Šantažo aukos – žvalgybininkai homoseksualai

Gintaras Aukštuolis

Garsusis „Kembridžo penketukas“, uoliai tarnavęs sovietų žvalgybai

Seksualinės nuostatos – svarbi aplinkybė žvalgybinėse intrigose. Ypač šis faktorius laikytas svarbiu anais laikais, kai netradicinė seksualinė orientacija, kitaip tariant, homoseksualumas, buvo smerkiamas ir laikomas „kažkuo labai negražiu“. Sudėtinga, paini Didžiosios Britanijos žvalgybos istorija žino ne vieną atvejį, kai jos darbuotojai buvo šantažuojami užsienio žvalgybų vien dėl netradicinės seksualinės oreintacijos – polinkio į homoseksualumą. Žvelgiant šių dienų akimis, tokia dilema neatrodo kuo nors ypatinga ar skandalinga. Juk daugelyje valstybių visuomenė šiandien tapo kur kas tolerantiškesnė ir palankesnė netradicinės orientacijos žmonėms.

Bet dar prieš keletą dešimtmečių homoseksualumas buvo puikus pretekstas šantažui. Tokio pobūdžio spaudimas beveik visuomet duodavo puikių rezultatų tiems, kurie šantažuodavo. Polinkį homoseksualumui slepiantys žvalgybos ar kontržvalgybos darbuotojai kaip velnias kryžiaus bijodavo informacijos apie tikruosius jų seksualinius polinkius nutekėjimo, todėl dažnai sutikdavo tarnauti priešiškų valstybių slaptosioms tarnyboms.

Viena iš tokių aukų buvo britų slaptosios tarnybos MI 6 darbuotojas seras Morisas Oldfildas. Iš tarnybos pasitraukti jis buvo priverstas 1980-aisiais, kai sužinota apie jo netradicinę seksualinę orientaciją. O juk ponas M. Oldfildas buvo puikus Šiaurės Airijos specifikos žinovas, galėjęs Londonui ir toliau teikti neįkainuojamos vertės žinių apie airius, kurie siekia atsiskyrimo nuo Didžiosios Britanijos.

Į šantažo pinkles dėl seksualinės orientacijos XXI amžiaus pradžioje buvo pakliuvęs ir austrų žvalgybos pulkininkas Alfredas Redis. Užsimaskavęs rusų agentas šiam patikliam Austrijos pulkininkui ilgokai parūpindavo jaunų vyriškių pasilinksminimams, finansuodavo visas seksualinių orgijų išlaidas. O paskui vieną gražią dieną pareiškė: dirbsi Rusijai arba apie tavo homoseksualumą sužinos visa Vienos aukštuomenė. Ponas A. Redis pakluso grubiam rusiškam spaudimui – pasirinko išdaviko kelią.

Žvalgybos istorijos vadovėliuose rašoma apie 1937-ųjų incidentą, nutikusį JAV kariniam atstovui, rezidavusiam Amerikos ambasadoje Maskvoje. Tas karininkas turėjo drąsos prisipažinti saviškiams, kad rusų slaptosios tarnybos jį slapta nufotografavo miegant lovoje su vyriškiu ir mainais už fotografijų nepaskelbimą reikalauja Kremliui išduoti visus slaptuosius amerikiečių susirašinėjimo bei informacijos perdavimo kodus, šifrus, slaptažodžius. Gynybos atašė homoseksualas nedelsiant buvo išsiųstas atgal į JAV. Rusų šantažuotojams tąsyk operacija nepavyko.

Maždaug tuo pačiu laikotarpiu JAV federalinių tyrimų biuro (FTB) specialistai išsiaiškino, kad Amerikos ambasadoje Maskvoje tarnauja dar du homoseksualai amerikiečiai. Savo išvadose FTB rašė, kad „Maskva yra būtent toji vieta, kur siųsti dirbti homoseksualių polinkų asmenis ypač pavojinga, kadangi KGB šią aplinkybę visuomet panaudoja verbuodama agentus“. Po to incidento į Sovietų Sąjungą amerikiečiai siuntė dirbti tik vedusius, vaikų turinčius diplomatus. Ir ne vienus, o su antrosiomis pusėmis – žmonomis.

Įdomi ir Antrojo pasaulinio karo metais nutikusi istorija. Šveicarijos mieste Berne veikusioje amerikiečių žvalgybos būstinėje keliems žvalgybos specialistams tapo žinoma apie grupę homoseksualų, kurie Europos visuomenėje yra labai įtakingi, todėl galėtų tapti vertingais JAV agentais, tačiau būstinės vadovo Aleno Daleso apie šią subtilią operaciją specialiai neinformavo. Manyta, kad vadovas neturi jokio supratimo apie homoseksualizmo ypatumus, todėl nesupras ir tokios operacijos būtinumo.

Taigi, amerikiečiai tuos įtakingus homoseksualus užverbavo be vadovo žinios ir palaiminimo. Bent jau taip knygoje „Šnipas – džentelmenas“ (išleista 1994-aisiais metais) rašo  Piteris Grousas. Jo teigimu, žvalgybinio padalinio šefas nuoširdžiai nesuvokė homoseksualumo esmės. Būstinės vadovas net buvo didžiai nustebęs, kai sužinojo, jog tuometinėje Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje galioja įstatymai, draudžiantys homoseksualius santykius.

Profesionaliam britų dešifruotojui Alanui Tiuringui polinkis į homoseksualumą kainavo net gyvybę. Jis pasikorė 1954 metais, vos tik supratęs, jog teturi dvi galimybes: arba pradeda tarnauti priešiškai žvalgybai, arba apie jo asmeninio gyvenimo ypatumus bus paskelbta įtakinguose laikraščiuose.

Taigi, ano meto žvalgybos užfiksavo šimtus atvejų, kai netradicinės seksualinės orientacijos asmenys būdavo verbuojami svetimų valstybių žvalgybų. Vienas iš labiausiai žinomų atvejų – garsusis „Kembridžo penketukas“, uoliai tarnavęs sovietų žvalgybai. „Kembridžo penketuko“ atstovai – Gajus Berdžesas ir Entonis Blantas – buvo tikri homoseksualai, o jų bendrininkas Donaldas Maklinas mėgo tiek moterų, tiek vyrų draugijas, kitaip tariant, buvo biseksualus.

Apie „Kembridžo penketuko“ homoseksualus įdomiai rašoma Endriu Sinklerio knygoje „Raudona ir mėlyna“ (išleista 1986-aisiais). Knygos autorius pastebi, jog „Kembridžo penketukas“ buvo ypatingai vieningas, kadangi  reikėjo slėpti nuo visuomenės ne tik tai, kad tarnauja priešiškai Sovietų Sąjungai, bet ir aplinkybę, jog yra netradicinės seksualinės orientacijos. Taigi, homoseksualumas tapo tuo elementu, kuris juos patikimai saugojo nuo išdavysčių. „Kembridžo penketuko“ atstovai negalėjo vienas kito išduoti jau vien dėl to, kad juos saistė homoseksualumo paslaptis. Tiesa, vyrai nežinojo, kad tuometinėje Sovietų Sąjungoje už homoseksualumą baudžiama kur kas žiauriau ir baisiau nei to meto Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje.

1950-aisiais metais KGB agentu tapo Amerikos seržantas Džeimsas A. Mintkenbau, tarnavęs tuometinėje Vokietijoje. KGB darbuotojams nebuvo sunku užverbuoti amerikiečių seržantą, kadangi sovietai žinojo apie Dž. A. Mintkenbau homoseksualumą. KGB ekspertai labai lengvai užverbavo ir britų karo laivyno aukšto rango karininką  Džoną Vasalą. Kam iš tiesų tarnauja ponas Dž. Vasalas, britai suprato tik 1962 metais. Tais pačiais metais Dž. Vasalas buvo areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Dž. Vasalo paslaptis išaiškėjo tada, kai į britų pusę perbėgo vienas KGB karininkas, užsiminęs, jog Maskva tarp britų admirolų turi netradicinės seksualinės orientacijos agentą.

Vienas prancūzų diplomatas, kurį sovietų agentai bandė užverbuoti šantažuodami, tik pasišaipė suglumindamas KGB specialistus. Šiuo atveju nebuvo nieko nuostabaus. Apie tikruosius prancūzo seksualinius polinkius žinojo Prancūzijos žvalgyba dar prieš siųsdama jį dirbti diplomatinį darbą į užsienį. Taigi minėtasis prancūzų diplomatas jį šantažavusiems sovietų žvalgams padėkojo už nuotraukas ir paprašė, kad „ir ateityje jį slaptai ir nenokamai fotografuotų“. Esą jam tai patinka. Kitaip tariant, labiau susijaudina, kai žino, jog yra stebimas.

Žinomas atvejis, kai 1960-aisiais metais į Sovietų Sąjungą pabėgo du Amerikos slaptųjų tarnybų karininkai – Viljamas Martinas ir Bernonas Mitčelas. Savo žingsnį perbėgėliai motyvavo tuo, kad jiems, girdi, „nepatinka metodai, kuriuos JAV naudoja rinkdama slaptąją informaciją apie SSRS“. Amerikiečių kontržvalgyba įtarė, kad šie du vyrai tiesiog tapo šantažo aukomis, kadangi turėjo homoseksualių polinkių. Paminėtina, kad po šio incidento iš Amerikos slaptųjų tarnybų buvo atleista šimtai netradicinės seksualinės orientacijos darbuotojų. Manyta, kad jie yra lengvai pažeidžiami.

1982-aisiais metais Amerikos slaptųjų tarnybų vadovybė ketino iš pareigų atleisti dar vieną netradicinės seksualinės orientacijos darbuotoją. Bet šis pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas. Jis pagrasino, kad pasisamdys profesionalų advokatą, bylinėsis teismuose ir informuos žiniasklaidą apie tikrąsias atleidimo priežastis. Slaptųjų tarnybų ekspertas Džeimsas Bemfordas savo knygoje „Paslapčių pilis“ (išleista 1982-aisiais) rašo, jog slaptųjų tarnybų vadovybė išsigando skandalo ir sutiko homoseksualą palikti tarnyboje. Visgi homoseksualas buvo privestas pasirašyti specialųjų pasižadėjimą, jog nedelsiant praneš apie bet kokius bandymus jį šantažuoti.

1982-aisiais metais amerikiečiai iš slaptųjų tarnybų struktūrų atleido dar vieną vyrą, kuris, viešėdamas užsienyje, „neatsargiai leido sau miegoti vienoje lovoje su kitu vyru“. Šis atleistasis teisybės teismuose neieškojo. Oficiali atleidimo priežastis buvo nurodyta tokia: „atleidžiamas dėl elgesio, kurį keblu vienareikšmiškai apibūdinti ir kuris gali kelti pavojų tarnybos veiklai“.

Ne vieną dešimtmetį JAV federaliniam tyrimų biurui (FTB) vadovavęs Dž. Edgaras Guveris buvo surinkęs itin gausios informacijos apie aukšto rango šalies politikus ir žvalgybininkus homoseksualus. 1988-aisiais metais išleistoje Atano G. Teohariso ir Džono Stiuarto Kokso veikale „Bosas“ kai kurie šie faktai aprašomi išsamiai, net kai kada nurodant konkrečias pavardes ir vardus, pavyzdžiui, pasakojama, kaip ano meto Amerikos komunistai prievartavo vieną aukšto rango homoseksualą į darbovietę priimti kuo daugiau komunistų. Jei jis nepklus komunistų reikalavimams, „jo asmeninio gyvenimo detalės taps vieša paslaptimi“.

Minėto veikalo autoriai norėjo gauti specialią CŽV ir FTB atsakaitą apie garsiausius Amerikos homoseksualus. Tą slaptąją ataskaitą sudaro net 647 puslapiai. Tačiau knygos „Bosas“ autoriai nebuvo supažindinti su minėta ataskaita. Belieka spėlioti, kas ten rašoma. Toji ataskata nuo visuomenės slepiama iki šiol. 1995-aisiais metais tuometinis JAV prezidentas Bilas Klintonas pasirašė specialųjį įsakymą, leidžiantį slaptųjų tarnybų darbuotojams homoseksualams susipažinti „su slapta ir visiškai slapta informacija“. Minėtame potvarkyje tvirtinama, kad prieš išduodant leidimą susipažinti su slaptais duomenimis dėmesys neturi būti kreipiamas į aplinkybę, kokios seksualinės orientacijos yra leidimo gavėjas. Įsakyme aiškiai pasakyta, kad kontržvalgyba neturi teisės domėtis asmens seksualine orientacija. Jai privalu domėtis tik tuo, ar leidimo prašytojas yra patikimas ar nepatikimas darbuotojas.

© 2011 „XXI amžius“