Memuarai, sukėlę šoką Kremliuje

Petras KATINAS

Stalino „asmenybės kulto“ demaskuotojas Nikita Sergejevičius Chruščiovas

Prieš 40 metų viena Vakaruose išleista knyga sukrėtė Sovietų Sąjungos aukščiausiąją vadovybę – SSKP CK politbiurą. Tą knygą parašė ne koks nors disidentas ar sovietinio GULAG’o kalinys, o buvęs visagalis SSRS valdovas, SSKP generalinis sekretorius bei ministrų kabineto vadovas, Stalino „asmenybės kulto“ demaskuotojas Nikita Sergejevičius Chruščiovas. Tas pats, kurio garbei buvo sukurtas propagandinis filmas „Mūsų Nikita Sergejevičius“, kurio žiūrėti buvo varu varomi darbo kolektyvai, mokytojai ir moksleiviai, aukštųjų mokyklų profesoriai.

1964 m. spalio mėnesį Kremliuje įvyko perversmas – SSKP politbiuras po ilgai trukusių tarpusavio politbiuro narių derybų, kaip pasidalyti valdžią, pašalino N. Chruščiovą iš visų jo užimamų pareigų. Nėra abejonės, kad šiame suokalbyje pirmaisiais smuikais grojo ne į SSKP CK politbiuro narius N. Chruščiovo pasodintas niekuo nepasižymėjęs „sibaritas“ Leonidas Brežnevas, o KGB Lubiankos specai. Ir, aišku, pilkasis Kremliaus kardinolas, visų užkulisinių intrigų rezgėjas, komunistinis fanatikas Suslovas. Į šį suokalbį buvo įtraukti ne tik politbiuro nariai, bet ir atskirų „respublikų“ pirmieji sekretoriai. Nemažai jų buvo užkietėję stalinistai ir negalėjo atleisti N. Chruščiovui už Stalino „asmenybės kulto“ demaskavimą. Tarp tokių buvo ir Lietuvos „TSR“ pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus bei itin aršus bolševikas, Latvijos komunistų pirmasis sekretorius Arvydas Pelšė. Šį bolševiką visos sovietinės enciklopedijos vadina partijos nariu nuo 1915 metų (!), istoriku ir Latvijos „TSR“ mokslų akademijos nariu. Už pagalbą nuverčiant N. Chruščiovą 1966 metais jis tapo SSKP CK politbiuro nariu ir sėdėdamas posėdžiuose snausdavo. Pasak kai kurių B. Jelcino laikais paskelbtų straipsnių, anam prireikdavo net sauskelnių.

Vis dėlto Nikita „kukurūznikas“ nebuvo pasodintas nei į lagerį, nei kitaip represuotas. Po ilgų apmąstymų jis nusprendė parašyti memuarus ir pateikti savo pamąstymus, kodėl būnant valdžioje jam nepavyko įgyvendinti savo planų. Būsimąją knygą jis kelis mėnesius diktavo į magnetofono juostą. 1968 m. pavasarį, kad įrašai nepatektų į KGB rankas, N. Chruščiovo sūnus Sergejus pasiūlė perduoti juos į užsienį ir pažadėjo tėvui rasti patikimą žmogų, kuris tai galėtų padaryti. Štai ką pasakoja Sergejus Chruščiovas: „1968 m. balandžio mėnesį, prieš pat mano tėvo gimimo dieną, aš kaip visada atvykau į pamaskvės Petrovo-Dalneje, kur buvo N. Chruščiovo šeimai paskirta vila. Tėvas nepaprastai sujaudintas. Vakar jį į CK buvo išsišaukęs Kirilenka (Anatolijus Kirilenka – SSKP politbiuro narys nuo 1962 metų, kurį į tą kompaniją pastatė pats N. Chruščiovas) ir daužydamas kumščiu į stalą pareikalavo baigti rašyti memuarus. Tai yra nedelsiant perduoti jam tai, kad parašyta. Tėvas labai susinervino, ėmė šaukti ir kilo didelis skandalas.

O štai ką išdėstė Nikita Chruščiovas: „Šunsnukiai! Aš pasakiau viską, ką apie juos galvoju. Ir apie konstitucijos grubų pažeidimą įtaisant pasiklausymo aparatūrą. Dargi išvietėje įtaisyti nepamiršo. Švaistote liaudies pinigus“.

N. Chruščiovo sūnus Sergejus pasakoja, kad su tėvu kalbėdavosi tik vaikščiodami miškelyje – toliau nuo KGB mikrofonų. Pasak Sergejaus Chruščiovo, tėvas visą laiką buvo įsitikinęs, kad politbiuras ir KGB ras būdą atimti jo memuarų įrašus ir juos sunaikinti. Todėl abu nusprendė, kad vienintelis būdas išsaugoti juos – paslėpti užsienyje. Taip pat buvo sutarta susidarius nepaprastoms aplinkybėms ar Kremliui nusprendus imtis ypatingų priemonių, paskelbti memuarus užsienyje. „Man pavyko surasti būdą perduoti atsiminimų kopijas į užsienį, padedant draugui Viktorui Lui. Pastarasis, kaip „liaudies priešas“, buvo kalėjęs lageryje 10 metų, ten savarankiškai išmoko anglų kalbą ir Chruščiovo „atšilimo“ metais įsidarbino anglų laikraščio korespondentu Maskvoje. Jis rengė Stalino dukters Svetlanos Alilujevos knygos „Dvidešimt laiškų draugui“ leidimą užsienyje, kuris pasirodė minint sovietinės valdžios 50-metį.

N. Chruščiovo sūnus Sergejus Chruščiovas pasakoja: Tėvas buvo drąsesnis už mane ir tvirtai įsitikinęs, kad jo, kaip buvusio SSKP pirmojo sekretoriaus, memuarai turi būti prieinami visiems žmonėms. Nors pradžioje paskelbti ir ten, bet gal kada nors bus išspausdinti ir čia. Bet tėvas nerimavo galįs nesulaukti tokių laikų. Tuoj po skandalo, kurį sukėlė tėvui Kirilenka, aš nuvykau pas Lui ir išdėsčiau jam savo sumanymą. Po kelių dienų nuvežiau Lui užantspauduotoje dėžutėje magnetofono juostas su mano suredaguotu tėvo memuarų tekstu. Po kurio laiko Lui išvyko į užsienį. Po mėnesio grįžęs man pareiškė: „Viskas gerai. Tekstai patikimoje vietoje – banko seife. Ten net KGB prie jų neprisikas“. Aš viską smulkiai papasakojau. Nuo to laiko visi tėvo užrašyti atsiminimai tuo pačiu keliu keliaudavo į banko seifą... Tėvas grįždavo prie memuarų publikacijos temos. Jo žodžiais, aplinkybės gali susiklostyti taip, kad ne tik tėvas, bet ir aš bei tarpininkas gali neprieiti iki seifo. Pasikalbėjus su Lui, jis, matyt, pajutęs milžinišką honorarą, apsidžiaugė: „Svarbiausia nukreipti smūgį nuo savęs. Kažkas turi pridengti mus čia. Aš pasitarsiu“. Nežinau visų detalių. Lui man tiktai papasakojo, kad rengtis priedangai jis nusprendęs „nuo galvos“. Mat iki tol jis sugebėjo kažkaip įgauti paties KGB šefo Andropovo pasitikėjimą. Jie ne kartą buvo susitikę neva atsitiktinai Lui ir Andropovo pažįstamų butuose. Vieno tokio susitikimo metu jis papasakojo Andropovui apie memuarus. Andropovas išklausė Lui kalbą jos nepertraukdamas ir tik esą pritariamai linkčiojo galvą. Į klausimą, ar jis pats nenorėtų susipažinti su tais užrašais, atsakė trumpai: „Ne“. Todėl mes nusprendėme, kad galime tikėtis KGB neutralumo. Tėvo atsiminimus išleisti sutarėme su amerikiečių leidykla „Little Brown Company“. Derybos dėl leidimo vyko Kopenhagoje. Leidėjai abejojo, ar Lui pateiktas memuarų tekstas yra autentiškas. Tėvo autorystės patvirtinimui iš Vienos jam buvo atsiųstos dvi skrybėlės – mėlyna ir juoda. Amerikiečiai paprašė, kad jis nusifotografuotų su tomis skrybėlėmis. Tėvas ilgai juokėsi tai sužinojęs, bet amerikiečių leidėjų išmonė jam labai patiko. Taip jis nusifotografavo – viena skrybėlė ant galvos, kita rankoje. Greitai leidėjai gavo tas nuotraukas ir įsitikino, kad jų niekas nevedžioja už nosies. Rankraščio tekstą parengti patikėjo dar labai jaunam žmogui, tada niekam nežinomam Oksfordo universiteto studentui Telbotui. Jis visa galva pasinešė į tą darbą, o visus buitinius rūpesčius prisiėmė jo kambario bičiulis Bilas – būsimasis JAV prezidentas Bilas Klintonas. (Vėliau S. Telbotas Klintono administracijoje tapo valstybės sekretoriaus pavaduotoju, vyriausiuoju specialistu Rusijos klausimais.) Pagaliau 1971 m. sausio mėnesį Lui atvežė tėvui memuarų egzempliorių „Chruščiovas prisimena“. Tai buvo knyga juodais viršeliais su raudonai auksinėmis raidėmis ir besišypsančio tėvo fotografija.

Tačiau dar prieš tai Nikita Chruščiovas buvo iškviestas „ant kilimo“ į Kremlių, kur nebuvo jokių šypsenų. Štai ištrauka iš archyvuose rastos stenogramos „Pokalbiai su N. S. Chruščiovu partinės kontrolės komitete, 1970 m. lapkričio 10 d. dėl Vakaruose rengiamų jo memuarų publikacijos“.

Politbiuro narys, Partinės kontrolės prie SSKP CK pirmininkas A. Pelšė: Mes pakvietėme jus į partinės kontrolės komitetą tam, kad jūs paaiškintumėte apie savo memuarus, kurių publikacija mūsų partijai ir šaliai gali atnešti didelių politinių nuostolių. Galbūt jūs pasakysite, kam perdavėte tą medžiagą, kad ji būtų paskelbta užsienyje?

N. Chruščiovas: Aš niekam tos medžiagos nedaviau.

A. Pelšė: Mes su jumis kalbėjome, kad paslaptys, kurias jūs išdėstėte, gali patekti į užsienį. Ir jos pateko ten.

N. Chruščiovas: Prašau, areštuokite, sušaudykite! Man gyvenimas jau nusibodo. Aš buvau ištikimu, sąžiningu žmogumi. Galbūt išsikvietę mane čia padėsite man numirti. Aš noriu mirties.

A. Pelšė: Bet kaip išeiti iš susidariusios padėties?

N. Chruščiovas: Nežinau. Jūs kalti, visa vadovybė.

Vis dėlto vadovybė privertė N. Chruščiovą paskelbti spaudai tokį pranešimą: „Sprendžiant iš JAV bei kitų kapitalistinių šalių spaudos pranešimų, stengiamasi publikuoti vadinamuosius N. Chruščiovo memuarus ar atsiminimus. Tai fabrikacija, ir aš esu pasipiktinęs tuo. Jokių memuarų aš niekada ir niekam nesu perdavęs. Todėl ir pareiškiu, kad visa tai yra falsifikacija. N. Chruščiovas, 1970 m. lapkričio 10 d.“

N. Chruščiovo sūnus Sergejus Chruščiovas nuo 1999 metų – JAV pilietis. Jis iki šiol nesupranta buvusio KGB šefo (1967-1982 m.) Andropovo elgesio. Juk jis puikiai žinojo apie N. Chruščiovo memuarų įrašų perdavimą užsieniui, o kilus skandalui SSKP CK politbiure, 1970 m. kovo 25 dieną slaptame raporte politbiurui rašė: „Paskutiniuoju metu N. S. Chruščiovas labai suaktyvino darbą rengdamas atsiminimus apie tą gyvenimo laikotarpį, kai jis užėmė atsakingus partijos ir valstybinius postus. Jo padiktuotuose atsiminimuose pateikiami ypač svarbūs duomenys, sudarantys partinę ir vyriausybinę paslaptį, taip pat apie Sovietų Sąjungos gynybą. Pateikiami duomenys apie pramonės ir žemės ūkio išsivystymą bei ekonomiką, mokslo ir technikos būklę, SSKP ir broliškų partijų santykius. Atskleidžiami duomenys svarstyti uždaruose SSKP CK politbiuro posėdžiuose. Esant tokiai padėčiai, būtina imtis skubių operatyvinių veiksmų, kurie leistų kontroliuoti N. Chruščiovo darbą su savo atsiminimais ir perspėti apie galimas partinių ir valstybinių paslapčių patekimo į užsienį pasekmes. Todėl mes (KGB) ir nusprendėme įvesti operatyvinę slaptą N. Chruščiovo ir jo sūnaus kontrolę“. N. Chruščiovo sūnus JAV pilietis Sergejus Chruščiovas teigia, kad jo tėvo memuarų istorijoje dar yra nemažai paslapčių, kurios anksčiau ar vėliau turi paaiškėti.

© 2008 „XXI amžius“