Išnašos

Ne pats pasirinkęs kovotojo už laisvę dalią

Edvardas ŠIUGŽDA

Laisvės premijos laureatas Antanas Terleckas (sėdi centre) ir grupė jo bičiulių Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune

Knygos pristatyme

Paskutinį sausio ketvirtadienį Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune buvo pristatyta žinomo okupaciniam režimui pasipriešintojo, Laisvės premijos laureato Antano Terlecko knyga „Ne pats pasirinkau savo dalią“. Leidyklai „Versmė“ atstovavusiam plk. Arūnui Dudavičiui paprašius Gintaras Šidlauskas pristatė A. Terlecko gyvenimo ir veiklos momentus.

A. Terleckas gimė 1928 metais Utenos apskr. Saldutiškio vlsč. (dabar Ignalinos r.) Krivasalio kaime mažažemių ūkininkų šeimoje. Kai 1941-ųjų birželį buvo ištremta dėdės šeima, tai sukrėtė jaunuolį ir paskatino iš esmės įsižiūrėti į naująją santvarką. Gimtinėje vyko vienos didžiausių Lietuvos partizanų kautynių su okupacinėmis pajėgomis. Paklusdamas tėvo raginimui „eiti bolševikų mušti“, prašėsi priimamas į partizanų būrį, tačiau jie atsakė, kad turi eiti mokytis ir tuo būti naudingas Tėvynei. Vilniaus universitete studijavo ekonomiką, istoriją. 1954 metais įgijo finansų ir kredito ekonomisto specialybę, tačiau pašalintas iš aspirantūros, nes ironizavo marksizmo-leninizmo teiginius, šaipėsi iš SSKP politikos. Istoriją studijavo neakivaizdžiai 1964–1969 metais. Diplominio darbo apginti neleista, kadangi jame išdėstytas objektyvus požiūris į Lietuvos padėtį imperinės Rusijos valdžioje. Kratos metu KGB darbą konfiskavo. Dėl viešai reiškiamų politinių įsitikinimų, rezistencinės veiklos negalėjo dirbti pagal išsilavinimą, gabumus.

1978 m. birželio 15 d. A. Terleckas įkūrė Lietuvos laisvės lygą (LLL). Pagrindinis jos tikslas – politinės ir tautinės sąmonės ugdymas, laisvės klausimo kėlimas tarptautiniuose forumuose. Iki 1988 metų gegužės organizacija veikė pogrindyje, nuo to laiko atvirai konfrontavo su režimu pilietinio pasipriešinimo ir nepaklusnumo akcijomis, demonstracijomis, protestais, kurių surengta keliasdešimt. Ragino trauktis okupacinę kariuomenę, reikalavo nedelsiamo ir bekompromisinio visiškos nepriklausomybės atkūrimo be jokio pereinamojo laikotarpio ir moratoriumų. Tuo laiku Lyga oponavo ne tik komunistų partijai, tačiau ir Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, kuris dažnai Lygą ragino netrukdyti, neprotestuoti, susilaikyti. Inicijavo Nepriklausomybės sąjungą, Konsultacinį Seimą, jungusius įvairias patriotines politines organizacijas.

A. Terleckas pogrindyje parengė savo ar LLL vardu įvairius dokumentus (dauguma tekstų ne anoniminiai, o pasirašyti tikromis pavardėmis): „Reportažas apie Simo Kudirkos teismą“ (1972); „Atviras laiškas Sovietų Sąjungos KGB pirmininkui J. Andropovui“ (1975); „Laisvieji lietuviai pavergtoje Tėvynėje“ (1976); „Atitieskime nugaras“; „Laisvę reikia išsikovoti“; „Laisvės lygos įsteigimo deklaracija“ (1978). 1979 m. rugpjūčio 23 d. per Vakarų radijo stotis paskelbtas 45 pabaltijiečių memorandumas (juo pareikalauta panaikinti sovietų ir nacių pakto pasekmes). Memorandumu tarptautinė bendruomenė įpareigota rūpintis Baltijos valstybių laisvės atgavimu, o jo pagrindu Europos Parlamentas 1983 metais priėmė specialią rezoliuciją. Tais pačiais metais paskelbtas LLL Moralinis ultimatumas Sovietų Sąjungos vyriausybei (jame plačiai išdėstytos Lietuvos okupavimo ir inkorporavimo aplinkybės, aprašyti okupacinės valdžios nusikaltimai, akcentuota, kad nepriklausomybė – pagrindinė tautos teisė, pareikalauta paviešinti sovietų ir nacių paktą ir per 90 val. pradėti imperijos demontavimą, nutraukti Lietuvos Respublikos okupaciją (Sovietų Sąjunga Lietuvos Respublikos vyriausybei 1940 metais buvo davusi 9 val. terminą priimti ultimatumą); pasmerkta invazija į Afganistaną 1980 metų sausį), „Kreipimasis į Lietuvoje gyvenančius rusus“, „Dar kartą apie žydus ir lietuvius“ (pasmerktas antisemitizmas), „Istoriko pokalbis su Antanu Terlecku“ (žinoma, kad istorikas, diskutavęs su A. Terlecku, yra pats Terleckas).

„Sigmos“ gamykloje 1968 metais įvykusio visuomeninio renginio metu A. Terleckas pasmerkė kolaborantus, Lietuvos istorijos klastotojus, yra pagrasinęs garsiam Lietuvos istorijos klastotojui J. Žiugždai, kuris dėl to skundėsi KGB. LLL ir A. Terleckas vykdė pasipriešinimo akcijas: 1979 m. vasario 7 d. LLL spaudos konferenciją Sovietuose akredituotiems Vakarų valstybių žurnalistams; pirmąjį viešą antisovietinį ir antiokupacinį mitingą 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje; Vasario 16-osios minėjimą 1988 metais Vilniuje, viešą didžiųjų trėmimų paminėjimą Vilniuje 1988 m. gegužės 22 d., pirmąjį viešą draudžiamos Lietuvos Respublikos vėliavos iškėlimą tuometinėje Gedimino aikštėje 1988 m. birželio 14 d., minint pirmuosius masinius trėmimus (ją iškėlė partizanas, LLL narys Leonas Laurinskas). Penkiuose kontinentuose, 26 valstybėse 1990 metais surinkta daugiau nei 5 mln. parašų už Lietuvos laisvę. Tai inicijavo Lygos atstovas Vakaruose dr. Algirdas Statkevičius (šios akcijos rezultatai įrašyti į Gineso rekordų knygą). Parašai rinkti 1989 metais Lietuvoje dėl okupacinės armijos išvedimo (padedant Sąjūdžiui, surinkta 1 mln. 650 tūkst.). 1988 m. rugsėjo 28 d. įvyko protesto demonstracija, žinoma „bananų baliaus“ vardu, nes panaudota jėga (po jos keitėsi sovietų Lietuvos valdžios marionetės), rinkimų į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą 1989 metų vasarį boikotas, LLL nario, buvusio partizano Vytauto Milvydo bado akcija; kartu su tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ Lietuvos jaunimas paragintas netarnauti okupacinėje armijoje; pirmojo paminklo Lietuvos partizanams pastatymas Varniuose, 1989 metų gegužę ir 1988 m. spalio 23 d. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime A. Terleckas pasakė svarbiausią kalbą, atvirai ir be paslėptų poteksčių išsakydamas pagrindinį Lietuvos ir Lygos tikslą ir įvardindamas svetimos armijos išvedimo būtinybę, pogrindyje išleido periodinius leidinius „Laisvės šauklys“ ir „Vytis“, nuo 1988 metų leistas legalus Lygos informacinis biuletenis, atnaujinta „Laisvės šauklio“ leidyba.

1945 metais du mėnesius kalintas Švenčionių kalėjime. Už antisovietinę veiklą nuteistas ir 1958–1960 metais kalintas Taišeto ir Čiunos lageriuose Irkutsko srityje, 1973 metais kalinimas Lukiškėse, Vilniaus griežto režimo lageryje, tarp plėšikų pagal sufabrikuotą kriminalinę bylą (bausmė – vieneri metai), KGB nurodymu apšmeižus vagyste. Tardymo proceso metu 38 dienas kalintas psichiatrinės ligoninės filiale Lukiškėse, kalintas Kučino lageryje Permės srityje ir tremtas į Magadano sritį 1979–1987 metais dėl 45 pabaltijiečių memorandumo. Buvo tremtyje Kolymoje, Magadano srityje, 150 km nuo Ochotsko jūros, ypatingai sunkiomis sąlygomis (kai kada nuo 40 iki 60 laipsnių šalčio). Tremtyje mėginta sudaryti naują bylą, ieškota įkalčių netikėtos kratos metu. Daug metų pasiklausytas namuose, virš buto buvo įrengta KGB klausykla su joje apgyvendintomis KGB agentėmis, stebėjusiomis, kas lankosi, ką veikia.

Lietuvos Respublikos teismo 1992 metais baustas už kolaborantinės LKP veiklos okupacijos laikotarpiu pasmerkimą, teiginius apie tai, kad LKP savais veiksmais ir neveikimu objektyviai padėjo platforminei TSKP. Partija tai palaikė jos garbės ir orumo pažeminimu.

Kalinimų metu 1957 ir 1981 metais du kartus mėginta nunuodyti apgirdant cheminėmis medžiagomis. 1991 metais viename bute Kaune į jį šauta tariamai netyčia.

Svarbiausi leidiniai: „Lietuvos laisvės lygos istorija“ (du tomai); prisiminimai iš 1970–1986 metų laikotarpio „Laisvės priešaušryje“, 1964 ir 1966 metų rezistento dienoraštis (dvi knygos); „Didysis sąmokslas prieš Lietuvą“; „Laiškai šeimai iš Magadano“ (dvi knygos); „Už tiesą ir laisvę“ (dvi knygos); „Laisvės lygos kova už laisvę ir nepriklausomybę“; prisiminimai apie A. Sacharovą, S. Kovaliovą, kun. K. Vasiliauską.

Žmona – Laisvės kovų dalyvė, partizanų rėmėja Elena Keraitytė-Terleckienė – mirė 2010 metais. Jai už Antano, kitų politinių kalinių laiškų perdavimą pogrindžio spaudai, „Vakaro radijui“ buvo iškelta baudžiamoji byla. Dukra Vilija – lituanistė, rašytoja, sūnus Gintautas – istorikas, Ramūnas – žurnalistas, dienraščio redaktorius. Brolis Vladas – Nepriklausomybės akto signataras, daugelio istorijos veikalų ir mokslinių straipsnių autorius. Anūkas Antanas A. Terleckas – tekstų rezistencijos temomis autorius, studentas.

Valstybiniai apdovanojimai: Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžius, Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžius, Lietuvos nepriklausomybės medalis, Estijos Marijos Žemės Kryžiaus 3 klasės ordinas, Laisvės premija.

Plk. A. Dudavičius perskaitė trumpas ištraukas iš knygos. Joje yra ir minčių šiandien aktualia tema: „Manau, kad daugumą lietuvių po Kovo 11-osios iš Lietuvos išvarė ne materialinis, bet dvasinis skurdas, meilės savo tėvynei stoka. Lietuvis nepamilo okupantų, tačiau per 50 okupacijos metų prarado meilės tėvynei jausmą. Daugiausia tėvai kalti, kad jų vaikai taip lengvai atsižada Lietuvos“. Tai buvo tarsi preliudija į visą knygos pristatymą.

A. Terleckas kalbėjo trumpai. Jis priminė, kad prisiminimus (iš atminties) be dokumentų niekas neturi teisės rašyti. Dienoraštį pradėjo 1947 m. gruodžio 10 d. Tačiau tada sąsiuvinį pamatė restorane MVD kursantai ir perdavė KGB. „Tada buvau nedrąsus.(...) Susitikau su Juozu, kuris pasirodė esąs išdavikas ir neseniai mirė Baltarusijoje. Čekistas parodė daug mano nuodėmių, bet, sakė, dabar paleidžiame. „O kodėl neareštuojate?“ – paklausiau. Ir to laiko laukiau iki 1957 metų Kūčių, kada mane suėmė“, – paprastai apie savo kovos kelią pasakė A. Terleckas.

Šį kartą nelabai kalbaus A. Terlecko mintis ir jo knygoje nupieštus tragiškus sovietų okupacijos vaizdus puikiai atspindėjo Sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos folkloro ansamblio „Kupolė“ (vadovė – Daiva Bradauskienė) dainuojamos dainos žodžiai apie „išgriautą tėviškę“, apie kurią „byloja beržai“, „išlaužytos tvoros“, „palinkusi svirtis“ ir kurioje „nieks nelauks manęs, namuos bus tuščia“, „nieks nepalydės į dalią rūsčią, tik vienkiemy piktai šuva sulos“. Apie tokią mūsų tragišką praeitį tik retkarčiais primena mūsų dainų mylėtojai, o liūdnos dienos vis toliau nugrimzta į užmarštį. Į kovą kvietė kita „Kupolės“ ansamblio padainuota daina apie „gaudžiančius propelerius“, „į aukštį pakylančią eskadrilę“, ir kai „aš nuskrisiu į gimtą sodybą, / kur gyvena motina sena, / ir apjuosiu žiaurią mirties kilpą /, lai pamato ir mano mylima“. Ir nors „žūsta vadas, žūsta generolas, / juos palydi orkestro garsai. / O kai žūsta mylimas lietuvis, / jam sučiulba lakštučių balsai“, – taip drąsos kupinais posmais baigiama karžygių lakūnų daina. Tai tarsi tas įkvėpimas kovai, kurią 50 metų vykdė ir A. Terleckas.

VDU Humanitarinio fakulteto studentai nagrinėjo A. Terlecko knygos ištakas. Zenonas Kasperavičius išreiškė džiaugsmą, kad dalyvauja vieno žymiausių Lietuvos disidentų knygos pristatyme. „Anksčiau buvau susidaręs užsispyrusio ir savo priešams bei komunistinei santvarkai nenusileidžiančio žmogaus vaizdą, tačiau knygoje pamačiau sentimentalaus, net atlaidaus savo priešams žmogaus vaizdą“, – taip autorių apibūdino prelegentas. A. Terleckas laikėsi patriotinių idealų, buvo pakantus kitataučiams. Po dviejų kalinimų ir toliau susirašinėjo su lageryje sėdinčiais savo likimo draugais, nors tai lėmė naujus persekiojimus. 1963 metų dienoraštyje užsimenama ir apie baimę, bet ne dėl savęs, o dėl šeimos. „Nieko nedarau, prieš valdžią nekovoju, bet teks, nes pažįstu savo charakterį“, – svarstė A. Terleckas. Anot Z. Kasperavičiaus, knygoje atsiveria autoriaus vienišumas. Jis užsimena, kad kartais būna sunku. Tačiau toks disidento atkaklumas jauniems žmonėms atveria kelius. Knygoje A. Terleckas stengiasi paaiškinti Sovietų Sąjungos patirtį, sovietinį materialinį gyvenimą, siekia pakeisti stereotipus apie sovietinį režimą, pasakoja apie kaimo gyvenimą vokiečių okupacijos laikais, pabrėžia holokausto temą, užsimena, kad priklausė „Geležinio vilko“ organizacijai. Kalinamas Švenčionyse pamatė jaunuolių pasiryžimą: čekistai su diržų sagtimis daužydavo per galvas, jaunuoliai pargriūdavo, bet niekas ne tik neverkė, bet ir nesiskundė, vyravo tikėjimas, kad Lietuva bus laisva. Partizaninis karas, trėmimai – visa tai knygoje atskleista dabartiniam skaitytojui. A. Terleckas pilnas patriotinio jausmo, kurio dabar daugumai taip trūksta. Galėdamas padaryti karjerą, baigęs ekonomikos studijas perspektyvus specialistas, aspirantūros studentas, banko darbuotojas A. Terleckas atsisakė materialiai aprūpinto gyvenimo, bet ieškojo dvasinių vertybių. Dienoraštyje 1963 metais rašė: „Materialus skurdas nėra pas baisiausias. Baisiausias yra dvasinis, moralinis. Pastarasis taip mane slegia keliolika metų. Pavydžiu tiems, kurie nieko nemato ir dėl nieko nesielvartauja“.

Brolis Vladas viename straipsnių taip apibūdino Antano pasiryžimą: „Visas šeimos gyvenimas buvo sudarkytas Antano kalinimo pasekmių.(...) 1958 metų birželį vykstant Antano teismui gretimame kaime paskleidžiamas gandas apie jo pasmerkimą sušaudyti. Stoiškas tėvas tyliai kentėjo, motina vis verkė ir verkė. Broliai ragino liautis kovoti, tačiau Antanas atšovė: „Lietuva man svarbesnė už tėvus, brolius, žmoną, vaikus“. Vardan kovos už laisvą Lietuvą jis galėjo per savo kančią nuskriausti artimuosius“.

Kauno muziejaus edukatorius Simonas Jazavita kalbėjo apie moralinius knygos autoriaus aspektus. Jo nuomone, šio bebaimio žmogaus dėka ir turime laisvą Lietuvą. „Jei ne šis žmogus, nei aš galėčiau čia stovėti, nei jūs klausytis. Dar 1963 metais rašė: „Kada nors XX amžius bus pavadintas istorijos klastojimo amžiumi. Tada vyravo dogmatizuotas pasaulio vaizdas – juodai baltas: kovotojas už laisvę buvo vadinamas nusikaltėliu, o sadistinių polinkių žmogus laikomas didvyriu“. Pasaulis A. Terlecko knygoje nėra vaizduojamas juodai baltas. Ir žmogus nėra tik idealus“. Visi A. Terlecko vaizduojami žmonės – patiriantys skausmą ir džiaugsmą, kartais darantys klaidas, pasielgiantys ne visada dorai. Žmogus vertinamas ne pagal dogmatizuotą požiūrį, o pagal moralinį vertinimą – tai, ko šiandien pasigendama. A. Terlecko knygose žmogus vertinamas pagal tai, kaip jis elgiasi. Dabar tarp daugybės nuomonių, požiūrių žmogus pasiklysta. O juk svarbiau yra nepamiršti moralinio vertinimo. Štai pateikiamas pusšimčio metų senumo pavyzdys: pionieriai ir jų etalonas Pavlikas Morozovas, išdavęs tėvą. Kur žmogų gali vesti tokia moralė? Jei tu parduodi savo tėvą, galima klausti, ar tu žmogus? Yra skirtumas: vieni žmonės palūžta, žemai puola, tačiau ne visi tokie – su dar didesniu atkaklumu jie siekia savo tikslų, kovoja už savo idėjas. Kartais žmogus ir savo šiltu, žmogišku žodžiu yra moralus – toks knygoje kareivėlio Ivano pavyzdys. Žodis reiškia labai daug. Yra ir kitų žmogiškų vertybių – draugystė, kai neatsiejama nuo pareigos, kai A. Terleckas siunčia laiškus kaliniams, ir KGB iš to padaro didžiausią politinę bylą. Nuo pareigos neatsiejama drąsa – ji parodo žmogaus tvirtumą. Gundymų gyventi ramiau kaip ir baimės niekas neišvengia, to neišvengė ir A. Terleckas. Niekas neišvengia ir nusivylimo, tačiau svarbiausia nepasiduoti, eiti pirmyn. „Autorius irgi nuspręsdavo eiti į priekį. Kai 16-mečiai patirdavo pasityčiojimus, kalinimus, jie vis vien parodė drąsą, nepalūždavo – ir linksmindavosi, ir dainuodavo, ir mylėjo merginas. Kita vertybė, nuvertinama šiandien, yra patriotizmas – savo tėvynės meilė, kuri paniekinamai dabar vadinama nacionalizmu. Bet ar tai agresyvus šovinizmas, neapykanta kitoms tautoms? Vakaruose tai paverčiama nacionalizmu (pagal kitokią patirtį), patriotizmas skamba kaip keiksmažodis, lyg tu esi nacistas. Kitas tautas myli tas, kuris gerbia savąją. Jei myli savo tėvus, ar tu negerbsi ir kitų tėvų? Ar tu galėsi juos apvogti, mušti, netgi žudyti? Taip ir su savo tėvyne. Lietuvos istorijoje matėme: kai kalbama apie laisvę, lygybę, kaip tik to būna mažiausia, o įsigeidusieji kurti rojų žemėje dažniausiai sukuria pragarą. Nuoširdus mylėjimas savęs ir kito gerbimas yra tikroji tolerancija. Jeigu A. Terleckas būtų pasidavęs pesimizmui, jis nebūtų kovojęs. Kartais ne tik beatodairiška drąsa veda į didelius darbus. Kartais žmogus jaučia, kad privalo vienaip ar kitaip elgtis, su kuo jis turi kovoti, net jeigu jis bijo, net jei to daryti nenori. Todėl yra labai tinkamai parinktas knygos pavadinimas „Ne pats pasirinkau savo dalią“, – sakė S. Jazavita.

Seimo narys Rytas Kupčinskas prisimena, kaip šis iškilus disidentas ir kovotojas, sulaukęs KGB smūgių kaip LLL vadovas, gavęs Laisvės premiją, pirmaisiais nepriklausomybės metais Vilniaus centrinėse gatvėse vienišas pardavinėdavo savo išleistas knygeles. „Jis tada pranašiškai sakė: „Laisvoji rinka – tai ne panacėja, einam visai kitaip, ne taip, mums būtinas tautos susitelkimas, žiūrėjimas į tautos reikalus, pagalba vienam kitam“, – tuometines A. Terlecko nuostatas apibūdino R. Kupčinskas. Seimo narys toliaregiškas disidento mintis priešpastatė dabartinių politikų vykdomam referendumo prieš žemės pardavimą užsieniečiams iniciatorių pažeminimui, nes mums gresia supirkinėtojų iš Rytų, iš Kinijos antplūdis, ir vėl pasitvirtins referendumo iniciatorių nuogastavimai. R. Kupčinskas priminė, kad kartu su Algirdu Petrusevičiumi, a. a. Petru Šakaliniu bandė įkurti konservatorių grupę pasipriešinti negerovėms, apie kurias kalbėjo A. Terleckas. Pastarasis oponavo Gediminui Vagnoriui, kuris, kaip vėliau pasirodė, iš tiesų tapo globalistinio Lietuvos veido sukūrimo iniciatoriumi.

A. Terlecko sūnus Gintautas dėkojo „Versmės“ leidyklos vadovui Petrui Jonušui, kitiems darbuotojams, rėmėjams.

Po renginio atsirado norinčiųjų gauti A. Terlecko autografą įsigytose knygose.

A. Terlecko knygą „Ne pats pasirinkau savo dalią“ turėtų perskaityti kiekvienas nepriklausomos Lietuvos pilietis, pradedant tais, kurie gyveno tais „geraisiais“ laikais (deja, sunkią lemtį patyrusiųjų vis daugiau netenkame), ir baigiant jaunąja karta, kuri apie okupacijos laikus išgirsta tik retkarčiais. Senieji turėtų skaityti todėl, kad sovietinėje tikrovėje ne viską jie įžvelgė, ne viską suprato, ne viską pažino, o daugelis per tuos 25 metus net ir pamiršo. Jaunieji skaityti turėtų todėl, kad pamatytų, kas vyko istorijos „užkulisiuose“, apie kuriuos nežinojo netgi daugumos jų tėvai ar seneliai, ypač tie, kurie priklausė partinės nomenklatūros sluoksniui ar jų gausiems adoruotojams, net neįsivaizdavo, koks dvasinis prievartavimas vyko beveik 50 metų, kas buvo daroma su mūsų drąsiaisiais, tautai ištikimais žmonėmis. Knyga parašyta įdomiai, su ugnele, aistringo kovotojo ir įvairių istorinių įvykių liudytojo, neabejingo kenčiančiai tautai ir laisvės netekusiai tėvynei, betarpiškai susidūrusio su represinio aparato smagračiais, su malonumu kankinusiais tautą. Deja, tų kankintojų vaidmenyje buvo labai daug okupaciniam režimui atsidavusiai tarnavusių ir savo tautiečius nuožmiai kankinusių veikėjų – jie sukurdavo „pogrindines“ organizacijas ir, (kaip A. Terlecko ir jo draugų atveju), juos uždarydavo į Rusijos lagerius, taip rodydami atsidavimą savo šeimininkams. Deja, tai tamsusis mūsų istorijos tarpsnis, ir toliau neleidžiantis mums pakilti iš dvasinių nuopuolių...

© 2014 „XXI amžius“