Tėvynės laisvė buvo svarbiau už gyvenimą JAV

Gotikinėje Vilniaus dailės akademijos salėje vyko 2012 metais Stanislovo Abromavičiaus išleistos knygos apie pokario pasipriešinimo kovų dalyvį Aleksandrą Zapkų „Du Aleksandro Zapkaus gyvenimai“ pristatymas. Renginyje dalyvavo prezidentas Valdas Adamkus bei iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykęs A. Zapkaus sūnus Kęstutis Zapkus, profesorius, vienas žymiausių lietuvių išeivijos dailininkų, Vilniaus dailės akademijos rektorius Audrius Klimas ir prorektorius Arvydas Šaltenis bei kiti garbūs asmenys. Mažeikių kraštui atstovavo Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Irena Atkočaitienė ir bibliotekininkė Vita Girdenytė.

S. Abromavičius, pristatydamas knygą, paaiškino, kodėl taip ją pavadino. Aleksandras Zapkus per jam skirtus trisdešimt gyvenimo metų iš tikrųjų pragyveno du trumpus, bet garbingus gyvenimus. Pirmasis – jaunystė. A. Zapkus baigė Mažeikių valstybinę gimnaziją, mokėsi Plungės mokytojų seminarijoje, po dviejų kursų buvo perkeltas į Šiaulių mokytojų seminariją, tapo mokytoju, vedė Florentiną Kondrotavičiūtę, gimė sūnus Kęstutis Edvardas. Tai buvo įdomus ir prasmingas mokyklos, šeimos ir įvykių pasaulis, kai mokė vaikus rašyti bei skaityti, mylėti savo kraštą, pats grojo įvairiais instrumentais ir kūrė dainas.

Prasidėjus Rytų okupacijai, prasideda antrasis A. Zapkaus gyvenimas, kai reikėjo meilę Tėvynei įrodyti, priešinantis su ginklu. Dirbdamas Viekšnių mokykloje, buvo įsijungęs į Viekšnių valsčiuje veikusią nacionalinio pasipriešinimo organizaciją. Po pralaimėtos kovos prie Sedos 1944 metų rudenį kartu su ginklo draugais traukėsi Karaliaučiaus link, paskui atsiskyrė nuo jų ir į Vakarus keliavo vienas, ieškodamas išvykusios šeimos. Žmona buvo JAV pilietė ir šios valstybės ginama, todėl Aleksandras turėjo galimybę kartu su šeima išvykti į JAV, bet pasiryžo kovoti už gimtąją žemę ir, pasirūpinęs šeimos saugumu, grįžo į Lietuvą. A. Zapkus ėmė ieškoti ryšio su partizanais. Kaišiadorių apylinkėse tampa Didžiosios Kovos rinktinės partizanu, pasivadina Piliakalnio slapyvardžiu. Žuvo netoli Kaišiadorių kautynėse 1946 metais.

Antrajam A. Zapkaus gyvenimui reikėtų priskirti ir jo sūnaus dailininko Kęstučio likimą, nes sakoma, jog mes po mirties liekame gyventi savo vaikų gyvenimuose. Savo knygoje S. Abromavičius bandė plačiau aprašyti K. Zapkaus likimą. Jis gimė 1938 m. balandžio 22 d. Mažeikiuose. Išsilavinimą įgijo Čikagoje, kur lankė lituanistinę mokyklą. 1960 metais baigė Čikagos meno institutą, meno studijas gilino Syracuse universitete, įgijo magistro laipsnį, vėliau į meną gilinosi Paryžiuje. K. Zapkus dėstė Prinstono universitete, dirbo Paryžiuje ir kituose Europos miestuose. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo kurį laiką dėstė Vilniaus dailės akademijoje. Žurnalas „Valstybė“ yra įtraukęs K. Zapkų į garsiausių lietuvių išeivių penkiasdešimtuką.

Prezidentas V. Adamkus, prisimindamas mūšį ties Seda 1944 metų rudenį, kuriame jam kaip ir A. Zapkui teko dalyvauti, pakvietė Kęstutį Zapkų atvykti į Prezidentūrą atsiimti Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus, kuriuo 2010 metais Lietuvos Prezidentės dekretu po mirties buvo apdovanotas jo tėvas Aleksandras.

Vilniaus dailės akademijos rektorius A. Klimas ir prorektorius A. Šaltenis bei iš Mažeikių atvykusios I. Atkočaitienė ir V. Girdenytė pasveikino K. Zapkų su 75-mečiu. Ponas Kęstutis dėkojo už jo tėvo A. Zapkaus-Piliakalnio atminimo pagerbimą ir žadėjo po metų grįžęs į Lietuvą atvažiuoti į Mažeikius, susitikti su savo krašto žmonėmis, pristatyti savo kūrybą.

Mažeikių rajono savivaldybės informacija

© 2014 „XXI amžius“