2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Slaptųjų tarnybų veikloje dar mažiau viešumo

Antanas Rašimas

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė kelis dekretus, kurie apriboja žurnalistų galimybę atviriau rašyti apie FST veiklą

Maždaug prieš tris mėnesius šiandieninis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pasirašė specialųjį įsakymą Nr. 1075. Kuo įdomus ir svarbus šis dekretas? Prezidento dekrete konkrečiai nurodyta, kokią informaciją apie savo veiklą oficialiuose internetiniuose portaluose privalo skelbti šalies slaptosios tarnybos, įskaitant ir Federalinę saugumo tarnybą FST (rusiškai – FSB).

Misionierius, tapęs žvalgu

Gintaras Visockas

Džonas Berčas, dirbęs JAV žvalgyboje iki 1945-ųjų, kol buvo sučiuptas Kinijos komunistų ir sušaudytas

Džonas Berčas gimė 1918 metais JAV misionieriaus šeimoje. Gyveno Džordžijos valstijoje. 1940-aisiais, sekdamas tėvo pėdomis, sūnus tapo misionieriumi ir patraukė į tolimąją Kiniją. Kinijon išvyko vien kaip Dievui pasišventęs kunigas. Apie žvalgybininko karjerą tuo metu nebūta nė kalbos.

Dž. Berčas pasirodė esąs ne iš kelmo spirtas misionierius. Jo būta drąsaus. Kai japonų kamikadzės užpuolė amerikiečių karinę bazę Perl Harbore ir JAV oficialiai įsitraukė į Antrojo pasaulinio karo batalijas, visiems amerikiečiams, gyvenantiems Kinijoje, tapo itin nesaugu. Kiekvieną amerikietį, net dvasininką, Japonijos armija traktavo kaip priešą – mirtiną priešą. Tačiau Dž. Berčas iš Kinijos neišvažiavo. Misionieriui Dž. Berčui rūpėjo ir politiniai JAV interesai.

Sūnaus kerštas

Gintaras Visockas

Normano Polmaro ir Tomo B. Aleno knygos „Šnipinėjimo enciklopedija“ viršelis

Roberto Li Džonsono likimas – tragiškas. Šis JAV armijos karininkas mirė ne sava mirtimi ir net ne mūšio lauke. Džonsoną nužudė jo paties sūnus. Mirtinas smūgis suduotas viename iš Amerikos kalėjimų, kuriame Džonsonas tuo metu kalėjo. Amerikietiškoji temidė poną Džonsoną buvo pasmerkusi ilgus metus kalėti už tai, kad šis slapta bendradarbiavo su sovietų slaptosiomis tarnybomis ir pamynė JAV interesus.

„Tutanchamono prakeiksmo“ paslaptis

Gintaras Aukštuolis

Senovės Egipto valdovas Tutanchamonas

1930-aisiais britai buvo rimtai įbauginti. Išsigantę Didžiosios Britanijos piliečiai spėliojo, kodėl gi vienas po kito mįslingomis aplinkybėmis žūsta tie, kurie 1922 metais Luksore aptiko senovės Egipto faraono Tutanchamono kapą ir jį atidarė.

Britus nepaprastai baugino ir audrino žinia, jog mirtis ištinka visus, kurie bent kiek susiję su vieno iš garsiausių senovės Egipto faraonų – Tutanchamono – kapo tyrimais. 1920–1930 metais mirtis pasiglemžė net dvidešimt asmenų, ieškojusių, atradusių ir tyrusių Tutanchamono amžinojo poilsio vietą. Būtent tada ir kilo versija, esą egzistuoja kažkoks mistinis senovės  prakeiksmas, žudantis visus, kurie tik išdrįs sujaukti mirusio Egipto valdovo ramybę. Apie tai šiomis dienomis išsamiai rašoma leidinyje „Daily Mail“.

Amerikiečių žurnalisto Nikolaso Danilofo nuotykiai Maskvoje

Gintaras Visockas

Amerikiečių žurnalistas Nikolas Danilofas 1986-aisiais buvo tapęs svarbia figūra žvalgybinėse intrigose. Maskvoje tais metais jį areštavo KGB agentai, ir šis sufabrikuotas areštas vos nesužlugdė garsiojo tuometinių prezidentų Ronaldo Reigano ir Michailo Gorbačiovo susitikimo Islandijoje.

Žurnalistas N. Danilofas atstovavo vienam amerikiečių laikraščiui. Jis turėjo oficialią Maskvos akreditaciją. Taigi, Rusijoje žurnalistu dirbo oficialiai, legaliai, nepažeisdamas jokių tuo metu galiojusių Sovietų Sąjungos įstatymų. KGB darbuotojai jį sulaikė 1986-ųjų rugpjūčio 30-ąją, lygiai po savaitės, kai Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai Amerikoje sučiupo KGB darbuotoją Genadijų Zacharovą, turėjusį diplomatinę Jungtinių Tautų Organizacijos darbuotojo akreditaciją.

„Oro gyvatės“ žlugimas

Gintaras Aukštuolis

Tais laikais, kai žmonija dar nebuvo išradusi lėktuvų, ypač tokių kaip U-2, bei neturėjo kosminių palydovų, žvalgybos vis tiek įsigudrindavo šnipinėti priešo objektus „iš oro“. Į pagalbą tokiais atvejais būdavo pasitelkiami oro balionai. Bendžaminas Franklinas pirmasis suvokė, kokią naudą įmanoma išpešti iš nesunkiai pagaminamų, brangiai nekaštuojančių oro balionų. Jis  suprato, kad oro balionai gali tapti nepamainomais žvalgybos pagalbininkais.

Jaunystėje Rudolfas Abelis buvo „nedrąsus ir kuklus“

Gintaras Aukštuolis

Iš XX amžiaus šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos šnipų, veikusių Jungtinėse Amerikos Valstijose, įtakingiausias buvo Abelis. Tikroji jo pavardė – Viljamas Fišeris. Gimė Didžiojoje Britanijoje, rusų politinių emigrantų šeimoje. Jo tėvas, kilęs iš Jaroslavlio gubernijos, surusėjęs vokietis, caro laikais aktyviai dalyvavęs revoliucinėje veikloje. Motina kilusi nuo Saratovo, taip pat revoliucionierė. Abelis vaikystėje gerai mokėsi, buvo gabus, ypač tiksliesiems mokslams. Ateityje jam tai pravertė, kai teko domėtis taikomąja chemija, net atomo fizika. 1916 metais jis sėkmingai įstojo į Londono universitetą.

Žurnalisto neapkaltino išdavus karinę paslaptį

Gintaras Visockas

Šis pasakojimas – apie amerikiečių žurnalistą, 1942 metais spaudoje paskelbusį sensacingą straipsnį. Galvoje turimas profesionalus amerikiečių karo korespondentas Džonstonas Stenlis. Anų laikų „Čikagos tribūnoje“ šis nutrūktgalvis spaudos atstovas paskelbė rašinį, kuriame, be kita ko, būta ir slaptų karinių duomenų, galėjusių vienaip ar kitaip nulemti amerikiečių ir japonų karo laivų susidūrimą Koralų jūroje. Dar tiksliau tariant, jis savo rašinyje teigė, esą amerikiečiams žinomi Japonijos armijos šaukiniai bei kodai, naudojami japoniškuose karo laivuose. Jei japonų kariuomenės vadovybė būtų sužinojusi apie šį straipsnį, amerikiečiai 1942-ųjų kautynėse galėjo prarasti pranašumą.

Apkaltino šnipinėjimu

Gintaras Visockas

Rusijos karinių jūrų pajėgų atsargos kapitonas Aleksandras Nikitinas sulaikytas 1996 metų vasario 6 dieną. Suėmė jį ne kas kitas, o būtent Rusijos slaptoji tarnyba. Rusijos federalinės saugumo tarnybos FST pateikti kaltinimai skambėjo grėsmingai – kapitonas įtariamas tėvynės išdavimu. Suėmimo dieną kapitonas oficialiai, legaliai bendradarbiavo su garsia Norvegijos ekologine organizacija „Bellona“. Toje kompanijoje jis dirbo konsultantu, todėl buvo akivaizdu, jog Rusijos Temidė kapitoną kaltina šnipinėjus Norvegijos Karalystei, juo labiau kad minėtoji „Bellona“ užsiėmė Rusijai nemalonia veikla – tyrė iš Rusijos povandeninių atominių laivų į aplinką patekusių branduolinių atliekų poveikį gamtai. Taigi „Bellonos“ tyrimai bent jau netiesiogiai buvo susiję su Rusijos karinėmis paslaptimis. Tačiau konkrečių įrodymų, jog kapitonas iš tiesų norvegams teikia slaptą informaciją, Rusijos FST neturėjo.