|
|
Istorija, kurios Kremlius nenori girdėti
Gintaras VISOCKAS
|
|
Alekso Goldfarbo ir Marinos Litvinenko
knyga Disidento mirtis.
Aleksandro Litvinenkos
nunuodijimas ir KGB sugrįžimas
|
Su Aleksandru Litvinenka nebuvau susitikęs. Tačiau jo, kaip į Vakarus pabėgusio Rusijos slaptųjų tarnybų darbuotojo, veikla domiuosi seniai nuo tada, kai šis Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) karininkas ėmė tvirtinti, jog gyvenamieji namai Maskvoje ir Volgodonske susprogdinti ne čečėnų, bet tuometinės Kremliaus vadovybės užsakymu. O kai viena čečėnų internetinė svetainė 2003 metais paskelbė, jog Londone nuo Rusijos prezidento Vladimiro Putino keršto besislapstantis perbėgėlis žvalgybininkas A. Litvinenka viešai atsakinėja į jam elektroniniu paštu atsiųstus klausimus, nedelsdamas nusiunčiau savuosius. Teiravausi, kiek dėl Lietuvos politinių ir ekonominių bėdų kaltos Kremliaus intrigos, kokiomis priemonėmis dabar Rusija spaudžia Lietuvą ir kokiomis priemonėmis stengsis mums daryti įtaką ateityje. Po kelerių valandų sulaukiau atsakymo, kuris paliko gilų įspūdį ir kuris, mano supratimu, aktualus ir šiandien. Mat kai kurias A. Litvinenkos įžvalgas nūnai patvirtina ne itin džiugi realybė kad ir JAV prezidento Barako Obamos sprendimas Čekijoje ir Lenkijoje nebedislokuoti itin Rusiją erzinusių karinių radarų, skirtų fiksuoti Europos link paleistas tolimojo nuotolio raketas. Praha ir Varšuva susirūpinusios, nes neteko papildomų saugumo garantijų, o Maskva džiūgauja, privertusi tiek Vašingtoną, tiek kai kurias Europos valstybes atsižvelgti į jos egoistinius interesus. Tad ar nebuvo A. Litvinenka teisus, 2003-aisiais teigęs, jog Vakarai Lietuvai tik žodžiais padės?
|
|
|
Kuo daugiau kraujo, tuo geriau
Rusijos specnazas Viktoro Suvorovo akimis
Specnazo kareivis veikia priešo teritorijoje. Viena svarbiausių užduočių surasti ypač svarbius objektus. Tam jis turi sučiupti žmones ir iš jų išgauti reikalingą informaciją. Kad kareivis žino, kaip tą padaryti, abejonių nekyla. Tačiau kaip jis gali suprasti, ką sako suimtasis? Specnazo karininkas moka bent po vieną svetimą kalbą, be to, kiekvienai specnazo kuopai papildomai priklauso vertėjas, laisvai kalbantis mažiausiai dviem kitomis kalbomis. O kareivis? Kiekvienoje mažoje grupelėje juk nebus vertėjo! Ši problema sprendžiama labai primityviu būdu. Kiekvienas specnazo kareivis su savimi turi paprastą žodynėlį baltą audeklo skiautę, kurioje atspausdinta 16 eilių įvairių frazių klausimų ir atsakymų. Pirma eilė yra rusų kalba, o toliau vertimai į anglų, vokiečių, prancūzų ir kitas europiečių kalbas. Užtenka tik kelių minučių net bukiausiam kareiviui išmokyti susikalbėti. Papildomai dar kareivis išmoksta reikalingiausius žodžius stok, pirmyn, atgal, ten, čia, dešinė, kairė, metras, kilometras ir skaičius nuo 1 iki 20. Dar apie informacijos išgavimo metodus: dantų dildymas paprasta dilde priklauso prie švelniausių priemonių. Net patys paprasčiausi instrumentai, naudojami namų buityje, laidynė, elektrinis grąžtas, pjūkliukas, naudojami žiauriausiems kankinimams. Patys suimtieji stengiasi atsakyti tiksliai ir teisingai jie kovoja ne už savo gyvybę, bet už lengvesnę mirtį: sušaudant, pakariant ar perrėžus gerklę. Neišdavęs informacijos arba išdavęs neteisingą informaciją (grupės vado manymu) miršta lėta kankinio mirtimi. Šiais metodais specnazas naudojasi vien todėl, kad žmonių kankinimas jiems teiktų pasitenkinimą, bet kad jie užtikrina sėkmingą užduoties įvykdymą. Milžiniška žmonių kankinimo patirtis buvo įgyta Afganistane, o dabar sėkmingai pritaikoma Čečėnijoje.
|
| |
|
