Partizanų išrinktasis prezidentas

Generolo Jono Žemaičio-Vytauto (1909–1954) 105-osioms gimimo metinėms

Petras Girdzijauskas,

Laisvės kovų dalyvis

Generolas Jonas Žemaitis-Vytautas

„XXI amžiaus“ 1-ajame numeryje išspausdintas tekstas „Prisiminti Lietuvos prezidentai“. Ten trumpai aprašoma Kauno Įgulos karininkų ramovėje vykusi konferencija apie Lietuvos prezidentus. Kadangi ir aš joje buvau, tai galiu pasakyti, kad ten girdėjome protarybinių intiligentų pakalbėjimus. Pranešimai buvo gana skirtingų lygių. Geras – apie prezidentą Antaną Smetoną. Visi kiti – blankesni arba visiškai blankūs. Buvo akcentuojamas prieškario Lietuvoje greitai susiformavęs aukšto lygio inteligentų elitas, kuris sugebėjo valstybę ir tautą organizuoti staigiam (ir, pasirodo, nepakartojamam) progresui. O dabar? „Pradžioje buvo žodis“, –  teigia Šventasis Raštas. Konferencijoje tas žodis buvo „tarybinis, tarybinė“, kai kada „sovietinis“, bet beveik niekad „okupacinis“. Mūsų daktarai, net profesoriai iki šiol nesugeba suvokti, kad totalioje imperijos diktatūroje laisvai rinktų struktūrų, taigi ir tarybų, nebūna. Visada būna okupacija ir prievarta. Jei mūsų tokio lygio „elitas“ nesugeba išlįsti iš okupacinio lektūrinio kiauto, neįveikia visų lietuviškos gramatikos linksnių, tai lygintis su anuo elitu ir jų progresu sudėtinga, nes slegia okupacinė kupra ne tik šioje srityje, bet ir kitose.

Ir aš nuvykau į Kauną pasiklausyti pranešimo apie ketvirtąjį Lietuvos prezidentą Joną Žemaitį- Vytautą (1909–1954). Juk pranešėjas – Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademijos prorektorius prof. Valdas Rakutis. Mano susidomėjimas prezidentu J. Žemaičiu-Vytautu prasidėjo žymiai anksčiau, susidūrus su tos akademijos karininkais, nieko nežinančiais apie savo patroną. Parašiau ketvirtojo prezidento biografiją į karininkų žurnalą „Kardas“ ir kariūnams – į „Kariūną“. Vėliau išleidau knygą „Partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas“. Pasirodo, nei karininkai, nei profesoriai tų žurnalų neskaito, o prorektorius Karininkų ramovėje apie ketvirtąjį Lietuvos prezidentą J. Žemaitį-Vytautą kalbėjęs keliolika minučių nieko esminio nei apie jo biografiją, nei apie jo asmenybę nepasakė.

Kariūnas

Reikėtų išskirti pagrindinius asmenybės ir prezidento formavimo, gyvenimo etapus. Štai jie: gimęs 1909 m. kovo 15 d. Palangoje, Jono Žemaičio ir Petronėlės Daukšaitės šeimoje, 1910–1917 metais su tėvais gyveno Lenkijoje, Lomžoje; 1917 metais grįžo į Lietuvą ir vaikystę leido Šiluvos valsčiuje, Kiaulininkų kaime. Raseiniuose baigė tuometinę gimnaziją ir įstojo į Kauno karo mokyklą. Paskirtas 1-ojo artilerijos pulko skyriaus vadu. Tuo metu karininkas buvo prestižinė, gerai apmokama specialybė – valstybės stabilumo garantas. Būsimasis karininkas tai puikiai suprato ir pasiėmė viską iš šios mokymo įstaigos, ką ji galėjo duoti. Laikinoji sostinė davė jam bendrą europinės aplinkos išprusimą. Dėl tokių asmeninių bruožų jis buvo pastebėtas, sparčiai kilo tarnybiniais laiptais.

Elitinis karininkas

1936 metais buvo pasiųstas į Prancūziją, Paryžiaus Fontenblo artilerijos karo mokyklą pasitobulinti, susipažinti su Europos kultūra. 1938 metų vasarą grįžus į Lietuvą jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. Jis priklausė aukštesniųjų karininkų sluoksniui. Jiems buvo skiriami eiliniai kariai asistentai. Mieste jiems buvo uždrausta bet ką nešioti rankose. Jie turėjo tik atiduoti ir priimti pagarbą. Visa kita atlieka samdomi tarnai. Tokioje situacijoje karininką J. Žemaitį užklupo pirmoji bolševikinės imperijos okupacija. Lietuvos kariuomenės karininkai buvo žeminami, verčiami paklusti politrukams.

Okupacijos gniaužtuose

J. Žemaičio bendrakursis generalinio štabo majoras Bulvičius gretimame dalinyje organizavo sukilimo štabą prieš bolševikinius okupantus. Jį okupantų spectarnybos suėmė, įkalino ir sušaudė. J. Žemaitis su juo bendravo ir jam pritarė, bet štabui nepriklausė, todėl represijų išvengė. Kilus vokiečių ir rusų imperijų karui, J. Žemaitis iš okupantų kariuomenės pasitraukė, pasitraukė ir iš nacių nelaisvės, grįžo į Šiluvą.

Rezistencija. Vėl Lietuvos kariuomenėje

Kapitonas J. Žemaitis įsidarbino Šiluvoje ir netrukus susisiekė su kitais karininkais, buvusiais bendražygiais ir dalyvavo generolo S. Zaskevičiaus vadovaujamoje Laisvės šaulių pasipriešinimo organizacijoje, buvo bataliono vadas, persiorganizavus struktūroms, – Vytauto Didžiojo sąjungoje tose pačiose pareigose.

Generolas Povilas Plechavičius 1944 m. vasario 16 d. organizavo Vietinę rinktinę. Kapitoną J. Žemaitį paskyrė Seredžiuje dislokuoto bataliono vadu. Jo suorganizuota Šiluvos vyrų kuopa žygio maršu atvyko į Seredžių. Okupacinė vokiečių karinė vadovybė Vietinę rinktinę ir jos karininkus paėmė nelaisvėn (dalis jų sugebėjo pasitraukti). Kapitonas J. Žemaitis tuo metu buvo trumpų atostogų Kaune, tad nelaisvės išvengė. Vėl grįžo į Šiluvą, slapstėsi nuo okupantų ir toliau tęsė darbą pogrindyje.

Reokupacija

Po reokupacijos kapitonas J. Žemaitis, būdamas ištikimas priesaikai, laukė nurodymų iš Vytauto Didžiojo sąjungos vadovybės ir nesutiko pereiti vadovauti partizaniniam daliniui. Supratęs, kad Vytauto Didžiojo sąjunga žlugusi, birželio 2 dieną prisistatė Žebenkšties rinktinės vadui kapitonui J. Čeponiui, prisiekė ir buvo paskirtas šios rinktinės štabo viršininku. Pasirinko slapyvardį Darius (Beje, slapyvardžiai buvo naudojami priešui klaidinti, priešui indentifikavus partizaną, tuoj pat buvo keičiamas). Tuo metu vyko mėginimai atkurti vokiečių okupacijos metais susikūrusios LLA struktūras bei kurti partizanų organizacijas. Tuose dariniuose kapitonui J. Žemaičiui buvo skiriamos tai apygardos (Vyties) štabo viršininko, tai vado (Žaibo apygardos) pareigos. 1945 metų liepą įvyko mūšiai su čekistų kariuomene Pyragių ir Virtukų miškuose, turėję pasėkmes tolimesniems veiksmams. Abiem atvejais karininkams iš priešo apsupties išeiti pavyko, bet žmogiškieji ir informaciniai nuostoliai buvo dideli, ne tik dėl mūšių, bet ir po jų. Prarastas intelektualusis rezervas dislokacijos vietose.

Apygardų kūrimas

1945 metų lapkritį Lydžio ir Žebenkšties rinktinių atstovai bendrame posėdyje įkūrė Žaibo apygardą. Vadu išrinko kpt. J. Žemaitį-Darių, štabo viršininku – kpt. J. Čeponį-Budrį, skyrių vadais iš Žebenkšties rinktinės buvo perkelti į tas pačias pareigas A. Zaskevičius-Vasaris ir P. Bartkus-Rimgaila. Taigi Žaibo apygarda ir Žebenkšties rinktinė buvo tas pats darinys. Buvo palikta galimybė prisijungti prie apygardos ir kitoms rinktinėms. Per aštuonis mėnesius vadams nepavyko prijungti kitų rinktinių prie Žaibo apygardos. 1946 metų rugpiūčio pradžioje įtampa, tvyrojusi tarp karininkų, pratrūko, kilo konfliktas tarp A. Zaskevičiaus-Vasario ir J. Čeponio-Budrio. Pastarasis atsistatydino iš apygardoje ir rinktinėje užimamų pareigų, kartu su rinktinės kuopos vadu ltn. Vareikiu-Gauču pasitraukė į laisvą teritoriją kurti naują Žalčio rinktinę. Žaibo apygarda ir Žebenkšties rinktinė iširo. A. Zaskevičius-Šalna perėmė rinktinę, pervardindamas ją į Šerno, o apygardos vadas J. Žemaitis-Darius liko nuošalėje be karininkų ir kareivių.

P. Bartkus-Rimgaila, supratęs Žaibo apygardos karininkų nesėkmę, gavęs J. Bilaglovo, Vytauto Didžiojo rinktinės vado, įgaliojimus, kartu su J. Čeponiu-Budriu ir H. Danilevičiumi-Vidmantu 1946 m. rugsėjo 12 ir 21 d. posėdžiuose įkūrė Jungtinę Kęstučio apygardą (toliau JKA). Apygardos vadu išrinko Lydžio rinktinės operatyvinio skyriaus vadą karininką Juozą Kasperavičių-Šilą. Tarp karininkų susidariusią situaciją naujasis apygardos vadas tuoj pat išsprendė: A. Zaskevičių-Šalną išsiuntė į Vilnių JKA atstovu į BDPS, o J. Žemaitį-Darių paskyrė Šerno rinktinės vadu. Jis Dariaus slapyvardį keičia į Mato, o rinktinės – į Savanorio.

J. Žemaitis-Matas buvo paskirtas į išskirtinai kaimišką aplinką, prispaustą okupacinio režimo, į rinktinę be štabo ir kuopos vado. Reikėjo dirbti tiesiog su būrių vadais. Dėl jo pozicinio karo šiose apylinkėse tiesiog buvo nušluota inteligentija. Nebuvo rezervų štabo sudarymui.

J. Žemaitis išrinktas apygardos vadu

Po pusmečio (1947 metų balandį) okupantų specialiosios karinės pajėgos sunaikino JKA vadovybę. Gegužę Paupio miške, prie Giegių kaimo (Šimkaičių vls.), visą savaitę vyko partizanų vadų pasitarimas dėl JKA štabo atkūrimo ir vadovybės išrinkimo. Apygardos vadu pretendavo tapti J. Žemaitis-Matas, bet jis neturėjo nė vieno pagalbininko, galinčio dirbti apygardos štabe, be to, neturėjo sau pamainos rinktinėje. Viskas priklausė nuo H. Danilevičiaus-Vidmanto, kuriam pavaldūs buvo partizanai-intelektualai. Be to, ir Vidmantas pretendavo į apygardos vado postą. Intelektualinio Lydžio rinktinės rezervo sąskaita buvo atkurtas JKA štabas, o vadu išrinktas J. Žemaitis, pasirinkęs Tyliaus slapyvardę. Nuo šio pasitarimo prasidėjo J. Žemaičio-Tyliaus „Gulbės giesmė“ partizaninėje karjeroje.

Per metus jis išplečia JKA iki Kauno miesto ir Latvijos sienos. Dėl patogesnio apygardos valdymo 1948 m. balandžio 1 d. įkuria Prisikėlimo apygardą. Tuomet J. Žemaitis-Tylius JKA pervardina į Kęstučio apygardą, o jos vadu paskiria H. Danilevičių-Vidmantą, o pats išeina kurti Vakarų Lietuvos (Jūros) sritį. 1948 m. liepos 5 d. iš Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardų įkuria Jūros sritį. Jos pirmuoju vadu išrinktas J. Žemaitis jau vėl kita slapyvarde – Žaltys.

Žygis link prezidento pareigų

Tuo pat metu vykusiame pasitarime dalyvavusieji įkuria Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizaciją (toliau VLKSO). 1948 m. liepos 8 d. J. Žemaitis-Žaltys Jūros srities vadovavimą perduoda savo pavaduotojui A. Milaševičiui-Radvilai. J. Žemaitis išrenkamas VLKSO vadu, o jo slapyvardė – Vytautas. Tada jau teisėtai jis pradeda kurti Vyriausios partizanų vadovybės dokumentus ir kurti vadovybę, nes Tauro apygardos vado A. Baltūsio-Žvejo iniciatyva sudarytas BDPS prezidiumas ir jo darbuotojai okupantų buvo visi sunaikinti.

1948 metų lapkričio 10 ir 12 dienomis Dukto miške J. Žemaitis-Vytautas, kaip VLKSO vadas, sukvietė Vakarų ir Rytų Lietuvos sričių vadų posėdį, kuriame laikinai buvo patvirtintas senojo BDPS statuto galiojimas bei pogrindžio vyriausios vadovybės schema. J. Žemaitis-Vytautas buvo išrinktas Gynybos pajėgų vadu. Jam laikinai pavestos ir BDPS prezidiumo pirmininko pareigos.

J. Žemaitis-Vytautas žiemojo Prisikėlimo apygardos bunkeriuose ir visą žiemą ruošė vyriausios vadovybės veiklą reglamentuojančius dokumentus.

Suvažiavimo pradžia Sajų sodyboje ir dabarties tyrimai

Partizanų vadų suvažiavimo pradžios data įvairuoja: vasario antra, šešta ir dešimta dienos. Visi, kiek nors susidūrę su šia tema, nurodo, kad partizanų vadų suvažiavimo duomenis žino tik apsaugos ir aprūpinimo būrio vadas Viktoras Šniuolis-Ralis, kuris yra išlikęs po represijų. Tuos patikslinimus pradėjo filmo „Ketvirtasis prezidentas“ kūrėjai – scenaristas Eugenijus Ignatavičius ir operatorius Jonas Sabolius, užsibrėžę pateikti visuomenei J. Žemaičio-Vytauto gyvenimo ir kovos kelią. Jie filmavo Balandiškių kaimo gyventoją Sajūtę ir Šniuolį, prisimenančius, kaip Sajų sodybos gyvenamajame name 1949 metų vasario pradžioje prasidėjo partizanų vadų posėdžiai, kad apsaugą vykdė V. Šniuolio-Ralio vadovaujama komanda, kad jos tėvas Stasys Sajus aktyviai dalyvavo žvalgydamas apylinkes, saugodamas partizanų vadus. Filmo kūrėjai pastebėjo, kad S. Sajaus sodybos gyvenamasis namas nyksta, kad jį skubiai reikia remontuoti. E. Ignatavičius, kaip rezistentas, primygtinai reikalavo iš parlamentaro ir rezistencinių organizacijų vadovo Antano Stasiškio skubių veiksmų gelbstint nuo sunykimo Sajų sodybą, kaip istorinės vertės objektą. A. Stasiškis į šį procesą įtraukė ir mane. Posėdžiuose dalyvavo ir V. Šniuolis-Ralis,Vitvytis. Man su juo bent ketvertą kartų teko lankytis S. Sajaus gyvenamajame name, kur vyko pirmieji suvažiavimo posėdžiai. Aiškinausi man rūpinčias detales, nes J. Žemaičio-Vytauto gyvenimo aprašymą buvau skelbęs „Karde“ ir „Kariūne“. Paaiškėjo, kad į suvažiavimą J. Žemaitis atvyko sunkiai sirgdamas (ryšininkė M. Pranevičiutė-Vaiva, lydėjusi vadą į suvažiavimą, teigia: „Jonas Žemaitis sirgo, ėjo labai lėtai“. Kanceliariniams istorikams nė motais buvo šio suvažiavimo vadovo sveikata. Jie pasiryžę jį įstumti į beorį požeminį bunkerį ir uždusinti. Jiems nė motais ir apygardos štabo apsaugos nuostatos. Veda ten įtariamus smogikais asmenis ir rašo raštus net Prezidentei, traukiasi atbuli nuo S. Sajaus sodybos.

V. Šniuolis-Ralis, perėmęs konvojuotus į Jaugėlių kaimą Vanagą ir Faustą, o kartu ir kitų partizanų vadų apsaugą, iškart nustatė, kad J. Žemaičiui-Vytautui reikia gydytojo ir gydymo, kad galėtų atstatyti sveikatą sunkiam darbui partizanų vadų suvažiavime (kuris gali užtrukti), kad galimai nepatikimų asmenų negalima vesti į apygardos štabą, jei kuris nors iš jų to ir reikalautų. Todėl pasirinko S. Sajaus, nepriklausomybės kovų savanorio-žvalgo, sodybą Balandiškių kaime, su kuriuo kartu dirbo pasipriešinimo darbą. Jo daržovių rūsyje buvo spausdinimo priemonių slėptuvė, kuria apygarda naudojosi.

LLKS deklaracija paruošta Balandiškėse

Bendraudamas su V. Šniuoliu-Vitvyčiu išsiaiškinau, kad, kol vadas buvo intensyviai gydomas, kiti suvažiavimo dalyviai aptarė Deklaracijos tekstą, kad daugiausiai prie to teksto rengimo prisidėjo mokytojai Ramanauskas ir Šibaila (tada galutinai paaiškėjo, kad Vanagas ir Faustas – tikri partizanai), o jis Deklaraciją spausdinimo mašinėle atspausdino Sajų sodybos gyvenamajame name. Tiedu tekstą patikrino, klaidas pataisė. Deklaracijos pasirašymas buvo atidėtas Vasario 16-osios šventei. Pasirodo, darbas rašomąja mašinėle tuomet buvo vertybė. Retas tokį darbą tegalėjo atlikti. J. Žemaitis-Vytautas dalyvavo pasitarimuose su JKA vadu Šilu, priimant fiktyviosios BDPS vadą Markulį greta Batakių geležinkelio stoties ūkininko sodyboje, nors šis veržėsi į apygardos štabą. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis – provokatorius. Tuo metu vyko visiška analogija su Markulio atvykimu į JK apygardą. Vietoj apygardos štabo buvo pasirinkta S. Sajaus sodyba Balandiškėse. Tada dar nebuvo žinoma, kas tie Vanagas ir Faustas, todėl apygardos štabo durys visiems buvo užvertos.

Sodybos šeimininkas akylai stebėjo, ar nėra priešo judesio artimoj aplinkoj ir apie padėtį nuolat informavo Ralį. Vado sveikata pamažu taisėsi, jis tuo pačiu tempu savo veikla prisidėjo prie kitų suvažiavimo dalyvių diskutuojamų klausimų.

Dėl pavojaus partizanų vadai perdislokuoti iš Balandiškių į Minaičius

Vasario devintosios pavakare S. Sajus pastebėjo okupantų kariuomenės pasirodymą atokiau nuo Balandiškių. Gauti pranešimai ir iš kitų žvalgų. Nakčia partizanų vadus V. Šniuolio-Ralio apsaugos būrys perdislokavo iš Balandiškių į Minaičių kaimą, apygardos štabo slėptuvę. Kai kurie istorikai vasario dešimtosios datą nurodo kaip suvažiavimo pradžią. Partizanų vadai toliau tęsė suvažiavimo darbą apygardos štabo bunkeryje žymiai sunkesnėmis sąlygomis nei Balandiškėse.

LLKS deklaracija, suteikianti J. Žemaičiui-Vytautui prezidentinius įgaliojimus, LLKS prezidiumas – generolo laipsnį

Čia suvažiavimo dalyviai vasario 16-ąją pasirašė Deklaraciją su teiginiu, kad LLKS prezidiumo pirmininkas iki susirenkant Seimui tampa Lietuvos prezidentu, skiria Laikinąją vyriausybę ir organizuoja demokratinius rinkimus į Seimą. Po to grąžina įgaliojimus įstatymų nustatyta tvarka. Suvažiavimas apsvarstė daug tuo metu aktualių klausimų, patvirtino Vytauto paruoštus normatyvinius dokumentus, jį įpareigojo tęsti dokumentų ruošimą, patvirtino Atsišaukimą į Tautą ir kovotojus, kitus dokumentus. Suvažiavimas baigė darbą vasario 22 d.

Ordinai už partizanų vadų perdislokavimą, aprūpinimą ir apsaugą

J. Žemaitis-Vytautas ypač vertino patikimą suvažiavimo vadų apsaugą, nes tai lėmė sėkmingus suvažiavimo rezultatus, ypač juos perdislokuojant. Jis turėjo karčią patirtį, kai būdamas Jungtinės Kęstučio apygardos delegacijoje vyko į Tauro apygardos organizuotą BDPS vadų suvažiavimą. Pakeliui, susidūrus su čekistais, delegatas P. Bartkus buvo sužeistas. Reikėjo jį gabenti gydyti. Delegacija buvo išblaškyta, numatyti tikslai nebuvo pasiekti. J. Žemaitis-Vytautas už sėkmingą suvažiavimo darbo organizavimą, patikimą apsaugą darbo metu ir perdislokuojant partizanų vadus iš Balandiškių į Minaičių kaimą Viktorą Šniuolį ir Stasį Sajų apdovanojo trečiojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinais ir įpareigojo toliau tęsti apsaugą ir aprūpinimą pasikeitusiomis sąlygomis. Aprūpinimas tapo sudėtingesnis, nes dauginimo aparatūra ir kitos priemonės buvo S. Sajaus sodybos slėptuvėje.

Dokumentų srautas nenutrūko. Juos reikėjo padauginti iki išvykstant vadams į jų dislokacijos vietas. Judėjimas tarp Minaičių ir Balandiškių turi išlikti nepastebimas. Antroji suvažiavimo dalis vyko sklandžiai, buvo vaisingesnė, nes J. Žemaičio sveikata pagerėjo. Jis dirbo visa jėga, privertė ir kitus suktis greičiau.

Čekistai nepastebėjo partizanų aktyvumo, todėl patys per šalčius ir pūgas tūnojo savo buveinėse. Susidūrimų išvengta. Pasibaigus suvažiavimui partizanų vadus apsaugos būrys aprūpino reikiama suvažiavimo dokumentacija, palydėjo po vieną atskirai, perduodamas ryšininkams palydėti iki jų dislokacijos zonos.

Apsaugos būrio vadą V. Šniuolį-Ralį, už patikimą antros suvažiavimo dalies partizanų vadų apsaugą ir laiku atliktą aprūpinimą suvažiavimo dokumentacija J. Žemaitis-Vytautas apdovanojo antruoju trečiojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu. Tokiu pat ordinu buvo apdovanotas ir sodybos šeimininkas Miknius. J. Žemaitis-Vytautas ypač vertino suvažiavimo medžiagos padauginimą (ypač Deklaracijos), todėl V. Šniuolį-Ralį apdovanojo ir Vyčio Kryžiaus ordino medaliu. Aukščiausiu apdovanojimu – antrojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu – J. Žemaitis-Vytautas Viktorą Šniuolį-Ralį įvertino už sužeisto bendražygio išnešimą iš mūšio lauko. Kito tokio tauraus didvyrio man neteko sutikti, todėl jo liudijimais apie partizanų vadų suvažiavimą netikėti būtų nepadoru.

J. Žemaitis-Vytautas vadovauja LLKS prezidiumui ir gynybinėms pajėgoms

Sėkmingai sukurta centrinė vadovybė privalės baigti kurti jos statutą ir kitus lydinčius dokumentus. Partizaninis karas vis intensyvėjo. Okupantų spectarnybos taikė vis klastingesnius ir niekšiškesnius kovos metodus. Partizanų vadovybei reikėjo surasti ne mažiau išradingas atsakomąsias priemones. Ta našta gulė ant vadovybės pečių. Nuolatinės vadų žūtys kėlė rūpestį, kaip surasti naujų vadų, kaip pakeisti gynybos struktūras, kad kova būtų efektyvi ir mažiau nuostolinga tautai.

Per pirmąją partizanų išrinkto Lietuvos prezidento kadenciją (ketverius metus) liko gyvi tik du LLKS Deklaracijos signatarai: J. Žemaitis-Vytautas ir A. Ramanauskas-Vanagas. Kiti žuvo. J. Žemaitis-Vytautas visą savo kovos laiką praleido Jūros ir Karaliaus Mindaugo srityse, todėl nutarė 1951–1952 metų žiemą praleisti Nemuno srityje. Pakeliui dėl nesėkmių jį ištiko mikroinsultas ir beveik metus sunkiai sirgo Šimkaičių miško partizano Palubecko slėptuvėje, o 1953 metų gegužę okupantų spectarnybos jį paėmė nelaisvėn.

L. Berija pripažino J. Žemaitį-Vytautą Lietuvos prezidentu

Beveik tuo pačiu metu, 1953 m. gegužės 26 d., tuometinis galingiausios imperijos valdovas Lavrentijus Berija pareiškė: „Lietuvos pogrindžiui vadovauja buvęs buržuazinės Lietuvos kariuomenės kapitonas J. Žemaitis, pogrindyje išrinktas Lietuvos prezidentu“. 1953-iųjų birželį kariniu lėktuvu J. Žemaitis-Vytautas, Lietuvos prezidentas, buvo atskraidintas į Maskvą.

1953 m. birželio 25 d. L. Berijos kabinete įvyko imperijos valdovo L. Berijos ir Lietuvos prezidento J. Žemaičio pokalbis, trukęs valandą, kurio turinys nežinomas. 1953 m. birželio 26 d. per SSRS vyriausybės prezidiumo posėdį maršalas Maskolenka L. Beriją nušovė (tai – Krasnopevcevo, antrojo SSRS komjaunimo sekretoriaus, tuo metu gyvenusio Maskvos vyriausybiniame rezervate, kuriame sklandė visos tuometinės šiurpios Kremliaus paslaptys, duomenys), nors oficiali versija – L. Berija buvo suimtas, kaltinamas, teisiamas...

O partizanų išrinktas Lietuvos prezidentas J. Žemaitis buvo sušaudytas Maskvoje, Butyrkose, 1954 m. lapkričio 26 d.

© 2014 „XXI amžius“