2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Nežinomi faktai iš garsiosios kvepalų kūrėjos Koko Šanel gyvenimo

Gintaras Aukštuolis

Garsioji kvepalų „Šanel 5“ kūrėja Koko Šanel

„Šanel“ kvepalus visi žinome. Tačiau ne visi žinome, kodėl tie itin populiarūs ir brangūs kvepalai, kuriuos mėgsta daugelis prabangą vertinančių pasaulio moterų, vadinasi būtent Šanel. XX amžiaus pradžioje gyveno moteris Gabrielė Koko Šanel. Būtent ji išrado garsiuosius kvepalus „Šanel Nr. 5“. Koko Šanel buvo ne tik garsiųjų Mados namų savininkė, bet ir mecenatė. Koko Šanel – moteris legenda, be kurios vardo neįsivaizduojamas Prancūzijos madų pasaulis. Ji daug dešimtmečių iš eilės darė įtaką ne tik Prancūzijos, bet ir Europos bei pasaulio madoms. Dėkingi prancūzai ją vertino kaip ir generolą Šarlį de Golį ar dailininką Pikaso. Šios moters gyvenimas įdomus jau vien dėl to, kad jos vaikystė buvo labai skurdi ir niūri. Ji buvo našlaitė, ilgai vargo vaikų namuose, tačiau vis tiek sugebėjo pasiekti neįsivaizduojamų aukštumų – sukėlė pačią tikriausią revoliuciją kvepalų pasaulyje. Iki jos kvepalai apsiribodavo tik kuo nors vienu – arba rožių, arba jazminų, arba kokių nors kitų gėlių kvapu. Koko Šanel sukūrė kvepalus, į kuriuos buvo įtraukta daugiau kaip 80 įvairiausių rūšių kvapų. Jos vardu pavadinti kvepalai „Šanel Nr. 5“ pasižymėjo tuo, kad į juos buvo sudėta kokių tik įmanoma sodo gėlių kvapų, ir nė vienas iš jų neišsiskyrė, nebuvo pagrindinis ar svarbiausias. Ši ypatybė sulaukė neįsivaizduojamo palankumo ir populiarumo. Kiekvienas įsimylėjęs vyras savo moteriai siekė padovanoti šiuos kvepalus. Iki šiol buteliukas su „Šanel“ aromatais laikomas gero tono ženklu, bylojančiu apie taurius, stiprius, gražius vyro jausmus.

Odetos Sansom lėlės

Gintaras Aukštuolis

Didžiosios Britanijos Specialiųjų operacijų valdybos agentė Odeta Sansom

Žvalgybininkai, agentai, šnipai, kurie pasižymėjo sumanumu, gudrumu, kuriems paprasčiausiai gyvenime sekėsi daugiau nei kitiems, niekuomet netapdavo žinomi. Tokia jau profesionalų žvalgybininkų dalia. Toks jau gyvenimiškasis paradoksas. Išgarsėja tik tie, kuriems teisiog nenusišypsodavo laimė arba pritrūkdavo kompetencijos.

Galima pasakyti ir taip: visuomenė sužino tik apie demaskuotus, susimovusius, suklydusius šnipus. Po laiminga žvaigžde gimę žvalgybininkai tylomis pasitraukia užmarštin. Apie juos nekuriami menininiai filmai, apie juos nerašomi kvapą gniaužiantys romanai.

Lenartas Meris ir KGB

Gintaras Aukštuolis

Buvęs Estijos prezidentas Lenartas Meris

Estijos knygynuose netrukus pasirodys sensacingas veikalas apie Estijos prezidento pareigas 1992–2001 metais ėjusį Lenartą Merį. Knyga sensacinga jau vien dėl to, kad ji visai nepanaši į pagiriamąjį žodį. Ji nepalanki buvusiam ilgamečiam Estijos prezidentui. Heno Pyluaso knygoje kalbama apie L. Merio ryšius su KGB. Kaip praneša Estijos spauda, Talino leidykla „Kunst“ spaudai parengė knygą, kurioje apie L. Merį kalbama kaip apie „koloborantą ciniką“. Leidyklos „Kunst“ vadovas Martinas Helme sako, jog tai – „neabejotinai intriguojantis veikalas“.

Tarp sąvokų „Mafijos valdoma Rusija“ ir „V. Putino valdoma Rusija“ nėra jokio skirtumo

Saulius Kizelavičius

Radioaktyviuoju poloniu Londone nužudytas Rusijos FSB karininkas Aleksandras Litvinenka

Londono teisėsauga spalio mėnesį skelbs, kokius duomenis britų žvalgyba surinko apie Aleksandro Litvinenkos nužudymo Didžiosios Britanijos teritorijoje aplinkybes. Taip pat bus oficialiai pranešta, kokias išvadas oficiali Didžiosios Britanijos valdžia padarė apie šios rezonansinės žmogžudystės priežastis, užsakovus bei vykdytojus. Oficialiųjų išvadų paskelbimo išvakarėse laikraštyje „The Wall Street Journal“ pasirodė Alekso Goldfarbo publikacija „Grynai kriminalinė, valstybės remta žmogžudystė“. „Slaptųjų takų“ skaitytojams priminsime, jog Aleksas Goldfarbas – į Vakarus pabėgusio ir mįslingomis aplinkybėmis (radioaktyviąja medžiaga) nužudyto FSB (Federalnaja služba bezopasnosti) karininko A. Litvinenkos bičiulis, kartu su A. Litvinenkos našle Marina Litvinenko parašęs daug triukšmo sukėlusią knygą „Disidento mirtis, Aleksandro Litvinenkos nunuodijimas ir KGB sugrįžimas“.

Sankt Peterburgo studentams buvusi žvalgybininkė Ana Čapman – ne pavyzdys

Antanas Rašimas

Buvusi Rusijos šnipė Ana Čapman, kurią Sankt Peterburgo studentai laiko pagarbos neverta persona

Rugsėjo 28-ąją dieną valstybiniame Rusijos Sankt Peterburgo universitete turėjo būti surengta išskirtinė paskaita. Tiesa, paskaitos pavadinimas nebuvo labai sensacingas:  „Kaip šiandieniniame pasaulyje tapti lyderiu?“ Tokių lekcijų šiandien surengiama tūkstančiai. Mat, atsiranda daug norinčiųjų tapti žinomais ir įtakingais politikos, ekonomikos, kultūros, visuomenės ar verslo veikėjais.

Neįveikiama Kinijos žvalgyba

Gintaras Visockas

Kinija šiandien tapusi įtakinga ir galinga valstybe. Jau nebeįmanoma nesiskaityti su oficialiojo Pekino nuomone nei Vašingtonui, nei Briuseliui, nei Maskvai. Tarptautiniai ekspertai sutartinai pripažįsta, kad ilgainiui kinų įtaka taps dar pastebimesnė. Taigi Kinija – itin galingas politinis žaidėjas. Jos prisibijo visi, įskaitant ir NATO aljansą. O jei prisibijoma Kinijos politinės bei ekonominės galios, vadinasi, derėtų rimtai žvelgti ir į jos žvalgybos keliamus pavojus. Iš tiesų ką mes, europiečiai, žinome apie kinų slaptuosius agentus? Beveik nieko. „Slaptųjų takų“ skaitytojams pateikiame keletą įdomesnių faktų iš Kinijos žvalgybos istorijos.

Šantažo aukos – žvalgybininkai homoseksualai

Gintaras Aukštuolis

Garsusis „Kembridžo penketukas“, uoliai tarnavęs sovietų žvalgybai

Seksualinės nuostatos – svarbi aplinkybė žvalgybinėse intrigose. Ypač šis faktorius laikytas svarbiu anais laikais, kai netradicinė seksualinė orientacija, kitaip tariant, homoseksualumas, buvo smerkiamas ir laikomas „kažkuo labai negražiu“. Sudėtinga, paini Didžiosios Britanijos žvalgybos istorija žino ne vieną atvejį, kai jos darbuotojai buvo šantažuojami užsienio žvalgybų vien dėl netradicinės seksualinės oreintacijos – polinkio į homoseksualumą. Žvelgiant šių dienų akimis, tokia dilema neatrodo kuo nors ypatinga ar skandalinga. Juk daugelyje valstybių visuomenė šiandien tapo kur kas tolerantiškesnė ir palankesnė netradicinės orientacijos žmonėms.

„Leidžiama likviduoti“

Antanas Rašimas

Rusijos slaptosios tarnybos sukūrė įspūdingų pajėgumų specialiosios paskirties struktūras, leidžiančias joms be didesnių sunkumų nužudyti visus užsienyje gyvenančius asmenis, kuriuos tik Kremlius įvardija kaip „šalies priešus“.

Leidinys „Daily Mail“ tvirtina, kad Rusijos FSB, likviduodama užsienio šalių teritorijose esančius Kremliaus oponentus, vadovaujasi itin slaptu įsakymu, kuris, esą. buvo pasirašytas dar 2003 metų kovo 19 dieną. Ant to dokumeto puikuojasi Rusijos FSB kontržvalgybos generolo-pulkininko Nečajevo parašas. Taigi specialusis FSB būrys, kurio uždavinys – naikinti Kremliaus priešus visame pasaulyje, buvo sukurtas dar gerokai iki į Didžiąją Britaniją pabėgusio Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo radioaktyviuoju poloniu. Manoma, kad realiai FSB samdomų žudikų būrys pradėjo veikti 2004-ųjų gegužės 1-ąją.