Didžioji karaimo Juozo Grigulevičiaus paslaptis

Gintaras Visockas

Žymusis Sovietų Sąjungos agentas nelegalas Juzefas Grigulevičius

1951 metais Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Generalinė Asamblėja sušaukė sesiją, kurioje buvo apžvelgiama politinė ir ekonominė padėtis Lotynų Amerikos šalyse. Toje sesijoje ypač aršiai siautėjo tuometinis Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Andrejus Vyšinskis. Nesiskaitydamas nei su žodžiais, nei su diplomatui privalomomis etiketo taisyklėmis, jis negailestingai užsipuolė Lotynų Amerikos valstybes, simpatizavusias Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Labiausiai tąsyk kliuvo nedidelei Kosta Rikos valstybei, kuri palaikė draugiškus santykius su Vašingtonu. Žodžiu, SSRS diplomatijos šefas elgėsi kaip tikras nepraustaburnis. Tuometiniai Kosta Rikos vadovai pasimetė. Jie nežinojo, kaip deramai atsikirsti į iš piršto laužtus kaltinimus, beje, pateiktus grubia, diplomatams nebūdinga maniera.

Išeitį surado tuometinis Kosta Rikos ambasadorius Vatikane Teodoras Bonefil Kastro. Jis per naktį parašė padorumo ribų neperžengiantį, tačiau šmaikštų, žaismingą, argumentuotą bei įtikinamą atsaką sovietų diplomatams. Kitą dieną Kosta Rikos vadovai sesijoje perskaitė tą laišką viešai, girdint visiems sesijos dalyviams. Oficialus Kosta Rikos atsakas sulaukė ovacijų ir pritarimo. O pasipūtusiam SSRS diplomatijos šefui A.Vyšinskiui beliko tik gėdingai tylėti. Raudonuojantis, siuntantis, prakaituojantis A. Vyšinskis suprato, jog rusiškos replikos čia nepadės, nes jo oponentai pasirodė esą gerokai iškalbingesni. Sesijos dalyvių simpatijos buvo skirtos mažosios Kosta Rikos atstovams.

Po akivaizdžios diplomatinės sėkmės Kosta Rikos ambasadorius Vatikane tapo asmeniniu Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministro A. Vyšinskio priešu. Nesunku įsivaizduoti, kokiais epitetais A. Vyšinskis apibūdindavo poną T. B. Kastro, kai siųsdavo diplomatinius laiškus į Maskvą. Kosta Rikos diplomatas Vatikane buvo pravardžiuojamas ir „sarginiu imperializmo šunimi“, ir „aklu, kvailu amerikiečių politikos trubadūru“. O SSRS diplomatas Italijoje Michailas Kostyliovas savo ataskaitose Kosta Rikos atstovą apibūdindavo kaip „itin SSRS santvarkai nepalankų reakcionierių“.

Tuo tarpu Kosta Rikos diplomatas T. B. Kastro po skandalo JTO sesijoje ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais. Pavyzdžiui, jam iš karto buvo pavesta kuruoti santykius su tuometinėmis Jugoslavijos bei Italijos vadovybėmis. Kosta Rikos diplomatą pagerbė net tuometinis Popiežius Pijus XII, surengęs jam išskirtinį priėmimą. Tačiau vertindamos pono T. B. Kastro veiklą iš tikrųjų klydo abi pusės: ir sovietų diplomatai, laikydami jį mirtinu SSRS priešu, ir vakariečiai, manydami, kad jis – nuoširdus Amerikos draugas. T. B. Kastro buvo itin slaptas sovietų žvalgybos agentas. Apie tai, kad T. B. Kastro yra su SSRS žvalgyba ryšius palaikantis žvalgas, 1951-aisiais žinojo tik Stalinas ir dar keli sovietinės žvalgybos viršininkai. Ši paslaptis nebuvo atskleista iki pat jo mirties 1988 metais. Kai kurių papildomų žinių apie šį sėkmingai sovietų žvalgybai dirbusį šnipą pavyko sužinoti ir po 1991-ųjų, kai žlugo Sovietų Sąjunga.

Tad kas gi iš tiesų buvo Kosta Rikos ambasadorius T. B. Kastro? Atsakymas į šį klausimą turėtų dominti ne vien Rusiją, Kosta Riką ar Vatikaną. Šią istoriją verta įsiminti ir Lietuvai, kadangi Kosta Rikos ambasadoriumi apsimetinėjęs T. B. Kastro iš tikrųjų buvo... Lietuvoje gimęs karaimas Juzefas Grigulevičius. J. Grigulevičius gimė 1913 metais Vilniaus karaimų šeimoje. Iš pradžių jis buvo būtent Juzefas Grigulevičius. Tačiau Lietuvai išsilaisvinus iš carinės Rusijos okupacijos ši šeima sulietuvino savo pavardes. Juzefas Grigulevičius tapo Juozu Grigulevičiumi. Bet Juozo Grigulevičiaus draugystė su Lietuva nebuvo ilga. Karaimas J. Grigulevičius simpatizavo komunistinėms idėjoms, propagavo revoliucijas. Todėl nenuostabu, kad 1931-aisiais už komunistinę propagandą buvo uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Po kelerių metų paleistas į laisvę J. Grigulevičius išvyko gyventi į Lenkiją, iš kurios už komunistinių idėjų propagavimą netrukus taip pat buvo išprašytas.

Tada šis karaimas atsidūrė Prancūzijoje ir užmezgė ryšius su tarptautinėmis kairiosiomis organizacijomis, kurios finansiškai remdavo viso pasaulio revoliucionierius. Tos organizacijos kaupė milžiniškas lėšas, reikalingas revoliucijos propagandai. Tiksliau tariant, rūpinosi ne tuo, kaip pavalgydinti arba aprengti ištremtus revoliucionierius, o kaip surengti revoliucinius maištus. Pagrindinis kairiosios organizacijos, į kurią įstojo ir karaimas iš Vilniaus, rėmėjas buvo Kremlius. O lėšų srautus prižiūrėdavo NKVD agentai.

J. Grigulevičius Paryžiuje gyveno prisidengęs Martino Edmondo Antuano pavarde. Kad J. Grigulevičius nėra tikras prancūzas, niekam net į galvą nešaudavo. Mat šis karaimas buvo velniškai gabus užsienio kalboms. Užsienio kalbas jis išmokdavo labai greitai. Bet svarbiausia, kad išmoktomis kalbomis jis kalbėdavo be mažiausio akcento. Prancūzijoje jį laikė tikru prancūzu, Ispanijoje – tikru ispanu. Savo žvalgybinės karjeros metu J. Grigulevičiui teko apsimesti ir argentiniečiu bei meksikiečiu. Iš viso šis iš Lietuvos kilęs karaimas laisvai ir be akcento kalbėjo maždaug dešimčia kalbų.

Sovietų žvalgyba ilgai nelaukusi nusprendė užverbuoti poną J. Grigulevičių. Maskvoje puikiai žinojo, kad „karaimas Juzekas“ iš tiesų yra gimęs Lietuvoje, kad jam nepatikusi Lietuvos nepriklausomybė, kad jam už komunistines pažiūras teko sėdėti net Lukiškių kalėjime. Tuometiniai SSRS žvalgybos vadovai nusprendė verbuoti J. Grigulevičių Paryžiuje. Ir būtų nesunkiai užverbavę, jei ne atsitiktinumas. Tuomet sunkiai susirgo Argentinoje gyvenęs J. Grigulevičiaus tėvas ir sūnus išplaukė į Buenos Aires jo karšinti. Verbavimo procedūra atidėta palankesniam momentui.

Ispanijoje kilus pilietiniam karui J. Grigulevičius neliko nuošalyje. Jis palaikė komunistuojančių ispanų pusę. Tapęs 5-ojo pulko kuopos vadu padarė puikią karinę karjerą, kadangi pulkas kovėsi pačiuose sudėtingiausiuose kariniuose placdarmuose. Beje, J. Grigulevičius kariavo kaip argentinietis Chose Okampo. Net ir čia šį avantiūristo gyslelę turėjusį „argentinietį“ lydėjo sėkmė. Jis nebuvo net sužeistas, nors elgėsi drąsiai, nesislėpdavo už bendražygių nugarų.

Štai tada sovietų žvalgyba dar kartą prisiminė iš Vilniaus kilusį Juzeką. Ir nusprendė šį poliglotą bei šaltakraujišką avantiūristą kuo skubiau užverbuoti. Verbavimo operacija patikėta aukšto rango rezidentui Aleksandrui Orlovui (Švedui). Juzeką iš Vilniaus užverbuoti buvo itin lengva – jis jau seniai buvo pasiruošęs bendradarbiauti su SSRS slaptosiomis tarnybomis. Taigi slapta verbavimo procedūra buvo vien formalumas. J. Grigulevičius savo noru, niekieno neverčiamas tapo žvalgybininku – nelegalu.

Tiesa, iš pradžių sovietų žvalgai tikrino, ar J. Grigulevičius patikimas agentas. Jam buvo pavesta likviduoti keletą ispanų komunistams kenkiančių anarchistų. Tie darbininkų gretose didelę įtaką turėję anarchistai dažnai būdavo populiaresni nei komunistai. Štai tokius ir reikėjo arba nušauti, arba nunuodyti, arba suvažinėti. Pats J. Grigulevičius savo rankomis greičiausiai nieko nežudė, jam tekdavo tik rengti pasikėsinimo planus. Jo parengti pasikėsinimo planai veikdavo tiksliai kaip šveicariški laikrodžiai – jokių klaidų, jokių nesėkmių. Tačiau esama ir versijos, kad J. Grigulevičiui vargu ar pavyko išvengti budelio vaidmens. Juk tuometinis SSRS vadovas Stalinas siekė, kad visi žvalgybininkai, nežiūrint nei į rangą, nei į užimamą padėtį, būtų asmeniškai rankas susitepę krauju. Tokius lengviau valdyti. Tokie – patikimesni. Todėl neatmestina versija, jog mažų mažiausiai vieną sykį J. Grigulevičiui pačiam teko nuspausti pistoleto gaiduką.

Ko tik imdavosi Juzefas, viskas jam klojosi kuo puikiausiai. Ilgainiui jis tapo verslininku. Vertėsi kavos pupelių prekyba Europos turguose. Kavos pupeles pirkdavo Kosta Rikoje, paskui gabendavo į Senąjį Žemyną ir parduodavo Paryžiuje, Briuselyje ar Berlyne. Štai tada Kosta Rikos valdžia jį ir pastebėjo. Netrukus karaimas iš Lietuvos tapo Kosta Rikos diplomatu, per naktį parengusiu garsųjį laišką, įsiutinusį SSRS diplomatus. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi dar ir Italijoje bei Jugoslavijoje, Juzefas iš Vilniaus sulaukė sudėtingos ir pavojingos užduoties – parengti pasikėsinimą į tuometinį Jugoslavijos lyderį Josifą Broz Tito. Greičiausiai jis būtų parengęs nepriekaištingą planą. Bet Stalinui drįsdavęs prieštarauti Jugoslavijos prezidentas mirė sava mirtimi. Todėl rengti jo nužudymo plano J. Grigulevičiui neteko.

O štai Stalino oponentui Levui Trockiui ne taip pasisekė kaip J. B. Tito. L. Trockis buvo nužudytas alpinistų kirtikliu. Iš pradžių 1940-ųjų gegužę buvo išžudyta beveik visa L. Trockio šeima, o po kelių mėnesių – ir pats L. Trockis. Ši politinė žmogžudystė išsamiai aprašyta tūkstančius kartų įvairiomis kalbomis, bet tik nedaugelis šiandien žino, kad pasikėsinimo į L. Trockį planą rengė iš Lietuvos išvažiavęs karaimas J. Grigulevičius.

Po L. Trockio nužudymo sovietų nelegalas J. Grigulevičius persikėlė į Argentiną. Čia 1941–1943 metais jis organizavo diversijas tuose argentinietiškuose prekybos laivuose, kurie iš Argentinos į tuometinę Vokietiją gabeno įvairiausius krovinius. Mat iki pat 1944-ųjų Argentina palaikė oficialius ryšius su Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija.

Į Maskvą nelegalas J. Grigulevičius grįžo jau po Stalino mirties, todėl jam pavyko išvengti stalinistinių represijų: sušaudymo „už tėvynės išdavimą“ arba sovietinių lagerių „už nelojalumą sovietų valdžiai“. Išėjęs iš žvalgybos J. Grigulevičius apsigynė mokslų daktaro disertaciją, Maskvoje prie SSRS Mokslų Akademijos įkūrė Lotynų Amerikos institutą, parašė apie 30 mokslinio pobūdžio knygų. Mirė 1988-aisiais savo mirtimi – kaip žymus sovietų mokslininkas, SSRS Mokslų Akademijos narys-korespondentas. Pirmosios užuominos apie jo žvalgybinę veiklą pasirodė sovietų spaudoje tik po jo mirties 1988-aisiais metais.

Šiandien oficialiame Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) tinklapyje Juzefas Grigulevičius vadinamas itin svarbiu, reikšmingu, daug gero Maskvai nuveikusiu šaltojo karo laikų agentu– nelegalu. Kai kuriuose rusiškuose leidiniuose tik puse lūpų užsimenama, kad šis karaimas buvo kilęs iš Lietuvos. O jei ir užsimenama apie šią aplinkybę, tai būtinai pabrėžiama, jog tuometinėje smetoninėje Lietuvoje būta tokios žiaurios diktatūros, kad J. Grigulevičius buvo priverstas kuo greičiau bėgti į užsienį.

© 2011 „XXI amžius“