjimo skandalo detalės. Gynybos ministerijos, vienos slapčiausių Estijos institucijų, darbuotojas, beje, vadovaujantis vienam iš itin svarbių Gynybos ministerijos padalinių, buvo suimtas Estijos slaptųjų tarnybų ir uždarytas į areštinę. Oficialūs kaltinimai Hermanui Simmui skamba tradiciškai: „įtariamas šnipinėjimu Rusijos naudai“. Estijos generalinės prokuratūros atlikto tyrimo duomenimis, H. Simmas, buvęs saugumo skyriaus viršininkas, galėjo teikti slaptą informaciją Rusijos užsienio žvalgybos karininkams. Drauge su H. Simmu išdavyste įtariama ir jo žmona. Tačiau moteris, skirtingai nei jos vyras, nebuvo uždaryta į kalėjimą. Kai pasirašė pasižadėjimą neišvykti iš šalies, ją iš karto paleido.

Tiesa, oficiali Estijos generalinės prokuratūros pozicija dėl sulaikytojo galimos išdavystės labai keista. Estijos generalinės prokuratūros spaudos tarnybos pranešime teigiama, kad H. Simmas, apkaltintas valstybės išdavyste, galėjo ir nežinoti, jog bendrauja su Rusijos žvalgybos tarnybos atstovu. Pasak Estijos tyrėjų, pareigūnas teikė slaptą informaciją asmeniui, kuris turėjo padirbtus vienos iš Europos Sąjungos šalių dokumentus.

Nežinojo ar nenorėjo žinoti? H. Simmas žvalgyboje – ne naujokas. Gynybos ministerijoje jis dirbo nuo 1995 metų, o nuo 2000 iki 2006 metų ėjo saugumo skyriaus, kuris buvo atsakingas už valstybinių paslapčių ir slaptų dokumentų saugojimą, vadovo pareigas. Pareigūnas taip pat vadovavo Estijos delegacijoms, sudarančioms sutartis su užsienio valstybėmis dėl slaptos informacijos apsaugos. Žodžiu, nebuvo eilinis klerkas, be to, ir patirties turėjo užtektinai.

Šis pavyzdys atskleidžia tikruosius Rusijos tikslus bei Rusijos žvalgybų išradingumą, o kartu paneigia kai kurių mūsų politikų samprotavimus, girdi, Baltijos valstybės neturi itin rimtos informacijos, kuri domintų Rusijos slaptąsias tarnybas. Suprask, rimtų žvalgybinių operacijų nei Lietuvoje, nei Latvijoje, nei Estijoje  Kremlius neorganizuoja. Žinoma, Rusiją pirmiausiai domina ne specifinė lietuviška ar estiška informacija, o iš NATO ir Europos Sąjungos štabų į Baltijos valstybes atkeliaujanti konfidenciali, slapta ar visiškai slapta informacija. Ir tą slaptąją informaciją, kaip byloja H. Simmo pavyzdys, vienokiu ar kitokiu būdu Rusijai išgauti pavyksta.

„Slaptųjų takų“ kalbinti pareigūnai tvirtino, jog retkarčiais kylantys šnipinėjimo skandalai Taline jokiu būdu nerodo, kad Estijos slaptosios tarnybos dirba kokybiškiau nei lietuviškosios ar latviškosios. Jei žvalgybų ir kontržvalgybų karininkai yra itin profesionalūs, išmintingi ir išradingi, tokių situacijų, kaip atsitiko Estijoje dėl H. Simmo, iš viso neturėtų būti. Apie žvalgybos pajėgumus byloja ne sugautų ir į kalėjimą uždarytų šnipų gausa, o būtent sumanios prevencinės priemonės, neleidžiančios atsirasti tokiems atvejams, kaip H. Simmo pavyzdys.

Tačiau nereikia pamiršti ir aplinkybių, kokiais finansiniais resursais disponuoja Rusija ir kiek pinigų žvalgybinėms-kontržvalgybinėms reikmėms gali skirti Estijos biudžetas. Baltijos valstybės priklauso tiek NATO, tiek ES, todėl Vašingtonas bei Briuselis finansiškai remia Baltijos valstybes, ir finansinį skirtumą šiek tiek išlygina. Tačiau Vakarai nesupranta ar nenori suprasti, visų Rusijos suktybių ir klastų. Dažnai Vakarai yra naivūs kaip vaikai. Štai neseniai pasirodė pranešimų, jog Didžiojoje Britanijoje netrukus pradės veikti slapta žvalgybos mokykla, kurioje NATO šalių slaptųjų tarnybų darbuotojai bus mokomi perprasti tų šalių, kuriose jiems teks dirbti žvalgais, gyventojų mentalitetą. Toks žingsnis – visiškai logiškas. Jei važiuoji šnipinėti į Iraką, vadinasi, privalai išmanyti irakiečių papročius. Jei važiuoji šnipinėti į Rusiją, privalai elgtis ne kaip amerikietis ar britas, o būtent kaip rusas. Priešingu atveju išsiskirsi iš minios ir čia pat būsi identifikuotas kaip svetimas, įtartinas elementas.

Labai džiugu, kad toji mokykla netrukus pradės veikti. Belieka jos vadovybei palinkėti kuo geriausios kloties formuojant dėstytojų ir studentų kontingentą. Ir dar norisi užduoti retorišką klausimą: kur jūs buvote anksčiau? Iš tikrųjų: kodėl tik dabar prabilta apie tokio pobūdžio mokyklos reikalingumą? Juk jei vakariečiai būtų mokomi įsijausti į kitų tautų ir nacijų mentalitetą, galbūt šiandien turėtume žymiai geresnius rezultatus Irake ar Afganistane. Nepaneigsi: amerikiečiai su britais moka taikliai mėtyti bombas, raketas. Bet juk šito dar maža.

Lietuvos slaptųjų tarnybų padangėje – irgi nieko gero. Į Seimą neišrinktas Algimantas Matulevičius, pastaruosius kelerius metus itin efektyviai, drąsiai ir išmintingai vadovavęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Būtent jo ir jo bendraminčių dėka sužinojome, kad po užrašu „visiškai slaptai“ galima slėpti tiek gerus, tiek blogus dalykus. Būtent dėl jo užsispyrimo ir atkaklumo Lietuvos visuomenė turėjo progos bent jau retoriškai pasiteirauti: kodėl Baltarusijoje žuvo mūsų VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas, ar tikrai visi dabartiniai Lietuvos VSD pareigūnai ir karininkai nuoširdžiai dirba Lietuvos labui? Į šiuos klausimus aiškaus atsakymo iki šiol nėra. Ar naujasis Seimo NSGK vadovas bandys prisiminti klausimus, į kuriuos iki šiol nėra atsakymų? Į Seimą išrinktas istorikas Arvydas Anušauskas – greičiausiai gera kandidatūra į šį strategiškai svarbų postą Lietuvos parlamente. A. Anušauskas ne vienerius metus produktyviai narplioja slaptųjų tarnybų istorijas – jis ir knygos „XX amžiaus slaptieji archyvai“, ir televizijos laidų ciklo slaptųjų archyvų temomis autorius. Pristatydamas šią knygą A. Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje dr. A. Anušauskas pabrėžė, kad visos paslaptys turi vieną blogą savybę – jos ilgai aiškinamos. Kai kurios istorijos paaiškėja po 50 metų, kitos neišnarpliojamos ir po šimtmečio arba išnarpliojamos visiškai atsitiktinai.

Ir vis dėlto norėtųsi sužinoti šiandien, o ne po šimto metų, kodėl dabartinis VSD vadovas, kaip ir jo pirmtakas, nesiruošia Seimui pateikti 12-os slaptų pažymų, kurios, kaip manoma, įrodo mūsų aukštų pareigūnų ir politikų sąsajas su rusų verslu ir galimai – su šios valstybės slaptosiomis tarnybomis. Taip pat norėtųsi jau šiandien žinoti, apie ką šnekėjo dabartinio VSD vadovo Povilo Malakausko „dešinioji ranka“ su kai kuriais į Seimą išrinktais konservatorių-krikdemų vadovais. 2006-ųjų pabaigoje konservatoriai labai garsiai reikalavo, kad iš strategiškai svarbių postų būtų pašalintas ne tik liūdnai pagarsėjęs Arvydas Pocius, bet ir „pilkuoju kardinolu“ tituluojamas Albinas Januška. Ar slapti dabartinės VSD vadovybės ir į Seimą išrinktų konservatorių-krikščionių demokratų susitikimai byloja, jog bent jau iki šiol konfliktavusios stovyklos ieško sąlyčio taškų? Iki šiol neaiški ir iš konservatorių-krikščionių demokratų sąrašo išbrauktų buvusių VSD darbuotojų Kastyčio Braziulio ir Vytauto Damulio istorija.

Šiandien tėra aišku, kad lietuviškas VSD itin rimtai ėmėsi neseniai Kaune sulaikytų čečėnų Gatajevų temos. Kiekvienam bent šiek tiek slaptosiomis tarnybomis besidominčiam lietuviui turėtų būti aišku: eilinėmis bylomis VSD nesidomi. Taigi belieka spėlioti: jeigu VSD dalyvavo suimant čečėnų našlaičių namus įkūrusią šeimą, vadinasi, po našlaičių globos namų iškaba turėtų slėptis mažų mažiausiai užsienio šalių žvalgybininkai arba teroristai. Bet kas šiandien pasakys, kokie tikrieji Gatajevų sulaikymo motyvai?

© 2008 „XXI amžius“