1941 metų teroras Sedoje

Albertas Ruginis

Atminimo lenta

Rupiekių kryžius

Vienerius metus Lietuvoje pašeimininkavus sovietams ir jų represiniam aparatui, po 1941 m. birželio 14 d. masinių Lietuvos žmonių trėmimų į Sibirą Sedos gyventojai kaip ir visa Lietuva su džiaugsmu sutiko žinią apie prasidėjusį karą.

Raudonoji armija paniškai traukėsi, „Kauno radijofonas“ paskelbė apie atkuriamą nepriklausomą Lietuvą.

Sedos miestelio sukilėliai birželio 24 dieną savo štabą įkūrė Antano Mikalausko name, mat rusai buvo jame įsirengę telefono ryšį.

Birželio 25 d. sukilėliai, sužinoję, kad iš Telšių vietinių bolševikų pakviesti atvažiuoja du sunkvežimiai, pilni NKVD kareivių, pasitraukė iš Sedos.

Enkavedistus pasitiko komunistuojantys Klemas Žuta, Sparnauskas, Gurauskas, broliai Duniai, Irkinas ir rodė, ką reikia suimti.

Suimtuosius suvarė į miestelio aikštę, į ten buvusį prekybos paviljoną. Tardymuose, be vietinių, dalyvaudavo po 6–8 rusų kareivius.

Miestelio žmonės su siaubu klausėsi kankinamųjų dejonių ir aimanų, sklindančių iš aptvaro. Vakarop, apie 19 val., suimtieji buvo nuvežti į už 4 kilometrų nuo Sedos esančią Rupiekių kaimo kryžkelę ir pamiškėje nužudyti. Žmonės girdėjo dvi šūvių salves ir dar pavienius šūvius. Žuvusieji buvo sumesti į už 20 metrų esantį alksnyną.

Tą dieną žuvo:

Jonas Baranauskas, g. 1905 m., Sedos gyventojas, į Rupiekius atvežtas jau nukankintas, nebegyvas;

Kazys Brasas, g. 1909 m., sediškis stalius, jo lavonas rastas perpjautu šonu ir nulaužta ranka;

Valerijonas Bučys, g. 1913 m. Kulšėnų kaime, prie Sedos apšaudytas ir sulaikytas, labai kankintas, atpažintas tik iš rūbų;

Antanina Budrienė, g. 1901 m., prekybininkė, ji, darydama tvarką eilėje prie parduotuvės, užsirišo baltą sukilėlių raištį, jos lavonas rastas toliau nuo žudynių vietos, nupjautomis krūtimis, išlupta akim ir suskaldyta galva, liko našlaičiai trys 5–12 metų vaikai;

Juozas Buta, 55 metų, mažažemis iš Dagių kaimo, jo kūnas rastas su daugybe mušimo žymių, sulaužyta ranka, liko žmona su 4 vaikais;

Antanas Eibutis, g. 1910 m., Spurganų kaime, Mažeikių pašto telefonų ryšio monteris, komandiruotas į Sedą, liko žmona, 6 metų duktė ir 3 metų sūnus;

Andrius Kluoda, g. 1883 m., smulkus prekybininkas, į Rupiekius atvežtas vos gyvas, buvo įtartas kaip prijaučiantis sukilėliams;

Steponas Lukošius, g. 1910 m., Žydvario gyventojas, jį rusams paskundė Butenis, nes J. Lukošienė jam nepardavė pieno...

Jadvyga Lukošienė, g. 1910 m., liaudies menininkė, bėgo iš paskos šaukdama, kad paleistų vyrą, tai ir ją paėmė, našlaičiai liko du vaikai: 6 mėnesių ir 3 metų; liko sena Lukošiaus motina;

Antanas Mikalauskas, g. 1887 m., mažažemis, suimtas už tai, kad jo namuose buvo sukilėlių štabas, į Rupiekius kūnas nuvežtas be galvos, taip Grūstės kapinėse ir palaidotas, šeima 1948 metais ištremta į Sibirą;

Stasys Petrauskas, g. 1913 m., Žadeikių kaime, Puokės kaimo pienininkas, atvyko į Sedą sužinoti naujienų ir buvo suimtas;

Tadas Ruika, g. 1912 m., Sedos malūno elektromonteris, jau buvo sukilėlių sulaikytas kaip prijaučiantis bolševikams, bet ir raudonarmiečių nebepaleistas, nes šie įtarė, kad jis atvedė raudonarmiečius į pasalą;

Vincas Slušnys, g. 1903 m., suimtas už tai, kad jo namuose rado medžioklinį šautuvą, liko žmona ir 3 mėnesių sūnus;

Justinas Šveikauskas, g. 1886 m., telefonistas, įtartas trukdęs bolševikų telefono ryšiams, kūnas rastas su daugybe mušimo žymių;

Sedos pašto viršininkui Lopetai vieninteliam pavyko pabėgti iš budelių rankų. Tai jis ir pranešė apie suimtųjų likimą.

Giminės žuvusiųjų kūnus palaidojo Sedos, Grūstės ir Tirkšlių kapinėse.

Metinių proga sušaudymo vietoje Rupiekių kaime 1942 metais J. Lukošienės giminaičiai pastatė kryžių.

Atgimimo metais Sedos sąjūdininkai jau sunykusį kryžių atnaujino, baltai nudažė, aptvėrė tvorele. Sedos mokytojai tėvas ir sūnus Niūniavos padarė Atminimo lentą. 1989 m. birželio 14 d. organizuotos gedulingos iškilmės Rupiekių kankiniams atminti: Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje kun. Algis Genutis aukojo šv. Mišias už žuvusiuosius ir pašventino Rupiekiuose esantį paminklą.

Žuvusiojo Antano Eibučio dukterėčia Birutė Daunienė prisimena, kad 1941 metais, būdama penkerių metų, su mama vyko į Sedą ieškoti dėdės. Moteris, pas kurią nuomavosi butą Eibutis, pasakojusi, jog pati raginusi Eibutį slėptis, tačiau šis sakęs, kad nieko blogo nėra padaręs, niekuo nėra kaltas ir nieko nebijo. Tuomet atėjo Sparnauskas ir liepė Antanui eiti su juo, esą tik „paklausinės ir paleis“.

Birutė ir šiandien prisimena tą sugulėtą žolę, kurioje buvo numestas dėdės kūnas veidu į žemę.

Visoje buvusioje Mažeikių apskrityje 1941 metų birželį besitraukiantys raudonarmiečiai nužudė 48 žmones.

Eugenijos Kupliauskienės nuotraukos

© 2014 „XXI amžius“