Apie virtualią „vyresniojo brolio“ akį

Gintaras VISOCKAS

Daugelis iš mūsų žvalgybines-kontržvalgybines operacijas įsivaizduojame pirmiausia kaip slaptųjų agentų, infiltruotų į strategiškai svarbias įmones, ministerijas, departamentus ar karinius dalinius, veiklą. Pavyzdžiui, priešiškai nusiteikusi valstybė paperka Krašto apsaugos ministerijoje dirbantį aukšto rango pareigūną, kad šis teiktų žinias iš savo kuruojamos institucijos. O šis, skatinamas gobšumo ar patiriamų materialinių sunkumų, sutinka už atlygį bendradarbiauti su svetimos valstybės slaptosiomis tarnybomis. Be abejo, čia įmanomi patys įvairiausi variantai: politinių įsitikinimų ar asmeninių nusiteikimų vedinas ministerijos klerkas pats pasiūlo savo paslaugas užsienio šalies žvalgybai, tarnauti svetimiems ministerijos pareigūnas sutinka tik šantažuojamas, nenorėdamas, jog į viešumą išlįstų, sakykim, netradicinė jo seksualinė orientacija ar polinkis į alkoholizmą...

Tokie žvalgybos veiklos metodai egzistavo vakar, egzistuoja dabar ir egzistuos ateityje. Tačiau šiandien galingiausios pasaulio žvalgybos sėkmingai braunasi net į tokias sunkiai kontroliuojamas ir kartu svarbias sferas kaip internetinė žiniasklaida. Kad žvalgybos siekia papirkti leidinių redaktorius bei žurnalistus, kad pastarieji rašytų tik joms palankius rašinius, „Slaptuosiuose takuose“ esame jau pasakoję. Čia nieko keisto. Jau Danieliaus Defo, garsiojo romano „Robinzono Kruzo nuotykiai“ autoriaus, laikais ši gudrybė buvo plačiai naudojama, mat pats D. Defo, kaip šiandien aiškėja, dirbo žvalgybai, apie vienas politines jėgas rašydamas tendencingai blogus, o apie kitas – tendencingai draugiškus rašinius.

Šiandien situacija sudėtingesnė jau vien dėl to, kad internetinį laikraštį nūnai gali turėti kiekvienas iš mūsų – tiek paauglys, tiek profesorius, tiek politikas. Ir rašyti tame internetiniame leidinyje galima pačiomis įvairiausiomis temomis, pradedant politika ir baigiant meilės prisipažinimais. Jei straipsniai – įdomūs, sensacingi, problemiški, toks internetinis portalas gali sutraukti itin daug skaitytojų iš viso pasaulio. Išsiaiškinti, ar internetinio portalo, sakykim, kritikuojančio Lietuvos partizanus-miško brolius, nefinansuoja organizacija, susijusi su Rusijos slaptosiomis tarnybomis, – nėra lengva. Bet dar sunkiau išsiaiškinti, kas gi komentuoja publikuojamus straipsnius. Mat kiekvienas populiarumo bei įtakingumo siekiantis internetinis laikraštis sudaro galimybę savo skaitytojams komentuoti perskaitytus rašinius. Netgi dažnai skaitytojų komentarai būna ne mažiau įdomūs už pačią publikaciją. Štai čia atsiveria dar platesnės galimybės žvalgyboms manipuliuoti žmonių sąmone. Ar skaitydami komentarus esame tikri, kad jų nerašo, pavyzdžiui, kadriniai Rusijos žvalgybos-kontržvalgybos specialistai?

Gilindamasis į šią sudėtingą temą, internete aptikau dėmesį prikausčiusią publikaciją „Virtuali vyresniojo brolio akis“, kurios autoriai tvirtina, kad Rusijoje į valdžią atėjus Vladimirui Putinui, šios šalies slaptosios tarnybos sugebėjo pažaboti ne tik didžiąją dalį nepriklausomos rusiškos žiniasklaidos. Pasak Anos Polianskajos, Andrėj Krivovo ir Ivano Lomko, Rusijos slaptosios tarnybos šiandien jau valdo iš pirmo žvilgsnio sunkiai kontroliuojamą sferą – po internetiniais straipsniais atsirandančius komentarus. Šios cenzūros esmė – nesudėtinga. Etatiniai komentarų rašinėtojai skaitytojų pamėgtuose laikraščiuose bei diskusijų forumuose be perstojo rašo dabartinei Kremliaus valdžiai palankius atsiliepimus, o visus kitaminčius, išdrįsusius komentarų skiltyse kritikuoti V. Putiną, apipila nepagrįstų kaltinimų lavina. Tiksliau būtų pasakyti šitaip: V. Putino režimo oponentai keikiami, kritikuojami, šmeižiami, menkinami tol, kol neatlaikę moralinio spaudimo liaujasi komentaruose ar diskusijų forumuose išsakyti savo nuomonę. Norite paklausti, kam viso to reikia Rusijos slaptosioms tarnyboms? Putiniška-medvediška nauda – akivaizdi. Skaitant komentarus susidaro įspūdis, jog dauguma Rusijos gyventojų remia tiek V. Putino, tiek D. Medvedevo politiką, jog didžioji dalis rusų nusiteikę antiamerikietiškai, antičečėniškai, antilietuviškai. Tokiais kryptingais, gausiais, sumaniai kontroliuojamais informacijos srautais manimuliuojama milijonų žmonių sąmone. Straipsnio „Virtuali vyresniojo brolio akis“ autoriai A. Polianskaja, A. Krivov ir I. Lomko pripažįsta, kad susidurdami su šia internetinės cenzūros atmaina tvirtesnių pažiūrų neturintys ir net tvirtomis pažiūromis pasižymintys Rusijos piliečiai dažnai pradeda abejoti patys savimi: o gal V. Putinas – ne toks jau blogas, gal aš kažko nesuprantu? O tiems, kurių niekaip nesuviliosi paremti V. Putiną, – nusvyra rankos. Ar verta priešintis putiniškai diktatūrai, jei dauguma Rusijos gyventojų žavisi buvusio kadrinio KGB karininko V. Putino veikla?

Pateikiame keletą įsimintiniausių ištraukų iš straipsnio „Virtuali vyresniojo brolio akis“ (http://ds.ru/ss1.htm) ir kviečiame „Slaptųjų takų“ skaitytojus susimąstyti, ar jie nėra panašių virtualių - žvalgybinių žaidimų užuomazgų pastebėję ir lietuviškoje internetinėje žiniasklaidoje? Nekantriai lauksime laiškų.

Politiniai forumai internete – palyginti naujas rusų publikos užsiėmimas, virtuali pasaulinė virtuvė, kurioje formuojama visuomenės nuomonė. Įvairiuose spaudos leidiniuose vis dažniau pasirodo straipsnių, skirtų pasisakymams internetiniuose forumuose. Vyraujanti visų šių straipsnių gaida – begalinis nusistebėjimas: kas atsitiko rusų inteligentams ir intelektualams? Juk būtent jie daugiausia naudojasi internetu ir domisi visuomeniniu gyvenimu bei politika. O rusų internetiniuose forumuose – neapykantos, ksenofobijos, rasizmo, antisemitizmo, prievartos propagandos, amoralaus cinizmo šėlsmas. „Šalis didėjančiu pagreičiu krenta į beprotybę“, „rusų inteligentija sugyvulėjo“ – tokios nuomonės  vyrauja „Radijo svoboda“, „Moskovskije novosti“, internetinio leidinio „Gazeta.ru“, įvairių Vakarų MIP (Masinės informacijos priemonės) komentaruose.

Kai kuriuose Vakarų politologiniuose institutuose yra įsteigti analitiniai skyriai; juose specialistai pagal Rusijos interneto publikacijas sprendžia apie mąstančiojo šios šalies elito vyraujančias nuotaikas. Štai būdinga citata iš Izraelio analitinės grupės MAOF portalo: „Paprastų rusų komentarai stebina agresyvia skaitytojų vienybe. Įspūdis toks, kad Amerika užpuolė ne nemotyvuotą agresiją sukėlusius arabus, o pačią Rusiją. Interneto vartotojai savo atsiliepimuose rodo tokią pačią laukinę neapykantą, kaip jų islamiškieji ginamieji. Ir, kas įdomiausia, jokių imamų jiems nereikia. Patys taip sužvėrėjo nuo neapykantos, kad man, dvylika metų gyvenančiam svetur, tiesiog nesuprantama, ar tai rusų kalba skleidžiama tokia nuomonė“.

Dauguma analitikų, cituojančių Rusijos internetinių puslapių pasisakymus, daro vienareikšmišką išvadą: didžioji dalis besąlygiškai remia valstybės vadovus, rusų inteligentai ir jaunimas staiga pavirto agresyviais atskalūnais. Tačiau čia mes pabandysime reabilituoti mąstančiąją Rusiją.

Gana seniai mums kelia abejones, ar tai iš tiesų yra rusų visuomenės nuomonė, taip nesolidžiai pateikiama Rusijos internetiniuose forumuose. Ar iš tiesų tai tik „paprastų rusų komentarai“, kurie stebėtojus „stulbina agresyviu bendramintiškumu“?

Be abejo, oficialioji propaganda turi didelės įtakos visuomenės nuomonei. Totalitarinės ideologijos atgimimas – akivaizdus. Daugelis laikinai užmirštų sovietų laikų idėjinių vertybių Vladimiro Putino ideologų pateikiamos kaip naujos, vyksta totalitarinių vertybių nuoseklus restauravimas. Todėl nenuostabu, kad tarp Rusijos internetinių forumų dalyvių yra ir radikalių antiamerikiečių, antisemitų, totalitarizmo šalininkų. Tačiau, mūsų nuomone, jų – realių žmonių su tokiomis pažiūromis – yra žymiai mažiau, negu atrodo.

Internetas Rusijoje dar nėra visuotinai paplitęs. Duonai, būstui ir kompiuteriui anaiptol ne visiems užtenka. Pagaliau reikia mokėti juo naudotis, bent elementariai šį tą nutuokti apie politiką, istoriją. Marginalų, žmonių, prisilaikančių komunistinių arba nacionalfašistinių pažiūrų, žinoma, yra, tačiau jų interesų ratas paprastai toli gražu nesiekia liberalių politinių pažiūrų forumų internete, be to, jiems, vyresnių kartų žmonėms, tiesiog ne taip paprasta naudotis šia nauja žiniasklaidos priemone.

Iki 1998-1999 metų Rusijos internetiniai forumai buvo gan vienareikšmiai pažangūs pagal pagrindines vartotojų sociologines charakteristikas. 70-80 proc. auditorijos sudarė vienminčiai, liberalių ir demokratinių pažiūrų žmonės, Rusijos viduriniosios klasės ir rusakalbės emigracijos atstovai. Dabar, vos per kelerius metus, totalitarinių nuomonių rusiškuosiuose interneto forumuose atsirado iki 60-80 procentų.

Staigus kiekybinis jų šuolis neatitinka visuomenės nuomonės spektro, nesutampa su internetinio balsavimo pagal esminius šiuolaikinio gyvenimo klausimus duomenimis. Pavyzdžiui, maždaug 80 proc. autorių visuose internetiniuose forumuose labai agresyviai ir vienareikšmiškai plūsta JAV, tačiau balsuojant tuose pačiuose internetiniuose puslapiuose, kur iš vieno kompiuterio galima balsuoti tik vieną kartą, – 84 proc. rusakalbių interneto vartotojų remia JAV. Panašiai ir su pritarimu Čečėnijos karui, V. Putino ir jo administracijos rėmimu ir t.t. Visur situacija identiška: ten, kur negalima balsuoti antrą kartą, apklausų rezultatai visiškai priešingi „neapsaugotiesiems“ nuo pakartotinio balsavimo.

Dar prieš trejus-ketverius metus Rusijos internete liberalioji dalyvių grupė kiekybiškai žymiai viršijo totalitariškąją. Tačiau pastaraisiais metais grupė „apsauginių“ visuose liberaliuosiuose ir neutraliuosiuose visuomeniniuose-politiniuose interneto forumuose staigiai išaugo pasirodžius daugybei vienodų personažų, kurie sudaro bet kurio internetinio forumo stuburą. Šios grupės veikla tokia neįprasta, o grupės nariai metodologiškai ir idėjiškai tokie panašūs vieni į kitus, kad jie atkreipė daugelio nuolatinių forumų lankytojų dėmesį. Kai karo Irake metu internetiniuose forumuose ėmė pasirodyti pranešimai, pasirašyti „Ramzaj“, nutekinantieji žvalgybinę GRU informaciją apie karo veiksmų eigą, į TOKIUS forumo dalyvius dėmesį atkreipė net kasdieninės internetinės MIP.

Šios grupės personažai yra įvairių profesijų žmonės, iš skirtingų miestų ir šalių, jie, jų pačių žodžiais, priklauso įvairiems socialiniams sluoksniams ir amžiaus grupėms. Tačiau ilgiau su jais pabendravus, įdėmiai stebint neišvengiamai pastebi kai kuriuos ypatumus, bendrus bruožus, nebūdingus kitiems diskusijų dalyviams.

Agresyvi totalitarinė ideologija, kurią šie žmonės skelbia, šiuo atveju ne svarbiausias požymis. Kai kurie šios grupės nariai stengiasi pasirodyti netgi kaip liberalai. Šalia įprastos „valstybiškumo“ ideologijos (taip pat ksenofobijos, antiamerikietiškumo, antisemitizmo ir nepakantumo kitaminčiams), šie žmonės išsiskiria grupine korporatyvine morale, griežtomis elgesio normomis ir labai specifiniais „darbo su objektu“ metodais. Ši grupė turi vieningus visiems forumams poveikio principus, susijusius pirmiausia su sąmoningai ir planingai skleidžiamu melu, šmeižtu ir dezinformacija. Be to, būdinga tai, kad Rusijos internete ši grupė atsirado vienu metu – 1999-aisiais.

Reiškinys, kurį mes čia pabandysime aptarti, anaiptol nėra ideologinis arba dvasinis postsovietinių žmonių bendrumas, taip pat ne pavienių anoniminių interneto storžievių agresyvumas. Mūsų supratimu, tai kiekybiškai naujas reiškinys: Rusijos interneto forumuose egzistuoja organizuota ir profesionali grupė asmenų iš vieningosios „brigados“. Mes darome prielaidą, kad tokia „brigada“, susidedanti iš ideologiškai ir metodologiškai identiškų personažų, „dirba“ bandydama formuoti valdžiai reikalingą visuomenės nuomonę. Veikia ji kiekviename reikšmingesniame, populiarumo turinčiame visuomeniniame-politiniame interneto forume, kuriame apsilanko bent keli šimtai lankytojų.   

Mes pabandėme susisteminti būdingiausius šios „brigados“ veiklos bruožus. Veikia ji visose liberaliose ir prodemokratiškose atvirose Rusijos internetinėse tribūnose, įvairiuose leidiniuose, kuriuos skaito inteligentai ir labiau išprusę gyventojų sluoksniai. Komunistinės, nacionalistinės, profašistinės MIP mūsų apžvalgoje neliečiamos.

(Bus daugiau)

© 2008 „XXI amžius“