Kaltinamasis aktas dėl Medininkų žudynių primena prastą rašinį

Gintaras Visockas

Prokuroras Rolandas Stankevičius, kurio surašytame kaltinamajame akte dėl Medininkų žudynių nėra būtiniausių įrodymų Autoriaus nuotrauka

Lietuvos generalinės prokuratūros Nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Rolando Stankevičiaus kaltinamajame akte teigiama, kad Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas-Nikulinas dalyvavo žudant Medininkų posto pareigūnus. Kiekvienas, atidžiai perskaitęs šį oficialų 140-ies puslapių prokuroro R. Stankevičiaus pasirašytą dokumentą, pasiges įrodymų. BPK labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta: kaltinamajame akte privalo būti nurodyti ne tik kaltinimai, bet ir kaltinimą pagrindžiantys įrodymai. Tačiau prokuroro R. Stankevičiaus kaltinamasis aktas dėl Medininkų žudynių primena prasto žurnalisto rašinį, kuriame vietoj konkrečių faktų sudėtos... vien dviprasmybės ir gandai. Štai vienoje kaltinamojo akto vietoje prokuroras R. Stankevičius tvirtina, jog K. Michailovas-Nikulinas dirbo Rygos OMON būrio milicininku. Taip, įtariamasis tikrai tarnavo šioje struktūroje. Bet jau kitoje išvados vietoje prokuroras teigia, esą K. Michailovas, žudydamas Medininkų posto pareigūnus, veikė „to paties būrio vado Česlavo Mlyniko suburtoje organizuotoje grupėje“. Tad perskaičius šią pastraipą jau tampa nebeaišku, kas dalyvavo kruviname Medininkų nusikaltime: Rygos OMON ar kažkokia suburta organizuota grupė. Jei oficialiame dokumente kalbama apie suburtą organizuotą grupę, prokuroras privalėjo pateikti faktų, kurie įrodytų, jog tokia grupė buvo tikrai suburta, jog į ją tikrai įėjo K. Michailovas-Nikulinas, kad vienintelis grupės tikslas buvo Medininkų posto pareigūnų skerdynės. Tačiau tokių įrodymų kaltinamajame nėra. Pagaliau, jei iš tiesų Medininkų žudynes įvykdė kažkieno atsitiktinai suburta grupė, lieka nebeaišku, kodėl kaltinimas siejamas su Rygos OMON. Akivaizdu, jog šis prokuroro oficialiai pateiktas teiginys apie nusikalstamą grupę neatitinka BPK keliamų reikalavimų.

Prokuroro R.Stankevičiaus pasirašytame kaltinamajame akte taip pat teigiama, kad K. Michailovas-Nikulinas „kartu su būrio milicininkais Aleksandru Laktionovu ir Aleksandru Ryžovu tyčia nužudė Medininkų pareigūnus“. Gal ir nužudė. Tačiau kaltinamajame akte nėra nė menkiausių įrodymų, kad K. Michailovas vienas ar su bendrininkais būtų ką nors nusikalstamo veikęs prieš Lietuvą. Liudininkų, kurie patvirtintų šį teiginį, irgi nėra. Medininkuose nerasta K. Michailovo pirštų antspaudų, nerasta ir ginklų, iš kurių buvo nužudyti Medininkų pareigūnai. Ginklai, kuriais buvo nužudyti Medininkų pareigūnai, neaptikti K. Michailovo namuose ar jam priklausančiose kitokio pobūdžio patalpose ar bent jau Rygos OMON bazėje. Vienintelis gyvas išlikęs pareigūnas Tomas Šernas neatpažįsta K. Michailovo... Tad kodėl kaltinamajame akte vis dėlto teigiama, jog „tyčia nužudė“?

Kaltinamajame akte sakoma, kad K. Michailovas „nužudė daugiau kaip du žmones“. Tačiau šio teiginio nelydi jokie įrodymai: nėra liudininkų, kurie būtų matę, kaip žudomi mažiausiai du asmenys, nėra liudininkų, kurie būtų matę, kaip K. Michailovas važiuoja į Medininkus, nėra liudininkų, kurie būtų girdėję, kaip K. Michailovas ruošėsi vykti į Medininkus ir planavo žudyti. Vadinasi, remiantis BPK reikalavimais ir Lietuvos teismų praktikos pavyzdžiais, prokuroras R. Stankevičius negalėjo pateikti tokios išvados.

Kaltinamojo akto pirmuosiuose puslapiuose esama sakinio, esą Č. Mlynik 1991-ųjų liepos 30-ąją apie 21–23 valandą vakaro Vilniaus OMON bazėje (Valakupių 5) „parinko labai sunkaus nusikaltimo padarymui vykdytojus: A. Ryžovą, A. Laktionovą ir K. Michailovą“. Tačiau ir vėl nėra jokio įrodymo, kad šie trys milicininkai tądien Vilniaus OMON bazėje planavo nužudyti Medininkų pareigūnus, nė vienas iš jų neprisipažįsta dalyvavęs planuojant Medininkų skerdynes ir niekas to nepaneigė. Taigi ir šį sykį kaltinamojo akto puslapiuose – vien prokurorų prielaidomis sąlygojami kaltinimai, neparemti jokiais konkrečiais įrodymais.

Kitoje vietoje tvirtinama, esą Č. Mlynikas įsakė nužudyti, o K. Michailovas sutiko nužudyti. Kokie duomenys patvirtina, kad Č. Mlynikas įsakė nušauti, o K. Michailovas sutiko šaudyti? Nei K. Michailovas, nei A. Ryžovas, nei A. Laktionovas nepatvirtina šio teiginio. O pašalinių liudininkų, kurie įrodinėtų omonininkams nepalankia kryptimi, prokurorai neturi. Kaip ir neturi jokių kitų įrodymų, jog toks įsakymas iš viso egzistavo.

Prokuroro R. Stankevičiaus kaltinamajame akte tvirtinama, esą K. Michailovas, sutikdamas vykdyti šį įsakymą „susitarė su Č. Mlyniku, A. Ryžovu ir A. Laktionovu, kad jis kartu su A. Laktionovu ir A. Ryžovu nužudys“. Ir vėl jokių duomenų, patvirtinančių, kad K. Michailovas sutiko vykdyti šį kraupų įsakymą, nėra.

Kitame kaltinamojo akto puslapyje sakoma, esą „vykdydamas šį susitarimą K. Michailovas turėjo tikslą kartu su A. Ryžovu ir A. Laktionovu nužudyti Medininkų posto pareigūnus“. Vadovaujantis BPK nuostatomis, įvardindamas K. Michailovo tikslą prokuroras R. Stankevičius privalėjo pateikti duomenis, kuriais remiantis jis taip tvirtina. Deja, įrodymų, jog K. Michailovas iš tikrųjų turėjo tikslą nužudyti, nepateikta.

Ypač keistai skamba sakinys, esą K. Michailovas automobiliu UAZ nuvyko prie Medininkų muitinės posto. Kuo remiantis sakoma, kad jis nuvyko, kuo remiantis sakoma, kad nuvyko būtent tuo automobiliu? Ar kas nors matė Rygos OMON milicininką K. Michailovą 1991-ųjų liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje Medininkuose? Galų gale kur tas automobilis, kuriuo į Medininkus neva važiavo K. Michailovas? Teisme liudijęs policijos akylai saugomas Vilniaus OMON štabo viršininko V. Razvodovo vairuotojas Tadeušas Gudanecas neneigia, kad nusikaltimo išvakarėse į Medininkus jis vežė kažkokius vyrus, tačiau tarp jų K. Michailovo-Nikulino tikrai nebuvo. Beje, šis itin svarbus prokurorų liudytojas niekada nesakė vežęs ar bent matęs Konstantiną Michailovą.

Kaltinamajame akte tvirtinama, jog A. Laktionovas, A. Ryžovas ir K. Michailovas užpuolė Medininkų posto pareigūnus. Ir šis teiginys neparemtas jokiais įrodymais. Įrodymais neparemtas ir tvirtinimas, esą „siekdamas įbauginti ir išvengti galimai ginkluoto pasipriešinimo K. Michailovas grasino Kazlauskui ir Janoniui tyrimo metu nenustatytu ir nesurastu 9 mm kalibro Makarovo pistoletu PM“. Kokie duomenys leidžia manyti, kad K. Michailovas tikrai grasino ir būtent tokiu pistoletu – jis juk nesurastas ir nenustatytas. Specialioji to meto literatūra mini daug įvairių tokiais šoviniais šaudžiusių ginklų sistemų ir modifikacijų.

Daug painiavos ir dėl sakinio „K. Michailovas susitarė su A. Ryžovu ir A. Laktionovu nužudyti“. Tokiais atvejais negalimi jokie susitarimai. Prokuroras čia greičiausiai omenyje turėjo įsakymą nužudyti. Juk tarp susitarimo ir įsakymo – milžiniškas skirtumas, o K. Michailovas tuo metu dirbo oficialioje sukarintoje struktūroje, kurioje jokie susitarimai negalimi. Tad jei Č. Mlynikas įsakė, tai jie – ne susitarė, bet vykdė įsakymą. Nejaugi prokuroras R. Stankevičius nesuvokia skirtumo tarp žodžio „susitarimas“ ir „įsakymas“? Pagaliau ar tokia formuluotė neatskleidžia, jog patys prokurorai iki šiol nežino, kokiu būdu, kaip vyko Medininkų žudynių planavimas ir kas tą darė?

Kaltinamojo akto puslapiuose rasite ir daugiau panašių nepagrįstų pareiškimų: „ne mažiau tris kartus šovė į automobilį, kuriame sėdėjo Janonis“, „neteisėtai sulaikė“, „šovė ne mažiau 13-os šūvių į nukentėjusiuosius“. Tačiau atidžiai vartant oficialų aktą taip ir neaišku, kas iš omonininkų Medininkuose šaudė pirmasis, kas šaudė antrasis, kiek kuris paleido šūvių, kas kur stovėjo... Pagaliau nėra duomenų, kas ir ką konkrečiai nušovė, kiek kartų šovė ir kiek pataikė, nekalbant jau apie konkrečius šūvių rezultatus. Tačiau kaltinamajame akte abstrakčių frazių negali būti. Pavyzdžiui, teigiama, jog buvo paleista mažiausiai 13-a šūvių, kad mūsų muitininkai, „Aro“ pareigūnai ir policininkai sušaudyti būtent vagonėlyje. Bet namelio grindyse rastos tik keturios skylės. Kur dar maždaug devynių šūvių žymės? Kai kurie lavonai, sprendžiant iš padarytų žaizdų, buvo nušauti ne vagonėlyje, o tik atitempti ten ir suguldyti. Neaiškumų kilo ir dėl daiktų bei lavonų išsidėstymo vagonėlyje. Pirmasis išvydęs tą kraupų vaizdą liudininkas jau miręs. Tačiau būtent jis yra nubraižęs schemą, vaizduojančią, kur gulėjo lavonai ir kur stovėjo stalai. Prokuroras R. Stankevičius kažkodėl tvirtina, jog pirmojo liudytojo schema nėra tiksli, nes jis buvo labai susijaudinęs. O K. Michailovo advokatas Arūnas Marcinkevičius įsitikinęs, jog pati tiksliausia schema yra ta, kurią nubraižė būtent pirmasis liudininkas. Sprendžiant iš pirmojo liudytojo brėžinių, stalai ir lavonai vėliau kažkodėl buvo stumdomi.

Tačiau pats skandalingiausias atvejis – dėl atsisakymo apklausti šimtą liudininkų. Kaltinamajame akte, kuris Sigitos Bieliauskienės vadovaujamai Teismo kolegijai buvo pateiktas prieš keletą metų, sakoma, jog būtina apklausti iš viso 226 liudininkus. Su šia nuostata Teismo kolegija tąsyk sutiko. Dabar kolegija pati laužo savo ankstesnįjį nutarimą. Šiandien apklausti tik 122 liudininkai, bet teisėja S. Bieliauskienė, neatšaukusi senesniojo nutarimo, vogčiomis pareiškia, esą liudytojų apklausa jau baigta. Taigi akivaizdu, kad prapuola ne vienas ir ne du, o visas šimtas liudininkų, kurių parodymais remiantis buvo sukurtas prokuroro R. Stankevičiaus kaltinamasis aktas. Nejaugi šimtas liudininkų – tai dėmesio neverta smulkmena?

Svarbu ir tai, kad K. Michailovo advokatai dar pirmojo teismo posėdyje pareiškė, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK keliamų reikalavimų, nes akte nėra jokių svarbių įrodymų. Nebent svarbiu įrodymu laikytume aplinkybę, kad K. Michailovas kadaise tarnavo Rygos OMON struktūrose. Bet teisėja S. Bieliauskienė tąsyk tvirtino, kad kaltinamasis aktas atitinka BPK nuostatas. Šiomis dienomis atidžiai perskaitęs prokuroro R. Stankevičiaus kaltinamąjį aktą jame neradau įrodymų, patvirtinančių arba bent leidžiančių įtarti, kad Medininkų poste tą naktį šaudė K. Michailovas. Teismo posėdžiuose taip pat neišgirdau nė vieno iš 122 teismo apklaustų liudininkų, kurie būtų kalbėję apie K. Michailovo dalyvavimą žudynėse ar bent jau buvus Medininkų poste tą naktį. Visa tai kelia klausimus: ką gi visus šiuos metus nagrinėja teismas ir kodėl užsispyrusiai suimtu tebelaikomas Konstantinas Michailovas?

© 2011 „XXI amžius“