„Juodojo kambario“ paslaptys

Gintaras Visockas

„Juodojo kambario“ vadovas kriptologas Herbertas Jardlis

„Juodojo kambario“ vadovas kriptologas Herbertas Jardlis

Herbertas Jardlis gimė 1889 metais Jungtinėse Valstijose. Užaugo vadinamuosiuose vidurio Amerikos vakaruose. Dėl draugiško, linksmo būdo tapo mokyklos numylėtiniu. Be to, pasižymėjo darbštumu, pažangumu, tvarkingumu. Taigi mokėsi labai rimtai. Ypač jam patiko tikslieji mokslai. Dar būdamas moksleiviu pramoko telegrafisto amato. Pirmoji jo darbovietė –  geležinkelio stotyje. H. Jardlis taip pat mėgo žaisti kortomis. Pokerį jis tiesiog dievino. Jis pasiekė didelių laimėjimų –aplošti buvo beveik neįmanoma.

1912 metais šis jaunuolis įsidarbino JAV valstybės departamente, telegrafistų biure. Štai tada išryškėjo dar vienas išskirtinis bruožas – pomėgis slaptiesiems šiframs bei kodams. Tiksliau tariant, pomėgis visa tai kuo skubiau iššifruoti.

JAV karo ministerija kriptologinių operacijų rimčiau ėmėsi 1917-ųjų vasarą. H. Jardlis tapo pirmojo laipsnio leitenantu. Jį pakvietė tarnauti būtent į JAV armijos karinės žvalgybos štabą. Oficialiai skyrius, kuriame dirbo H. Jardlis, vadinosi MI-8. Kai 1917 metais Amerika įsitraukė į Pirmojo pasaulinio karo batalijas, jis tapo vadovu. Iš pradžių čia dirbo tik aštuoni etatiniai darbuotojai, tačiau 1918-ųjų pabaigoje, kai karas artėjo į pabaigą, dirbo 18 specialiai parengtų karininkų, 24 civiliai kodų šifruotojai bei analitikai ir net 109 stenografuotojos bei tekstų surinkėjos. Taigi 1918 metais plušėjo 151 etatinis darbuotojas.

Klestėjimo metais H. Jardlio vadovaujamas skyrius buvo sudarytas net iš šešių padalinių. Pirmasis rūpinosi kodų ir šifrų išaiškinimu, kalbant to meto žargonu, – kodų ir šifrų „nulaužimu“. Šios paslaugos buvo teikiamos JAV kariuomenei, kariniam jūrų laivynui, valstybės departamentui ir Teisingumo ministerijai.

Neiššifruoti kodai ir šifrai į skyrių patekdavo iš amerikiečių ekspedicinio korpuso, veikusio Europoje, taip pat iš stoties, sumontuotos 1918 metais Hiltone, Amerikoje. Tuo metu ši šalis jau buvo pajėgi perimti radijo bangomis ir kitais panašiais būdais siunčiamus pranešimus beveik iš bet kurio pasaulio taško.

H. Jardlio skyrius turėjo padalinį, kuris sudarydavo slaptus kodus ir šifrus saviškiams – amerikiečių armijai. Jo sukurti kodai ir šifrai garsėjo patikimumu. Mažai kam iš JAV priešininkų pavykdavo juos „nulaužti“. Dar vienas padalinys gamino vadinamąjį nematomą rašalą. Šis simpatinis rašalas turėjo didelę paklausą. Jo anuomet reikėjo labai daug, nes per savaitę amerikiečių kariškiai parašydavo per du tūkstančius svarbių laiškų. Kiti padaliniai rūpinosi saugiu slaptų pranešimų gabenimu Europoje reziduojantiems Amerikos karo atašė.

Kai Pirmasis pasaulinis karas jau buvo beveik nurimęs, H. Jardlį perkėlė padirbėti į Europą. Čia jis turėjo susitikti su britų ir prancūzų specialistais – kriptologais. Komandiruotė į Europą buvo produktyvi. Su kolegomis britais ir prancūzais aptarti ne tik bendri veikimo planai, bet ir susipažinta su amerikiečių karinio ekspedicinio korpuso vadovybe, svarbiausiais slaptosios veiklos niuansais.Tuometinis Vašingtonas į H. Jardlio veiklą žiūrėjo labai palankiai. Būtent šio amerikiečio dėka JAV kariškiams ir žvalgybininkams pavyko surinkti daug svarbios informacijos, kurios nebūtų pavykę gauti įprastais būdais. H. Jardlio skyriaus darbas buvo labai vertinamas, nes, „nulaužus“ slaptus priešų kodus, pavykdavo sužinoti apie būsimus jų planus ir išvengti amerikiečių karių žūčių.

Skyrius buvo įslaptintas. Tik labai mažas būrelis aukščiausio rango pareigūnų žinojo, kas iš tiesų yra tas linksmo, draugiško charakterio amerikietis, kuo jis užsiima iš tiesų. Niekam net mintis nešaudavo į galvą, kad tas paplepėti mėgstantis vidutinio ūgio amerikietis – iš slaptojo padalinio.

Kad Amerika 1919 metais nepaprastai vertino H. Jardlio veiklą, byloja štai tokie skaičiai. Šio skyriaus išlaikymui 1919-aisiais skirta net 100 tūkst. JAV dolerių: 60 tūkst. skyrė kariškiai, o 40 tūkst. – valstybės departamentas. Štabas, susidedantis maždaug iš penkiasdešimties darbuotojų, įsikūrė Niujorke, 38-ojoje aveniu. Oficialus čia esančios įstaigos pavadinimas buvo visiškai nekaltas: „Skubių tekstų spausdinimo biuras“, tačiau tiems, kurie žinojo, kuo iš tiesų užsiimama, turėjo visai kitą pavadinimą – „Juodasis kambarys“.

Pats H. Jardlis tikėjosi, kad jo „Juodasis kambarys“ ateityje įgaus dar didesnės svarbos, tačiau atsitiko priešingai. 1920 metais lėšos, skirtos įstaigos išlaikymui, buvo sumažintos per pusę. Neva dėl to, kad JAV diplomatai apsieidavo ir be „Juodojo kambario“ paslaugų.

Tiesa, 1921-aisiais „Juodojo kambario“ darbuotojai pasiekė reikšmingą pergalę. Jie sugebėjo iššifruoti slaptuosius japonų diplomatų kodus. Taip oficialusis Vašingtonas sužinojo tikruosius Japonijos karinius ir pramoninius tikslus ir sugebėjo priversti oponentus 1922-aisiais pasirašyti Vašingtonui, o ne Tokijui naudingą karinę-prekybinę sutartį. H. Jardlį už šią paslaugą derėjo ne tik pagerbti, bet ir apdovanoti. Pavyzdžiui, solidžia pinigine premija.

Atsitiko priešingai. Pirma, „Juodojo kambario“ pateikiama informacija vis rečiau domino JAV kariškius, todėl jie vis mažiau skyrė pinigų. 1929-aisiais H. Jardlio veiklos palaikymui skirta vos 25 tūkst. JAV dolerių. Įstaiga tais metais buvo priversta „susitraukti“ iki šešių etatinių darbuotojų: vadovo ir penkių specialistų. Bet bėda viena nevaikšto. Didžiausių nemalonumų H. Jardlis sulaukė 1929-ųjų kovą. JAV prezidento rinkimuose laimėjo Herbertas Guveris, kuris valstybės sekretoriumi paskyrė Henrį L. Stimsoną. Tą patį mėnesį JAV valstybės jam ant stalo buvo padėti keli „Juodojo kambario“ darbuotojų iššifruoti japonų diplomatų pranešimai, be abejo, slapti. Kaip tvirtina kitas įžymus to meto JAV kriptologas Viljamas F. Fridmanas, valstybės sekretoriaus reakcija buvo netikėta. Užuot padėkojęs už operatyvumą ir gebėjimus sužinoti didžiausias japonų paslaptis, valstybės sekretorius ponas Stimsonas įsiuto.

Vos tik sužinojęs, kokiu būdu buvo gauti pranešimai apie japonų tikslus, valstybės sekretorius pareiškė, jog „tokiai netvarkai būtina kuo greičiau padaryti galą“. Jis šaukė, kad „Juodais kambarys“ paniekino bendražmogiškos etikos taisykles, todėl nusipelnė „kuo greitesnio išvaikymo“. Valstybės sekretorius puolė net įrodinėti, esą „džentelmenai svetimų laiškų neskaito“. Ponas Stimsonas įsakė, kad valstybės departamentas įstaigos išlaikymui daugiau nebeskirtų nė vieno cento. Iš įsiutusio valstybės sekretoriaus pavyko išprašyti tik tiek, kad „Juodojo kambario“ darbuotojams būtų išmokamos trijų mėnesių išeitinės pašalpos.

Garsusis JAV kriptologas H. Jardlis labai įsižeidė. Jis nedelsdamas ėmė rašyti savo prisiminimus. Knyga pasirodė 1931 metais. Jos pavadinimas sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Knyga pavadinta  „Amerikos „Juodasis kambarys““. Tada kilo rimtas politinis triukšmas. Mat, joje labai smulkiai ir detaliai papasakota, kaip Amerikos dešifravimo centrui pavyko „nulaužti“ slaptus japonų kodus ir šifrus. Sužinojusi apie kai kurių savo pralaimėjimų priežastis Japonija nedelsdama pakeitė savo veikimo taktiką, ir dar tais pačiais metais japoniškos paslaptys amerikiečiams tapo „neįveikiama tvirtove“.

Kad knyga susilaukė milžiniško populiarumo, „kalti“ ir keli įsižeidusio H. Jardlio straipsniai, paskelbti to meto įtakinguose JAV laikraščiuose. Publikacijos dar labiau paskatino visuomenę gilintis į „Juodojo kambario“ intrigas. Kriptologas profesionalas H. Jardlis tapo žinomu ne tik Amerikoje, bet ir Europoje bei Japonijoje. Jį pradėta kviesti skaityt specialių paskaitų. Viena leidykla iš jo net nupirko teisę išleisti dar vieną knygą – su maždaug penkiais tūkstančiais „Juodojo kambario“ iššifruotų, bet niekur neskelbtų pranešimų. JAV valstybės departamentas išsigando per didelio viešumo, būsimų skandalų ir pasiskubino perpirkti iš tos leidyklos 5 tūkst. iššifruotų pranešimų.

1933 metais JAV Kongresas skubos tvarka išleido specialųjį įstatymą, draudžiantį viešai skelbti bet kokią „Juodojo kambario“ informaciją. H. Jardlis jau buvo gana skaudžiai atkeršijęs JAV valstybės sekretoriui ponui Stimsonui. Mat, jį kai kurie JAV aukšto rango žvalgybininkai beveik viešai vadino „karštakošiu kvailiu, savo neapgalvotais sprendimais nepaprastai daug pakenkusiu JAV interesams“.

1938 metais H. Jardlis atsidūrė Kinijoje. Oficialusis Pekinas paprašė jo pagalbos dešifruojant slaptus japonų kodus. Jis sutiko padėti to meto Kinijos vadovybei ir buvo pagerbtas solidžiu honoraru. Ten dirbo apie dvejus metus.

1941-aisiais kriptologijos specialistą pasikvietė Kanada. Čia H. Jardlis įkūrė valstybinę dešifravimo agentūrą, kurios veiklą šalies valdžia labai vertino.

1957-aisiais šis kriptologijos specialistas išleido dar vieną milžiniško populiarumo sulaukusią knygą. Bet šį kartą – ne apie dešifravimo paslaptis. Naujojoje knygoje H. Jardlis pasakojo, kaip derėtų teisingai žaisti pokerį ir niekad nepralaimėti.

Žymusis amerikiečių kriptologas mirė 1958 metais. Kai kurie kolegos dievino jį, tačiau būta ir tokių, kurie jį laikė išdaviku, dėl įžeistų asmeninių ambicijų paniekinusiu nacionalinius Amerikos interesus. Jie manė, kad nereikėjo rašyti knygos apie „Juodąjį kambarį“.

Jei ne skandalingoji H. Jardlio knyga, galbūt mes šiandien nieko nežinotume apie kadaise egzistavusį „Juodąjį kambarį“.

© 2011 „XXI amžius“