„Oro gyvatės“ žlugimas

Gintaras Aukštuolis

Pirmieji oro balionai, nepasižymėję nei saugumu, nei techninėmis galimybėmis

Tais laikais, kai žmonija dar nebuvo išradusi lėktuvų, ypač tokių kaip U-2, bei neturėjo kosminių palydovų, žvalgybos vis tiek įsigudrindavo šnipinėti priešo objektus „iš oro“. Į pagalbą tokiais atvejais būdavo pasitelkiami oro balionai. Bendžaminas Franklinas pirmasis suvokė, kokią naudą įmanoma išpešti iš nesunkiai pagaminamų, brangiai nekaštuojančių oro balionų. Jis  suprato, kad oro balionai gali tapti nepamainomais žvalgybos pagalbininkais.

Pirmieji skridimo oro balionu privalumus išmėgino broliai Žozefas ir Etjenas Mongolfje. 1783 metais jie pirmą kartą pakilo į dangų oro balionu, pripildytu karšto oro. Tais metais B. Franklinas savo dienoraštyje rašė: „Juk būtų puiku, jeigu pakiltume oro baliono pagalba į dangų ir apžiūrėtume priešiškų kariuomenių dalinius, jų karinius įtvirtinimus...“

XVIII amžiaus pabaigoje jau buvo gaminami pirmieji oro balionai, skirti žvalgos reikmėms. Pilietinio karo metais Amerikoje jie buvo pripildomi vandenilio dujų, juos naudojo Šiaurės armija atlikdama taktinės žvalgybos užduotis. To meto oro balionai pakildavo tik į 90 metrų aukštį, bet ir iš tokių aukštumų buvo įmanoma apžvelgti iki 24 kvadratinių kilometrų. Oro balionus šiauriečių pajėgoms konstravo garsus to meto inžinierius Tadeušas S. Č. Loui. Manoma, kad būtent šis inžinierius, skrisdamas oro balionu, sugebėjo saviškius laiku perspėti dėl kautynių prie Fer-Oks ir Geins–Mil fortų. Laiku perduoti duomenys atnešė keletą svarbių pergalių šiauriečių ginkluotosioms pajėgoms.

Minėtasis inžinierius išrado būdą, kaip oro balioną pripildyti dujomis greičiau nei per tris valandas. Tie oro balionai buvo aprūpinti telegrafo įrengimais, kad oro žvalgai pajėgtų kuo operatyviau vadovybei perduoti surinktą informaciją.

Prancūzijoje oro balionai ypač intensyviai naudoti visą XIX šimtmetį. 1870–1871 metais, kai Paryžius buvo apsuptas priešiškų Prūsijos pajėgų, prancūzai ryšį su išoriniu pasauliu palaikė būtent oro balionų pagalba.

XX amžiaus pradžioje oro balionų vis dažniau atsisakoma. 1911-aisiais Prancūzijos kariuomenės vadovybė pareiškia, kad oro balionai negrįžtamai pasenę, ir liepia juos pakeisti neva moderniais dirižabliais. Nuaidėjus Pirmojo pasaulinio karo šūviams tiek vokiečių, tiek sąjungininkų kariuomenės prisiminė oro balionus ir juos dažnai naudojo taktinės žvalgybos tikslais.

Prancūzų instruktorių pagaminti oro balionai jau galėdavo pakilti net beveik į dviejų kilometrų aukštį ir, pasinaudoję palankiu vėju, skristi maždaug 70-ies kilometrų per valandą greičiu.

Oro balionai intensyviai naudoti žvalgybos reikmėms net „šaltojo karo“ metais. 1956-aisiais JAV vadovybė į orą paleido kelis šimtus oro balionų, kuriuose buvo sumontuoti galingi fotoaparatai. To meto JAV žvalgyba tikėjosi, kad oro balionai, skrisdami virš Europos, galų gale pasieks priešiškos Sovietų Sąjungos teritoriją. Ne tik pasieks SSRS, bet ir perskris visą SSRS teritoriją nuo vakarinės iki rytinės jos dalies. O galingieji fotoaparatai skrydžio metu padarys milijonus labai svarbių nuotraukų.

Ši operacija turėjo specialųjį pavadinimą – „Dženetriks“. Amerikiečiai tikėjosi perskridusius SSRS teritoriją oro balionus sugaudyti virš vakarinės Ramiojo vandenyno dalies. Ši operacija nepateko į pergalių sąrašus. Sovietai pastebėjo amerikietiškus žvalgybinius oro balionus ir sukėlė tarptautinį skandalą.

1956 metų vasario mėnesį Maskva perdavė Vašingtonui oficialią protesto notą. Rusai piktinosi, jog Amerika virš SSRS oro erdvės pasiuntė mažiausiai 250 oro balionų su sumontuota specialia žvalgybine fotografavimo įranga. Kad tai – ne tušti žodžiai, Kremlius pateikė konkrečių įrodymų. Kremliaus vadovybė surengė įspūdingą neutralizuotų oro balionų parodą pačiame Maskvos centre. Sovietų vadai piktinosi, kad minėti oro balionai, valdomi radijo bangomis, turintys maždaug po 580 kilogramų sveriančios stebėjimo įrangos, virš SSRS oro erdvės skraidė ne vieną savaitę.

Rusų teigimu, oro balionai labai moderniai valdyti. Specialiais radijo signalais amerikiečiai buvo informuojami apie jų buvimo vietą. Be to, operacijos pabaigoje visa surinkta informacija turėjo būti automatiškai sudėta į specialius seifus, o šie specialiu parašiutu – automatiškai atsiskirti nuo oro baliono ir nuleisti ant Ramiajame vandenyne plaukiojusio JAV karo laivo. Kiekvienas fotoaparatas galėjo atlikti apie 450–500 kadrų.

1958-aisiais tuometinis JAV prezidentas džiaugėsi, esą amerikiečių konstruktoriai šį kartą sumontavo specialius oro balionus, galinčius į dangų pakilti labai aukštai. Suprask, ten jokia sovietų žvalgyba jų neaptiks. Ši slapta operacija turėjo kodinį pavadinimą „Oro gyvatė“, tačiau ir ji, kaip ir „Dženetriks“, patyrė pralaimėjimą. Vos tik virš SSRS pasirodė tie modernieji, labai aukštai galintys skristi oro balionai, Maskva ir vėl amerikiečius apipylė protesto notomis. Amerikos prezidentui nieko kito nebeliko, kaip šią operaciją atšaukti.

© 2011 „XXI amžius“