„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2011 m. lapkričio 23 d., Nr.11 (60)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Žurnalisto neapkaltino išdavus karinę paslaptį

Gintaras Visockas

Šis pasakojimas – apie amerikiečių žurnalistą, 1942 metais spaudoje paskelbusį sensacingą straipsnį. Galvoje turimas profesionalus amerikiečių karo korespondentas Džonstonas Stenlis. Anų laikų „Čikagos tribūnoje“ šis nutrūktgalvis spaudos atstovas paskelbė rašinį, kuriame, be kita ko, būta ir slaptų karinių duomenų, galėjusių vienaip ar kitaip nulemti amerikiečių ir japonų karo laivų susidūrimą Koralų jūroje. Dar tiksliau tariant, jis savo rašinyje teigė, esą amerikiečiams žinomi Japonijos armijos šaukiniai bei kodai, naudojami japoniškuose karo laivuose. Jei japonų kariuomenės vadovybė būtų sužinojusi apie šį straipsnį, amerikiečiai 1942-ųjų kautynėse galėjo prarasti pranašumą.

Kaip Dž. Stenlis atsidūrė kariniame amerikiečių laive? 1942 metais žurnalistas Dž. Stenlis buvo priimtas į vieną didžiausių JAV karo laivų – milžinišką lėktuvnešį „Leksingtoną“. 1942-ųjų gegužės 7–8 dienomis šis gigantiškas amerikiečių karo laivas įplaukė į Koralų jūrą, ir tarp jo ir japonų karo laivų užvirė mirtinas mūšis. Naujojoje Gvinėjoje esančio Port–Morsbi uosto japonams nepavyko užimti būtent dėl galingų ir tikslių „Leksingtono“ patrankų. Tačiau ir amerikiečių lėktuvnešiui nepasisekė. Jis buvo pamuštas japoniškų raketų ir nuskendo Koralų jūros gelmėse. Amerikiečių jūreiviai kartu su žurnalistu išsigelbėjo. Jie suspėjo palikti skęstantį laivą. Žurnalistas Dž. Stenlis pirmiausia buvo perkeltas į kreiserį „Česteris“, paskui – į transporto laivą „Barnetas“. Tuo „Barnetu“ karo korespondentas grįžo į JAV.

Tačiau nemalonumų žurnalistas vis tiek neišvengė. Labai nedaug trūko, ir jis būtų atsidūręs už grotų kaip šnipas, išdavęs karinę paslaptį. Mat tuo metu, kai išsigelbėjęs plaukė amerikiečių karo laivu „Barnetas“, turėjo retą galimybę pasišnekėti su vienu iš aukšto rango karininkų. Tas karininkas ponui Dž. Stenliui parodė iššifruotą radiotelegramą, kurią perskaičius tapo akivaizdu, jog birželio 4–5 dienomis japonai pradeda Miduei puolimą. Netrukus po to, kai pasibaigė „Miduei–Aleutu“ karo operacija, laikraštyje „Čikagos tribūna“ pasirodė didelis straipsnis su sensacingu pavadinimu. Pavadinimas skelbė, kad amerikiečių karo vadovybė iš anksto žinojo apie japonų puolimo planus. Šią sensacingą publikaciją nedelsiant perspausdino keli „Čikagos tribūnos“ savininkams priklausantys giminingi leidiniai. “„Čikagos tribūnos“ savininkas tuo metu buvo pulkininkas Robertas Makormikas, nenuilstantis JAV prezidento Franklino Delano Ruzvelto oponentas, manantis, jog oficialusis Vašingtonas neturėtų kištis į reikalus, tiesiogiai nesusijusius su JAV interesais. Perl Harboro užpuolimo išvakarėse šis žurnalistas taip pat paskelbė straipsnį, pasakojantį apie tikruosius amerikiečių planus kovose su Tekančios saulės šalies kariais.

„Čikagos tribūnoje“ birželio 7-ąją pasirodžiusi publikacija pasirodė be autoriaus vardo ir pavardės, nors daug kas žinojo, kad jos autorius – karo žurnalistas Dž. Stenlis. Būtent Dž. Stenlis tvirtino, jog amerikiečiams dar gerokai iki mūšio pradžios buvo viskas puikiai žinoma apie tikruosius japonų ketinimus atakuoti Miduei. Rašinyje buvo nurodyti net japonų karo laivų pavadinimai ir labai tikslūs duomenys apie japonų karių skaičių. Šiuos duomenis žurnalistas Dž. Stenlis buvo „pasiskolinęs“ iš ypatingai slapto gegužės 31-ąją parengto žvalgybos biuletenio. Tokius žvalgybinius biuletenius tuomet rengė slaptoji Jūrų žvalgyba, tiksliau – stotis „Hipo“, priklausanti kariniam Ramiojo vandenyno jūrų laivynui.

Po publikcijos pasirodymo kilo sąmyšis. Kai kurie „kietosios linijos“ šalininkai ėmė šaukti, esą žurnalistas atskleidė valstybės paslaptį. Iš pradžių Dž. Stenlis neįtikinamai gynėsi, jog šiuos duomenis gavo iš atvirų informacinių šaltinių. Bet viešuosiuose pranešimuose tokių duomenų tikrai negalėjo būti. Keli JAV karininkai pareikalavo, kad JAV Teisingumo ministerija išsiaiškintų, ar Dž. Stenlis, skelbdamas šią publikaciją, nepasielgė kaip šnipas, atskleidęs priešui slaptus duomenis. Teisingumo ministerija nenoriai ėmėsi šios bylos.

Tyrimo metu paaiškėjo, jog slaptą gegužės 31-osios biuletenį žurnalistui parodė karininkas iš nuskendusio „Leksingtono“, kai susipažino su kreiseryje plaukusiu Dž. Stenliu. Tačiau Čikagoje posėdžiavusi speciali komisija nustatė, jog žurnalistui nebuvo žinoma, jog gegužės 31-osios biuletenis – slaptas dokumentas.

Be jokios abejonės, Dž. Stenlis neturėjo jokios moralinės teisės „Čikagos tribūnoje“ rašyti straipsnio, kuriame atvirai  nurodoma, jog amerikiečiams žinomi slapti japonų karo laivų radiosignalai ir kodai. Jei japonai būtų perskaitę šią publikaciją, jie būtų supratę savo silpnąsias puses. O tai reiškia, kad būtų pakeitę slaptuosius kodus. Tada amerikiečiai būtų atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje.

Tačiau „Čikagos tribūna“ nesulaukė jokių konkrečių priekaištų. Neturėjo ir neigiamų teisinių pasekmių. Mat to meto amerikiečių teisinėje praktijoje nebuvo numatytas atvejis, draudžiantis publikuoti slaptus karinius duomenis. Apie šią žurnalistams palankią nuostatą savo knygoje „Ir aš ten buvau“ (išleista 1985-aisiais) rašo JAV karinio jūrų laivyno kontradmirolas Edvinas T. Leitonas, beje, 1942-aisiais vadovavęs amerikiečių karinės žvalgybos padaliniui Ramiajame vandenyne.

Tačiau pats įdomiausias teisinis niuansas skambėjo šitaip: „amerikiečių karo cenzūra nedraudžia žurnalistams skelbti duomenų apie priešo karines pajėgas“. O minėtoje Dž. Stenlio publikacijoje buvo rašoma išimtinai vien apie karines japonų pajėgas ir slaptus japonų ryšio kodus. Taigi juridiškai Dž. Stenlis buvo absoliučiai teisus.

Įdomi ir dar viena detalė. Japonų kariškiai nieko nežinojo apie „Čikagos tribūnos“ puslapiuose pasirodžiusį rašinį, todėl dar ilgokai naudojosi kodais, kurie buvo žinomi amerikiečiams. Ilgainiui savo kodus japonai vis dėlto pakeitė, tačiau ne dėl „Čikagos tribūnos“ publikacijos.

Įkvėptas sėkmės žurnalistas Dž. Stenlis parašė knygą apie kautynes, kurias savo akimis matė Koralų jūroje. Knygos pavadinimas – sensacingas: „Leksingtonas – lėktuvnešių karalius“. Pirmajame knygos puslapyje puikavosi užrašas: „Faktai, kurie čia skelbiami, cenzūros yra patikrinti, todėl leistini“.

Netrukus žinomas radijo laidų vedėjas amerikietis Volteris Vinčelas paskelbė savo autorinį komentarą viename iš žinomų Niujorko ledinių. Jis tvirtino, jog šiuolaikinius mūšius laimi ne karo laivai ir galingos raketos, bet žvalgybos. Toji kariuomenė, kuri turi silpnus žvalgybininkus, pasmerkta mirti. Ponas V. Vinčelas mintyse turėjo 1942-ųjų kautynes Koralų jūroje ir žurnalisto Dž. Stenlio aprašytus amerikiečių kovinius pranašumus, įgytus sumanios žvalgybos dėka.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija