Kauno politechnikos institute diegė sovietinę ideologiją

Albinas TAMAŠAUSKAS

Sovietinei aukštajai mokyklai buvo keliamas uždavinys parengti komunistine ideologija besivadovaujančius specialistus. Šią ideologinę užduotį tuometiniame KPI privalėjo vykdyti Marksizmo-leninizmo pagrindų, Mokslinio komunizmo, SSKP istorijos, Politinės ekonomijos ir Filosofijos katedrų dėstytojai. Jie turėjo slopinti studentų ir darbuotojų tautinę bei religinę sąmonę, skiepyti nepakantumą bendražmogiškoms krikščioniškoms vertybėms, skleisti tariamąjį sovietų bei rusų mokslo pažangumo mitą.

Instituto veiklos pradžioje šiai misijai vietinių pretendentų labai stigo dar ir todėl, kad 5-ame dešimtmetyje ir 6-ojo pradžioje SSRS AMM kadrų skyrius skirdavo šių katedrų vedėjus ir tvirtindavo dėstytojus. 1952 metais iš  devynių KPI Marksizmo-leninizmo pagrindų katedros dėstytojų tik dvi buvo lietuvės. A. Majauskaitė demonstravo išskirtinį lojalumą sovietinei sistemai. Dar studijuodama KVVDU ji įstojo į VKP(b). 1951 metais, dirbdama KPI, parašė disertaciją tema „Lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai – carizmo sąjungininkai, pikčiausi lietuvių tautos priešai“. Kitais metais temą pakeitė į „Pogrindinės komunistinės spaudos vaidmuo kovoje su fašizmu už tarybų valdžią Lietuvoje 1926-1940 metais“. Taigi universitetą baigusi jauna istorikė dėl būsimos karjeros paslaugiai ėmėsi okupanto užduoties – falsifikuoti Lietuvos istoriją. Sovietmečiu, dirbdama tiek LŽŪA, tiek KPI, sovietinę sistemą liaupsinančiais straipsniais bei paskaitose A. Majauskaitė-Gulbinskienė jaukė studentų ir visuomenės jausmus bei protus.

Ideologines katedras laipsniškai lietuvinant, 1953 metais jose pradėjo dirbti KPI absolventė komunistė S. Dulytė, paskui Maskvos universiteto absolventas komunistas J. Leonavičius bei keletas VU absolventų istorikų ir ekonomistų. Siekiant sustiprinti ideologines katedras „užgrūdintais partiniais darbuotojais“, dėstytojais buvo priimti P. Aksamitas, A. Šimanas, P. Bagackas, L. Solominas, L. Vaicekauskas, V. Dausa – visi jie turėjo tik partinį išsilavinimą, buvo karo dalyviai ir prieškariu veikė prieš Lietuvos Respubliką. Ideologiniam režimui institute didžiausią įtaką turėjo P. Aksamitas. Jis, 1940 metų komjaunuolis, entuziastingai pritarė Lietuvos sovietinei okupacijai. Karo metais buvo sovietinis partizanas. Po karo, baigęs sovietinę Visuomeninių mokslų akademiją, vienerius metus dirbo LKP CK aparate ir tolesnę karjerą susiejo su okupacine administracija. Pastaroji tik partinį išsilavinimą turėjusiam P. Aksamitui suteikė profesoriaus mokslinį laipsnį ir jis per tris dešimtmečius vadovavo katedroms. Tuomet P. Aksamitas buvo pagrindinis instituto ideologas, pritardavo rusų šovinistams, kaltinusiems dėstytojus nacionalizmu. P. Aksamitas pasisakė prieš religiją, ypač Katalikų Bažnyčią, kuravo KPI Ateistų tarybą ir daugelį metų institute, net pažeisdamas sovietinius įstatymus, diegė sovietinį ateizmą. 1988 m. gruodžio 12 dieną KPI savaitraštis  „Už tarybinį mokslą“ atspausdino dešimties KPI mokslo darbuotojų atvirą laišką P. Aksamitui, kuriame, be kita ko, buvo rašomą: „P. Aksamitas mums studijuojant dėstė ateizmą. Pamename anekdotišką dėstymo būdą. Įskaitai gauti reikėjo parašyti referatą arba iš namų atnešti maldaknygę ar kitokią religinio turinio knygą. Kai kurie studentai dėl lengvabūdiškumo atnešdavo senų vertingų knygų – priglausdavo ir tokias. Iš akademinės grupės 15-20 studentų  nemažai būdavo norinčių nerašyti referatų, todėl įskaitų dieną ant stalo išaugdavo solidi knygų krūva, o po stalu būdavo paruoštas didelis portfelis... Įdomu, kiek akademinių grupių per savo praktiką institute praleido profesorius? Norėtume žinoti, kur tos maldaknygės dabar?“ Toks sovietinio profesoriaus, katedros vedėjo atviras biznis įskaitomis buvo beprecedentis atvejis. Pabrėžtina, kad visa tai žinojo rektorius M. Martynaitis ir instituto partinis komitetas.

Stebina P. Aksamito požiūris į bendražmogiškųjų vertybių svarbą jaunajai kartai. Instituto visuomeniniam Oratorinio meno fakultetui ir Centrinei ateistų tarybai jis skyrė vadovauti „užgrūdintą partinį darbuotoją“ V. Dausą. Pastarąjį katedros posėdyje svarstant už girtavimą ir darbo drausmės laužymą P. Aksamitas įrodinėjo, kad V. Dausos iš užimamų pareigų atleisti negalima, nes, pasak jo, „sugriūtų Oratorinio meno fakultetas ir Ateistų taryba“. O galiausiai jį atleidus, P. Aksamitas šias pareigas eiti paskyrė F. Laurinavičių, pagarsėjusį dar didesniais skandalais.

Iš KPI archyve esančios pastarojo asmens bylos dokumentų matyti, kad F. Laurinavičius taip pat nuolat girtavo, apgaulingai žadėdamas vesti iš moterų viliojo pinigus ir kitas materialines vertybes. Už amoralų elgesį jis turėjo palikti institutą.

Taigi žemos moralės asmenys, karjeristai, intrigantai buvo ta terpė, kurioje sovietinis saugumas lengviausiai užverbuodavo agentus. Juo buvo ir Filosofijos katedros docentas, komunistas V. Murauskas. Jis, turėdamas KGB siuntimą, 1949 metais įstojo į VU Teisės fakultetą. Čia V. Murauską (spec. agentą „Liudą“) kartu su J. Slavinu (spec. agentu „Šarūnu“) saugumas infiltravo tarp antisovietine veikla įtariamų studentų ir dėstytojų. Kaip paliudijo nuo jų nukentėjęs J. Petkevičius, šie agentai įskundė apie dvi dešimtis asmenų, dauguma jų buvo nuteisti ir įkalinti. O V. Murauskas baigė universitetą bei aspirantūrą ir sėkmingai karjerą darė KPI Filosofijos katedroje. Chruščiovo atšilimo metu kai kuriems nuteistiesiems sugrįžus iš lagerių, V. Murauskas jautėsi esąs apgautas, nes buvo tikras, kad jie niekada nesugrįš į Lietuvą, todėl pakrikus nervams nusižudė.

Kitas prieškario „užgrūdintas komunistas“ buvo L. Solominas. Iš pradžių jis veikė Jonavoje, o vėliau Kaune. Neakivaizdiniu būdu aukštąją partinę mokyklą baigusį L. Solominą priėmė į Politinės ekonomijos katedrą. Jo partinis draugas A. Šimanas nepriklausomoje Lietuvoje, prisidengdamas profsąjungomis, užsiiminėjo nelegalia komunistine veikla. 1932-1940 metais už antivalstybinę veiklą karo komendantas septyniskart jį nubaudė nuo vieno iki trijų mėnesių kalėjimo. Karo metais sovietinėje kariuomenėje A. Šimanas tarnavo politiniu vadovu. Iš kitų politinės ekonomijos dėstytojų jis išsiskyrė tiek bendruoju, tiek ir dalykiniu neraštingumu. Jo parašytame dviejų  eilučių pareiškime rektoriui padarytos septynios gramatinės klaidos!

Pastariesiems dviem savo mentalitetu visiškai prilygo marksizmą dėstęs partinės mokyklos absolventas L. Vaicekauskas. 1940 metais jis buvo Anykščių valsčiaus komjaunimo sekretorius. Karo dalyvis. Po karo – buvo Kauno miesto komjaunimo komiteto sekretorius. Po N. Chruščiovo pranešimo XX SSKP suvažiavime oficialiai planavo rašyti (bet taip ir neparašė) disertaciją apie J. Stalino „genialų vadovavimą“ karo veiksmams.

Jų bendras P. Bagackas dar 1937 metais įstojo į komjaunimą ir sovietams okupavus Lietuvą aktyviai veikė Rokiškio apskrityje. Po karo dirbo LKP CK aparate. KPI partinė organizacija jį apibūdino „kaip  sistemingai renkantį medžiagą kandidatinei disertacijai apie reakcinės dvasininkijos veiklą Didžiojo tėvynės karo laikotarpiu“. Šį darbą katedroje recenzavęs K. Norkus įvertino taip: „didelis P. Bagacko kandidatinės disertacijos trūkumas yra neraštingumas“.

Palyginus su „užgrūdintais komunistais“, jaunesnioji jų bendradarbių karta jau buvo baigę normalias vidurines ir aukštąsias mokyklas, tačiau dažnas jų studijuodamas daugiau dėmesio skyrė visuomeninei veiklai nei specialybei, todėl baigę studijas ir rinkosi gerai apmokamą propagandisto darbą ideologinėje katedroje su gera perspektyva partinei karjerai. SSKP CK, kaip ir V. Leninas, nepasitikėjo inteligentais, todėl buvo įvedę priėmimo į komunistų partiją limitus. Juos gavęs instituto partinis komitetas paskirstydavo katedroms. Pavyzdžiui, 1978 metais net 50 proc. gauto limito paskyrė visuomenės „mokslų“ katedroms, nors tais metais jų dėstytojai sudarė tik 8 proc. bendro dėstytojų skaičiaus. Atsižvelgus į mokslinius darbuotojus, inžinierius ir tarnautojus, ideologų procentas dar sumažėtų. Taigi, šių katedrų dėstytojams buvo sudarytos išskirtinės sąlygos tolesnei partinei karjerai. Daugumai jų marksizmas rūpėjo ne kaip filosofinė doktrina, o kaip užtikrinta egoistinių poreikių tenkinimo priemonė.

Institute pasižymėję komjaunimo veikėjai L. Šepetys, J. Bernatonis, A. Valionis ir daugelis kitų, baigę institutą, tapo politinių mokslų „specialistais“. Ideologinių katedrų dėstytojų reakcinga pozicija labiausiai išryškėdavo lemtingais istoriniais momentais. Pavyzdžiui, sumaištį sukėlė 1957 metais pasirodęs V. Rimkevičiaus romanas „Studentai“, kurio personažai kritiškai atsiliepia apie komjaunimą, teigdami, kad į jį stojama tik dėl karjeros. Partiniams ideologams nepatiko romane aprašomos studentų nuotaikos, mintys ir siekimai. 1958 metais šią knygą svarstė KPI  Marksizmo-leninizmo pagrindų katedra. Negatyviai ją įvertino komunistė G. Padolskienė. Komunisto J. Aničo nuomone, knygai trūksta partiškumo, o skyrius „Klysti žmoniška“ parašytas neteisingai. Tik viena S. Noreikienė knygą ir jos autorių vertino teigiamai. Katedra nusprendė „šią knygą nepropaguoti“.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 70-mečiui KPI  ideologinių katedrų dėstytojai S. Laurinaitis, A. Jančys, J. Palidauskaitė „Kauno tiesoje“ išspausdino keletą propagandinių straipsnių, kuriuose melagingai rašė apie 1918 ir vėlesnių metų įvykius Lietuvoje, kartojo okupantų sukurptas jų interpretacijas, teigė apie „Lietuvos savanorišką įstojimą į SSRS“.

Visgi didžiausią tuometinių ideologų sumaištį sukėlė 1988 metais prasiveržęs Sąjūdis. „Kauno tiesoje“ ir kituose leidiniuose pasipylė daugybė laiškų, pasakojančių apie okupantų ir jų talkininkų padarytus nusikaltimus. Tada katedros vedėjas P. Aksamitas kartu su parankiniais P. Freidheimu ir L. Vaicekausku „Kauno tiesos“ redakcijoje susitiko su žurnalistais. Pastaruosius labiausiai nustebino P. Aksamito ir jo bendrų nė kiek nepakitusi pozicija tiek bendražmogiškųjų vertybių atžvilgiu, tiek sovietų vykdytas masinių trėmimų vertinimas. „Niekas nenori prisipažinti, kad buvo banditas arba prijaučiantis banditams. Juk nė vieno neišvežė be priežasties“, – tvirtino L.Vaicekauskas. O baigdamas pasisakymą dar pridūrė, kad „prireikus ir vėl taip darytų“.

Taigi, okupacinė administracija tokiems veikėjams patikėjo būsimų inžinierių pasaulėžiūros formavimą. Dėl šių dėstytojų parinkimo ypatumo, jų dėstomų dalykų „išskirtinumo“ šiose katedrose vyko žiauri konkurencija. Jose vienas kito paskaitų lankymas ir po to jų „svarstymas“ dažnai virsdavo asmeninių sąskaitų suvedinėjimu, jaunų dėstytojų žeminimu. Kol šiose katedrose vyravo kitataučiai atvykėliai, jie neapsiribodavo vien tarpusavio intrigomis, o gan dažnai instituto vadovą prof. K. Baršauską ir daugelį kitų vyresniosios kartos profesorių bei dėstytojų partiniuose susirinkimuose kaltindavo nacionalizmu. Instituto partinis komitetas juos  įpareigojo tikrinti ir vertinti bendrųjų bei specialybės mokslų dėstytojų skaitomų paskaitų ideologinį lygį. Daugumai komunistinė ideologija buvo nepriimtina, jie apsiribodavo tik mokslo dalyko aiškinimu ir ideologinio darbo nevykdė arba tai darė atmestinai. Dėl to partiniame susirinkime prorektorius Č. Jakimavičius sakė: „Paaiškėjo, kad Okunis filosofinį ir kitokį ideologinį momentą paskaitose įterpia tik tada, kai į paskaitą atsilanko koks nors tikrintojas. Studentai tą mato ir šaiposi. Tokie spektakliai netoleruotini, nes tai ne auklėjimas, o jo profanacija ir tampa viešu pasityčiojimu iš idėjiškumo“. Pranešėjas rėmėsi  vyr. dėstytojo J. Okunio fizikos paskaitą tikrinusio komunisto V. Radvilavičiaus ataskaita. Tačiau ir bendrose bei profilinėse katedrose buvo dėstytojų, kuriems sovietinė ideologija buvo priimtina. Juk 9-ojo dešimtmečio pabaigoje apie 30 proc. KPI dėstytojų buvo SSKP nariais. Labiausiai pasireiškusiems sovietizmo adeptams inžinieriams J. Sabaliauskui, K. Lengvinui, A. Jūrelei, P. Švenčianui buvo patikėtos instituto partorgo pareigos, o O. Didžiuliui, L. Šepečiui – instituto komsorgo pareigos.

Labai aktyvus buvo ir Radiotechnikos katedros dėstytojas N. Kunickis. Būdamas fakulteto partorgu, jis priekabiavo prie Radiotechnikos katedros bendradarbių – vedėjo J. Stanaičio, dėstytojų V. Zgirskio, F. Tamutienės ir kitų. Jis labai didžiavosi tuo, kad jam vadovaujant Prisikėlimo bažnyčios bokšte, ant apgriauto kryžiaus, buvo įrengta pirmoji Kaune televizijos siųstuvo antena. Sovietinį ateizmą, beje, ne vien institute, labai uoliai skleidė Bendrosios chemijos katedros dėstytojas B. Bernatonis, vėliau perėjęs į Mokslinio komunizmo katedrą ir dėstęs ateizmą. Tokių kunickių bei bernatonių, kurie veikė kartu su partiniais ideologais, buvo ir kitose katedrose.

Sovietinės politinės ideologinės klišės buvo nuvalkiotos, nepopuliarios ir neveiksmingos, nes jas paneigė pati gyvenimo tikrovė. Sovietinėje sistemoje sėkmingai karjerai padaryti nereikėjo nei gebėjimų, nei sąžiningo darbo – čia karjerą lengviausia padaryti intrigomis ir partine priklausomybe. Pusę amžiaus sovietinių ideologų vykdyta dvasinių vertybių niekinimo propaganda labai neigiamai paveikė daugelio instituto darbuotojų bei studentų moralę – tai ir yra vienas didžiausių sovietinės sistemos nusikaltimų.

© 2008 „XXI amžius“