Neįveikiama Kinijos žvalgyba

Gintaras Visockas

Kinija šiandien tapusi įtakinga ir galinga valstybe. Jau nebeįmanoma nesiskaityti su oficialiojo Pekino nuomone nei Vašingtonui, nei Briuseliui, nei Maskvai. Tarptautiniai ekspertai sutartinai pripažįsta, kad ilgainiui kinų įtaka taps dar pastebimesnė. Taigi Kinija – itin galingas politinis žaidėjas. Jos prisibijo visi, įskaitant ir NATO aljansą. O jei prisibijoma Kinijos politinės bei ekonominės galios, vadinasi, derėtų rimtai žvelgti ir į jos žvalgybos keliamus pavojus. Iš tiesų ką mes, europiečiai, žinome apie kinų slaptuosius agentus? Beveik nieko. „Slaptųjų takų“ skaitytojams pateikiame keletą įdomesnių faktų iš Kinijos žvalgybos istorijos.

Kinijos žvalgybos pradininku derėtų laikyti 6-ame šimtmetyje prieš mūsų erą gyvenusį kinų filosofą Sun Tzu, parašiusį garsųjį veikalą „Karo menas“. Šis darbas iki šiol labai populiarus tarp Kinijos kariškių, žvalgybininkų, diplomatų. Kinijos žvalgyba rimčiau ėmė veikti tik šeštąjame mūsų eros amžiuje. Tuometinė Kinijos imperatorė U Čao sukūrė šią organizaciją tam, kad žinotų, kas nepritaria jos nuomonei ir nesutinka su jos valdymo manieromis. Tuometiniai Kinijos šnipai pasižymėjo mokėjimu... kankinti žmogų, iš kurio siekiama išgauti prisipažinimą ar slaptų žinių. Kankinimo meno jie net buvo mokomi specialiai sukurtoje mokykloje.

* * *

Kinijoje ilgus šimtmečius buvo labai gajos ksenofobinės nuotaikos. Šis nusiteikimas trukdė kinų žvalgams rinkti informaciją bent jau apie artimiausius savo kaimynus. Kinų slaptosios organizacijos „Kumštis teisingumui ir santaikai siekti“ nariai, vadinamieji „boksininkai“, akylai sekė Kinijoje gyvenančius europiečius. „Boksininkų“ nepasitikėjimo užsieniečiais idėja Kinijoje paplito, įsigalėjo. Ši idėja turėjo didelės įtakos Kinijos slaptosioms tarnyboms Gomindano režimo laikais, taip pat ir valdant komunistams. „Boksininkai“ prisiekė nuversti Cingų dinastiją ir iš šalies išvyti „ilganosius velnius“ (europiečius), kurie, jų supratimu, pamažu ėmė į savo rankas visą Kiniją.

„Boksininkai“ įsivaizdavo, kad tik ksenofobija (šiuo atveju – užsieniečių baimė) gali išgelbėti šalį. 1899 m. jie pradėjo sukilimą, kurio šūkis buvo „Apgink šalį, užmušk kitatautį!“ „Boksininkų“ agentai ir smogikai persekiojo krikščionis (taip pat ir kinus). Visoje jų kontroliuojamojoje teritorijoje siautėjo prievarta, smurtas, teroras. Sukilėliai ardė geležinkelio, telegrafo linijas, griovė religines misijas ir kai kurias valstybines įstaigas. Pekine jie apgulė užsienio diplomatinių atstovybių kvartalą. Per apgulą buvo nužudytas Vokietijos ambasadorius. 1900 m. birželio mėn. našlaujanti imperatorienė „boksininkams“ nusileido ir įsakė išžudyti užsieniečius. Tada į Pekiną įžengė jungtinės Europos valstybių pajėgos ir sukilimą numalšino.

1902 metais garsusis žvalgybininkas Sidnis Reilis, dirbęs, kaip manoma, net kelioms žvalgyboms, pranešė Didžiosios Britanijos vadovybei, kad Mandžiūrijos dinastija negrįžtamai žlugo, ir Kiniją bus lengva pasidalinti įtakingiausioms pasaulio valstybėms. Taip pat pabrėžė, kad Kinijos žvalgyba – niekam tikusi. Taip tvirtinęs S. Reilis buvo teisus. Valstybinė to meto Kinijos žvalgyba nebuvo verta nė sudilusio skatiko. Tačiau jau tuo metu Kinijoje veikė pirklius bei monarchijos priešininkus vienijanti slaptoji tarnyba, mums geriausiai žinoma Triadų vardu. Triados buvo itin apsukrios, įtakingos, ir savo žmonių turėjo visose svarbiausiose Kinijos struktūrose. Taip pat – ir užsienyje. Žinodami, kad Kinijos valdžia neturi rimtų informacijos gavimo šaltinių svetur, to meto revoliucionieriai, vadovaujami Sun Jatseno, intensyviai darbavosi užsienyje.  Ši organizacija palaikė ryšius su po visą pasaulį pasklidusiais kinais.

Į žvalgybinio pobūdžio organizacijas buvo įtraukiami tuometinio Kinijos režimo priešininkai. Tai buvo tarsi šešėlinė Kinijos vyriausybė. S. Jatseno organizacijoje įžvelgdama „stabilizuojantį pradą“, įsikišo slaptoji Japonijos tarnyba „Juodasis okeanas“.  Šie japonai S. Jatseno vadovaujamoms triadoms teikė solidžią finansinę pagalbą. Būtent tada pradėjo kurtis Hcin Čun-hui vadovaujama nacionalinė kinų žvalgyba. Ši žvalgyba palaikė kinų pirklius, norinčius prekiauti su Vakarais laisvai, be apribojimų. 1985 metais S. Jatsenui nepavyko perimti valdžios Kinijoje. Jam teko bėgti į Japoniją ir Tokijuje sulaukė rimtos pagalbos. Jį pradėjo remti kita įtakinga japoniška organizacija – „Juodasis drakonas“. S. Jatseno likimas – įspūdingas. Jį, gyvenantį Londone, pagrobė oficialiojo Pekino žvalgybininkai ir būtų žiauriai nukankinę, tačiau įsikišo britų vyriausybė, ir Pekinas buvo priverstas S. Jatseną paleisti.

* * *

Taivanas tapo pirmąja baze, kurioje įsikūrė amerikiečių žvalgybos, renkančios informaciją apie Kiniją, bazė. Amerikiečiai skyrė ypatingą dėmesį, rinkdami informaciją apie „komunistuojančią“ Kiniją. Netoli Taibėjaus miesto buvo įkurtas specialus pasiklausymo punktas, gaudantis ir analizuojantis karinius radijo pranešimus. CŽV taip pat įkūrė keliolika propagandinių radijo stočių, kurios skelbė žinias kinų kalba. Tos radijo stotys buvo girdimos visame Pekine. Oro balionų ir žvalgybinių lėktuvų pagalba virš Kinijos teritorijos buvo mėtomi agitaciniai lapeliai. Amerikiečių žvalgybiniai lėktuvai B-57 „Kanbera“ ir U-2 reguliariai suko ratus virš Kinijos teritorijos. Rinkdami informaciją apie Kiniją amerikiečiai naudojo ir bepiločius skraidančius aparatus D-21. Tiesa, ne itin sėkmingai. Skraidantys aparatai pradingo.

Tačiau pats skandalingiausias įvykis nutiko 1952-aisiais. Kinams į nelaisvę pateko du CŽV karininkai, kurių lėktuvas, įskridęs į Kinijos oro erdvę, buvo numuštas. Pareigūnai  Džonas Dauni ir Ričardas Fekto buvo nuteisti kaip priešiškos valstybės šnipai ir kiniškame kalėjime praleido po dvidešimt metų.

1972 metais Vašingtonas oficialiai pripažino komunistinę Kinijos liaudies respubliką. Po šio politinio žingsnio amerikiečių žvalgybinių skrydžių sumažėjo. Taivanis nebeteko savo žvalgybinės reikšmės. Tačiau amerikiečiai nesiliovė rinkti slaptas žinias apie tikruosius kinų nusiteikimus, todėl Taivane buvo įkurta privati žvalgybinė organizacija – amerikietiškasis Taivanio problemų institutas. Šio instituto direktoriumi tapo Džeimas Lili, garsusis Kinijos problematikos žinovas.

* * *

Tuometinė Sovietų sąjunga šnipinėjo Kinijos teritorijoje dar nuo tų laikų, kai čia kūrėsi komunistų partija. Kai Mao užgrobė šalyje valdžią, KGB ėmė žaisti dvigubą žaidimą. Iš vienos pusės rinko slaptas žinias apie Kiniją, iš kitos – „kinų draugams“ padėjo kurti  savo nuosavą žvalgybą, kuri buvo išimtinai nukreipta prieš amerikiečius.  Sovietų žvalgybininkai su Kinijos komunistais dalinosi ne tik žvalgybine informacija, bet ir savo patirtimi. Kinija turėjo ir kai kurių ryšių su socialistinės Rytų Vokietijos žvalgyba.

Pats stipriausias kinų žvalgybinis punktas Vakaruose veikė Hagoje (Nyderlanduose). Haga pasirinkta neatsitiktinai. Čia gyveno gausi Indonezijos kinų diaspora. 1966 metais Liao Hošu, bendradarbiaujantis su Kinijos žvalgyba, organizavo vieno kinų perbėgėlio pagrobimą. Tas perbėgėlis turėjo dalyvauti tarptautinėje Hagos konferencijoje. Kinų žvalgyba nebuvo tikra, kad įtariamasis, atvykęs į Hagą, paprašys politinio prieglobsčio. Visa tai buvo tik įtarimai. Tačiau kinų žvalgyba nusprendė geriau apsidrausti. Vaizdžiai tariant, nelaimėlis buvo „pagrobtas avansu“. Beje, po pagrobimo potencialusis komunistinės Kinijos interesų išdavikas mirė keistomis aplinkybėmis. Vėliau, atlikus išsamų tyrimą, paaiškėjo, jog pagrobtasis buvo žiauriai mušamas, ir mirė išimtinai dėl sveikatos sutrikimų. Štai tada ir kilo tarptautinio masto skandalas. Apie kinų mokslininko pagrobimą sužinojo Vakarų žurnalistai, ir Liao Hošu buvo įvardintas kaip „gudrus kinų šnipas, įsitvirtinęs Hagoje“. 

Tada gudrusis Liao Hošu Hagoje paprašė politinio prieglobsčio. Atsitiko tai 1969-aisiais. Juo iš karto susidomėjo CŽV. Jis tapo aukščiausio rango Kinijos žvalgybininku, nusprendusiu perbėgti į Vakarų pusę. Tačiau CŽV turėjo įtarimų, kad Liao Hošu iš tiesų yra dvigubas agentas, ištikimai tarnaujantis Pekinui ir tik apsimetantis, kad nori talkinti Amerikai. Šiaip ar taip jam buvo patikėtos vertėjo pareigos CŽV būstinėje, tačiau be galimybės dirbti su „visiškai slaptais dokumentais“. Kai Amerika su Kinija užmezgė oficialius diplomatinius santykius,  Vašingtonas pasiūlė Pekinui pasikeisti suimtaisiais: amerikiečiai atiduoda L. Hošu, o kinai – 1952-aisiais virš Kinijos numušto amerikiečių lėktuvo lakūną  Džoną Dainį. Pasikeitimas sugautais žvalgybininkais surengtas 1973 metais.

* * *

Kinų žvalgybininkų išradingumas stulbino vakariečius. Štai prancūzų diplomatas – žvalgybininkas Bernaras Bursiko, oficialiai rezidavęs Pekine, buvo apgautas operos dainininko kino, apsimetusio moterimi. Žodžiu, prancūzas manė bendraujantis su žavia kine moterimi, o iš tiesų tai buvo kinas vyras, dirbantis Kinijos žvalgybai. Žinoma ir dar viena kvapą gniaužianti istorija. Jauna kinų kilmės amerikietė nelaimingo atsitiktinumo dėka nuskendo, kai svečiavosi savo tėvų ir senelių šalyje – Kinijoje. Kinijos žvalgyba šį faktą nuslėpė nuo amerikiečių ir vietoj nuskendusios pakišo savo agentę, slapyvardžiu Lili Petal. Minėtoji Lili Petal sėkmingai nuskrido į JAV. Amerikiečiai nesusigaudė, kad atgal į JAV grįžta visai kitas žmogus. Taigi Lili Petal sėkmingai įsitaisė viename iš Amerikos miestų, pakeitė pavardę ir kinų žvalgybai produktyviai tarnavo ne vieną dešimtmetį.

* * *

šeštajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje SSRS ir Kinijos santykiai labai pablogėjo. O tai reiškė, kad sovietinė KGB nustojo talkinti kinų žvalgybininkams, kurių kabinetuose būtinai puikuodavosi Felikso Dzeržinskio statulėlės. Kinai visai pagrįstai rusus tuo metu vadino savo „vyresniaisiais broliais“. Nutrūkus draugiškiems santykiams su rusais kinų žvalgybą savo globon pabandė perimti amerikiečiai. Būta ne itin ilgo laikotarpio, kai Kinija ir JAV išvien veikė Afganistane ir Angoloje prieš sovietų kariškius. Kinai tuo metu leido savo teritorijoje CŽV agentams įkurti keletą galingų stebėjimo ir pasiklausymo objektų, nukreiptų prieš tuometinės SSRS pietinę ir rytinę teritorijas. 1974 metais kinai iš šalies demonstratyviai išsiuntė penketą sovietų diplomatų, apkaltinę juos šnipinėjimu. Kinijos slaptosios tarnybos tuos diplomatus sučiupo nusikaltimo vietoje.

Vienu iš rusų diplomatams talkinusiųjų įvardintas kinas Li Hunšu. Tardymo metu jis prisipažino, jog 1967-aisiais buvo slapta išvežtas į SSRS, ten jį privertė mokytis žvalgų mokykloje. Į Kiniją šnipinėti sugrįžo 1971-aisiais, vadinasi, rusiškoje žvalgybos mokykloje iš viso mokėsi ketverius metus.  Beje, kinų agentai turėjo labai daug informacijos apie Li Hunšu, todėl rusams kilo įtarimų, ar tik šis kinas vis dėlto nėra „dvigubas agentas, tik apsimetantis, jog yra lojalus Maskvai“.

1983 metais Kinijos valdžia pranešė, kad net du šimtai Kinijos piliečių oficialiai apkaltinti šnipinėję rusams. Ypatingo rezonanso sulaukė Hansono Huanio byla.  Šis išeivis iš Honkongo buvo baigęs prestižinį Harvardo universitetą. Antikiniška veikla jis apkaltintas 1984 metais. Suėmimo metu jis dėstė Pekino universitete teisės disciplinas  ir tuo pačiu dirbo Kinijos vyriausybėje konsultantu. Nors oficialusis Pekinas nepranešė, kam iš tiesų tarnavo H. Huanis, tačiau manoma, kad – amerikiečiams.

Amerikos–Kinijos santykiai tapo bent kiek draugiškesni, kai Pekine pradėjo veikti laikinoji, bet oficiali JAV ambasada. Jos vadovu tapo Džordžas Bušas, būsimasis CŽV vadovas ir JAV prezidentas. Nepaisant normalesnių santykių Kinijos žvalgyba, ramybėje palikdama diplomatus, vis dėlto labai grubiai elgdavosi su amerikiečių gynybos atašė. Amerikiečių diplomatų taip įžūliai nepersekiojo, o štai karinius ekspertus – ne tik sekdavo, bet ir terorizuodavo, nuolat rengdavo provokacijas.

* * *

Vakariečiams visuomet buvo labai sunku šnipinėti Kinijos teritorijoje.  Sakykim, iki 1985-ųjų Amerika beveik nieko tikslaus nežinojo apie Kinijos slaptąsias tarnybas. 1985-ieji tapo persilaužimo laikotarpiu. Mat, tais metais iš Kinijos į Vakarus pabėgo Ju Čžensan, buvęs pagrindinės Kinijos slaptosios tarnybos, vadinamos „Nacionalinio saugumo ministerija“, vadovas. Neatmetama versija, kad būtent šis perbėgėlis amerikiečiams išdavė CŽV struktūrose ne vieną dešimtmetį sėkmingai dirbusį kinų agentą  Lari Vu-Tai Činą.

Normano Polmaro ir Tomo B. Aleno knygoje „Špionažo enciklopedija“ išvardinta, kiek daug žvalgybinių struktūrų turi dabartinė Kinija. Visas tarnybas sunku net išvardinti, juo labiau – susigaudyti, kokios jų funkcijos, kuo jos skiriasi, kam pavaldžios. Pavyzdžiui, vyriausybinė agentūra „Sinhua“ (Informacinė Naujosios Kinijos tarnyba) kontroliuoja visus užsienio agentūrų pranešimus ir sprendžia, kokią informaciją skelbti šalies gyventojams, o kokią – nutylėti. 1996 metais minėtoji „Sinhua“ itin apribojo Kinijos bankų ir finansininkų galimybes susipažinti su tarptautinėmis ekonominėmis žiniomis.

Kita įtakinga žvalgybinė organizacija – Bičiulystės su Kinijos liaudimi draugija. Kinijos žvalgybai pavaldžios ir tos organizacijos, kurios globoja į Vakarus mokytis išvykstančius kinų studentus. Būtent ji Kinijos ambasadoms užsienyje parenka techninius darbuotojus, įskaitant ir aukles, vairuotojus, sodininkus. Ypač stiprios žvalgybinės struktūros, kurios globoja į Kiniją atvykstančius užsienečius. Kinijos žvalgyba fiksuoja kiekvieną užsieniečio žingsnį. Net jei Vakarų diplomatas atvyko į Pekino turgų ir pirkdamas saldumynų nieko blogo neįtardamas užkalbino prekeivį, šie kontaktai neliks nepastebėti budrios Kinijos žvalgybos. Svarbu pabrėžti ir tai, kad Pekine gyvenantys užsieniečiai apgyvendinami tik specialiuose kvartaluose. Tokius gyvenamuosius rajonus saugo kinų policija ir kariuomenė. Ten knibždėte knibžda slaptųjų kinų agentų. Ypatingą dėmesį oficialusis Pekinas teikia Rusijai, Indijai, Vietnamui ir JAV.

Šiuo požiūriu labai įdomi Etjeno Balazo knyga „Kinijos civilizacija ir biurokratija“, išleista 1964 metais. Joje atskleidžiamas mechanizmas, kaip Kinijoje visi visus seka ir kontroliuoja. Visi be išimties kinai stebi vieni kitus, ir vos tik pastebėję ką nors įtartino, čia pat praneša valdžiai apie „pastebėtus nukrypimus nuo kiniškų normų“. Taip buvo prieš kelis šimtmečius, tokia tvarka egzistavo prieš keletą dešimtmečių, panaši tvarka egzistuoja ir nūnai. Taigi Vakarų žvalgyboms beveik neįmanoma užverbuoti kinų. Kiekvienas kontaktas čia pat pastebimas gausių seklių. Vakarų žvalgybininkams keblu su kinais bent jau susidraugauti: įgyti jų pasitikėjimą, tapti tarsi vienu iš jų. Kinai neįsileidžia į savo tarpą kitataučių.

Vienintelė išeitis – verbuoti užsienyje besimokančius arba dirbančius kinų mokslininkus, verslininkus, žurnalistus, tačiau ir čia neišvengiamai susiduriama su kiniškos kontržvalgybos agentais. Be to, kinai „iš principo“ nelinkę talkinti Vakarams. Kol kas pastebimas tik atvirkščias rezultatas: Vakaruose gyvenantys kinai tarnauja išskirtinai savosioms, bet ne užsienio žvalgyboms.

© 2011 „XXI amžius“