Liūdna „Juodojo Drakono“ pabaiga

Gintaras Aukštuolis

Europos šalių mitologijoje drakonas – dažniau blogį nei gėrį nešantis mitinis gyvūnas. Tačiau Rytuose kai kurios tautos drakoną laiko gėrį, laimę, turtus nešančiu gyvūnu. Drakono įvaizdžio nesibaimina ir japonai. O kaip Japonijos istorija vertina Juodąjį Drakoną? Šiuo pavadinimu kadaise buvo pakrikštyta rimta, įtakinga žvalgybinė organizacija, slapta veikusi nuo 1901-ųjų iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

„Juodojo Drakono“ organizacija buvo įkurta tam, kad padėtų Japonijos vyriausybei Mandžiūrijoje sumažinti Rusijos politinę, ekonominę ir karinę įtaką. Šiaurės Mandžiūrija su Rusija ribojasi ties Amūro upe. Kinai šią upę vadino „Juoduoju drakonu“, japonai  –  Kokiuriu.  Japono Rechei Utidos įkurta slaptoji žvalgybinė organizacija pasirinko „Juodojo Drakono“ pavadinimą.  Šis slaptas, įtakingas, žiaurių veikimo metodų nevengiantis klanas įkurtas dar ir dėl to, kad pirmoji oficiali slaptoji japonų tarnyba prarado savo įtaką –  jos veikla tapo žinoma ne tik pačioje šalyje, bet ir užsienyje. O slaptoji tarnyba, netekusi slaptumo, jau niekam tikusi. R. Utida manė, kad Japonijos nepriklausomybei didžiausią grėsmę kelia būtent Rusija. Šiuos savo argumentus jis grindė tuo, kad dažnai lankydamasis Rusijoje, rusus perprato kiaurai.  Netrukus „Juodasis Drakonas“ tapo labai įtakinga ir tuo pačiu agresyvia slaptąja organizacija. Į ją dažniausia buvo priimami jauni japonai, laikantys save šalies patriotais ir mėgstantys vadintis „drąsiaisiais riteriais“. Per pirmuosius keliolika metų  ši organizacija labai išaugo, bet apie jos egzistavimą beveik niekas nenutuokė. Jai priklausė net kai kurie to meto Japonijos ministrai ir kariškiai. Pirmą kartą spaudoje apie „Juodąjį Drakoną“ užsiminta tik maždaug1930 metais.

Įgavusi politinės įtakos „Juodojo Drakono“ vadovybė ėmė nurodinėti Japonijos valdžiai, kokius žmones galima skirti į svarbias pareigas, o kokių – ne. Be „Juodojo Drakono“ žinios niekas negalėjo tapti ministru ar generolu. Ši organizacija taip pat kontroliavo ir visus karo atašė skyrimus.  Pirmuoju Japonijos gynybos atstovu paskirtas pulkininkas Motodziro Akasi. Pasirinkimas buvo sėkmingas. Pulkininkas pasirodė esąs sumanus, gudrus diplomatas. Pirmoji jo paskyrimo vieta – Rusija. Japonijos–Kinijos karo metu, 1894–1895 metais, pulkininkas dirbo būtent Rusijoje.  Rusijos kontržvalgyba žinojo, jog pulkininkas M. Akasi – Japonijos imperatoriškojo Ginkluotųjų pajėgų štabo karininkas. Daugiau apie pulkininką rusai nieko nežinojo.  Ilgainiui M. Akasi suteiktas „atašė keliautojo“ statusas. Tai reiškia, kad jis turėjo galimybę važinėti ne tik po Rusiją, bet ir po visas Europos šalis. Taigi, lankydamasis Paryžiuje, Vienoje, Londone ar Berlyne, jis turėjo galimybę bendrauti su nuo bolševikų revoliucijos pabėgusiais „baltaisiais“ rusais. Japonas M. Akasi mielai mokėjo rusų emigrantams solidžius honorarus už suteiktą vertingą informaciją apie Rusiją.

Pirmaisiais dešimtmečiais „Juodasis Drakonas“ rinko informaciją išskirtinai apie Rusiją ir Mandžiūriją. Bet trečiojo dešimtmečio pabaigoje organizacija labai išplėtė savo interesų arealą. Ji buvo pajėgi domėtis politine ir ekonomine padėtimi Korėjoje, Kinijoje, Filipinuose, Maroke, Turkijoje, Indijoje, Afganistane, JAV, net kai kuriose Pietų Amerikos šalyse.

Trečiajame dešimtmetyje, kai apie „Juodąjį Drakoną“ pasirodė pirmieji vieši pranešimai, žurnalistai labai dažnai šią organizaciją vadino arba Japonijos šešėline vyriausybe, arba japonų mafija. Beje, „Juodasis Drakonas“, jei tik to reikėdavo žvalgybiniams tikslams, iš tiesų organizuodavo žmogžudystes, „nelaimingus“ atsitikimus, griebdavosi šantažo, grasinimų.

1945 metais rugsėjo mėnesį amerikiečių generolas Duglas Makartūras oficialiai išvaikė šią organizaciją, liepdamas suimti septynetą svarbiausių vadovų. 1945-aisiais Japonija jau buvo kapituliavusi, todėl amerikiečiai stengėsi savo žinion perimti pagrindines japonų institucijas, galinčias kelti bent menkiausią grėsmę. Tačiau vėliau paaiškėjo, jog šitaip pasielgdamas amerikiečių generolas apsijuokė. Tais metais „Juodasis Drakonas“ ir be amerikiečių išvaikymo buvo praradęs įtaką ir jau nebeegzistavo. Beje, du iš generolo suimti numatytų asmenų niekada nepriklausė šiai organizacijai. Vienas iš „Juodojo Drakono“ lyderių, kurį 1945 metais ketino suimti generolo D. Makartūro tarnybos, pasirodo, jau buvo miręs. Itin ištikimas organizacijos vadovas nusižudė dar 1943-aisiais. Kiti įtariamieji narystės šioje organizacijoje buvo atsisakę gerokai iki 1945-ųjų – iki amerikiečių atėjimo. Taigi 1901 metais įkurtos ir sėkmingai kelis dešimtmečius dirbusios japonų žvalgybinės organizacijos neliko nė kvapo.

Labai panašaus likimo sulaukė ir kita japoniška organizacija  –  1881-aisiais įkurta „Juodojo vandenyno“ draugija. Šis pavadinimas parinktas pagal sąsiaurio, jungiančio pietinę Japonijos salą su Korėjos pusiasaliu, pavadinimą. Oficialusis organizacijos įkūrėjas – Kotaro Chiraoka, išeivis iš įtakingos Kiusiu salos samurajų šeimos. Nors būtent jis sumanė įkurti „Juodąjį vandenyną“, labiau išgarsėjo kitas organizacijos vadovas – Misuru Tojama, kilęs iš nekilmingos Kiusiu salos šeimos. „Juodojo vandenyno“ draugija laikoma viena iš pirmųjų japonų slaptųjų tarnybų, kurioje informacijos rinkimui pradėti naudoti slaptieji agentai. 1957 metais išleistoje G. R. Stori knygoje „Dvigubas patriotas“ ši organizacija vadinama teroriste, užsiimančia ir žvalgybinės informacijos rinkimu.

Jei „Juodasis Drakonas“ pagrindinį savo dėmesį buvo sukoncentravęs į Rusiją, tai „Juodasis vandenynas“ daugiausia šnipinėjo Kinijoje, rinkdamas žinias apie kinų planus bei sumanymus. Japonas M. Tojama asmeniškai rūpinosi, kad svarbi informacija apie Kiniją čia pat būtų pateikta Japonijos armijos vadovybei.

Siekdami savo tikslų „Juodojo vandenyno“ atstovai mėgo naudotis viešnamių paslaugomis. Organizacija valdė platų prestižinių viešnamių tinklą Kinijoje, Japonijoje ir Korėjoje. Specialiai apmokytos prostitutės puikiai žinojo, kaip prakalbinti atklystančius aukšto rango politikus, ministrus, karininkus. Beje, užsiimdamas prostitucijos verslu „Juodasis vandenynas“ ne tik rinko slaptą informaciją, bet ir turėjo pastovių finansinių įplaukų į savo kasą. Taigi nebuvo absoliučiai priklausomas nuo Japonijos vyriausybės.

Tačiau po Antrojo pasaulinio karo tiek „Juodasis Drakonas“, tiek „Juodasis vandenynas“ prarado savo reikšmę ir sunyko. Apie šias organizacijas teliko gražių, kvapą gniaužiančių legendų. Dauguma japonų pagarbiai vertina savo šalies praeitį.

© 2011 „XXI amžius“