Jaunystėje Rudolfas Abelis buvo „nedrąsus ir kuklus“

Gintaras Aukštuolis

Iš XX amžiaus šeštojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos šnipų, veikusių Jungtinėse Amerikos Valstijose, įtakingiausias buvo Abelis. Tikroji jo pavardė – Viljamas Fišeris. Gimė Didžiojoje Britanijoje, rusų politinių emigrantų šeimoje. Jo tėvas, kilęs iš Jaroslavlio gubernijos, surusėjęs vokietis, caro laikais aktyviai dalyvavęs revoliucinėje veikloje. Motina kilusi nuo Saratovo, taip pat revoliucionierė. Abelis vaikystėje gerai mokėsi, buvo gabus, ypač tiksliesiems mokslams. Ateityje jam tai pravertė, kai teko domėtis taikomąja chemija, net atomo fizika. 1916 metais jis sėkmingai įstojo į Londono universitetą.

1920 metais Fišerių šeima sugrįžo į Rusiją. 1922-aisiais Abelis įstojo į komjaunimą. Laisvai kalbėjo angliškai, vokiškai, lenkiškai ir rusiškai, todėl įsitaisė Kominterno vykdomojo komiteto tarptautinių ryšių skyriuje vertėju. 1924 metais įstojo į Rytų kalbų institutą, Indijos kalbų skyrių. Baigęs pirmą kursą, buvo pašauktas į Raudonąją armiją, tapo radistu.

1927 metais dirbo OGPU užsienio reikalų skyriuje. Vykdė svarbius žvalgybinius pavedimus dviejose Europos šalyse, buvo rezidentūrų radistas. Jam sekasi, kilo karjeros laiptais, užsitarnavo saugumo leitenanto laipsnį. Tačiau 1938 metais be jokio paaiškinimo iš žvalgybos atleistas. Tada dirbo Visasąjunginiuose prekybos rūmuose ir aviacijos gamykloje. Ne kartą bandė sugrįžti į ankstesnes pareigas, ir 1941 metais pagaliau jam tai pavyko.

Antrojo pasaulinio karo metais dalyvavo diversantų-pogrindininkų, partizanų būrių rengimo darbe, ruošė radistus darbui vokiečių okupuotose šalyse. Tada susipažino ir susidraugavo su Rudolfu Ivanovičiumi Abeliu, kurio vardą vėliau pasisavino operatyviniame darbe. Karo pabaigoje jis jau buvo saugumo majoras.

Po pergalės darbavosi žvalgybos valdyboje. 1947 metais iš Prancūzijos nelegaliai atvyko į Kanadą kaip Endrius Kajotis. 1948-aisiais perėjo JAV sieną. 1954 metais legalizavosi Niujorke ir vadino save fotomenininku Emiliu R. Golfu. Iš tiesų jis buvo sovietų žvalgybos rezidentas ir kontroliavo agentus bei jų vykdomas operacijas ne tik Niujorke, bet taip pat ir šiaurinėse bei centrinėse Amerikos srityse. Su Maskva  bendravo radijo ryšiu ir per ryšininkus. Yra duomenų, kad 1954–1955 metais slapta lankėsi Maskvoje ir susitiko su savo viršininku. Dirbant JAV, jam buvo suteiktas KGB pulkininko laipsnis. Federalinio tyrimų biuro (FTB) darbuotojai Abelį suėmė 1957 m. birželio 21 d. Niujorke, po to, kai jį išdavė iš Maskvos atsiųstas pagalbininkas agentas Cheichanenas. Abelis apkaltintas šnipinėjimu ir nuteistas 30 metų kalėjimo bei trijų tūkstančių dolerių bauda. Kalėjo neilgai. 1962 m. vasario 10 d. JAV perdavė jį Sovietų Sąjungai mainais į U-2 lėktuvo pilotą Pauersą ant Glinikės tilto, dalinusio Berlyną į vakarų ir rytų zonas.

Grįžęs į Sovietų Sąjungą, Abelis tęsė darbą saugumo struktūrose ir „aktyviai dalyvavo auklėjant jaunuosius žvalgus“. Sovietų šaltiniai teigia, kad jaunystėje Abelis buvo „nedrąsus ir kuklus“, tačiau skvarbios, gyvos akys, subtili ironiška šypsena ir ryžtingi gestai bylojo apie geležinę valią, aštrų protą ir įsitikinimų tvirtumą. Rusai Abelį viešai pripažino KGB darbuotoju tik 1965 metais. O 1990 m. lapkričio 20 d. jo ir dar keturių pasižymėjusių SSRS žvalgų garbei buvo išleista speciali pašto ženklų serija.

© 2011 „XXI amžius“