Mums rašo

Širdyje nuolat jautė neteisybės skonį

1934 metais, ankstyvo pavasario naktį, kažkas Reškutėnų lenkų mokyklos (ją lankė 1 mokinys, o lietuvių mokyklą lankė daugiau nei 70 mokinių) duris ir langus ištepliojo mėšlu. Mokytojas Purvinis apie tai pranešė Švenčionių policijai. Greitai Reškutėnų krašto seniūnas Stanislovas Kazakėnas-Kazakevičius (1898–1989) ir įtariamoji Eleonora Juodagalvienė (1882–1941) gavo šaukimus prisistatyti į Švenčionių policijos nuovadą. Nevykti negalėjo, nes grėsė didelė bauda.

Stanislovas Kazakėnas-Kazakevičius pasikinkė arklį ir kartu su Eleonora Juodagalviene išvažiavo. Abu buvo kaltinami tuo, kad išniekino lenkiškos mokyklos pastatą. Policijoje buvo tardomi, mušami ir verčiami prisipažinti tai, ko nepadarė. Ir Eleonora, ir Stanislovas kaltinimus neigė, bet tardytojai labai norėjo išgauti prisipažinimą ir vis tardė, mušė, spardė visą dieną. Tik vėlai vakare jie buvo paleisti.

Leisgyvę Eleonorą vyras slaugė – šaltame vandenyje sumirkęs paklodes apvyniodavo ją visą, nes kūne nebuvo vietos be mėlynių, be kraujosruvų. Duktė Apalionija Juodagalvytė-Čeponienė prisimena, kaip šlapios paklodės ant karšto motinos kūno išdžiūdavo... O Tėvas vėl jas merkė, vėl vyniojo motiną. Ir taip tęsėsi naktį ir dieną... Ji spjaudydama kraujais po septynerių metų mirė, palikdama dvi dukreles našlaitėmis.

Stanislovas greičiau pasveiko ir ilgiau gyveno, bet širdyje visą laiką jautė kartų neteisybės skonį. Dar ir dabar vyresni žmonės spėlioja, kas gi tą nelemtą naktį pasidarbavo prie lenkiškos mokyklos.

Viktorija LAPĖNIENĖ,

Reškutėnų muziejaus muziejininkė Švenčionių rajonas

© 2014 „XXI amžius“