Septyniolikmečio apsisprendimas

Partizaną Liudą Augą-Lažuką-Balutį prisimenant

Arvydas Auga

Partizanų ryšininkas, partizano Liudo Augos tėvas, eigulys Juozas Auga (antroje eilėje stovi dešinėje) kartu su Kėdainių rajono kolegomis miškininkais

Laikas bėga negailestingai greitai, nusinešdamas užmarštin prisiminimus apie žmones, pasipriešinimo okupacinei valdžiai dalyvius, kurie žuvo išėję kovoti į partizanų būrius. Laisvės kovų metraštis kaskart pildomas prisiminimais, liudijimais. Kovotojai, kurie tada buvo aštuoniolikmečiai, dvidešimtmečiai, dabar jau būtų atšventę gražius 80-mečio jubiliejus. Į kovą už Lietuvos laisvę ėjo ir nepilnamečiai savanoriai pavieniui arba prisijungdavo prie savo draugų bei šeimos narių. Dar iškyla vis naujų liudijimų bei atsiminimų.

Iš Naujųjų Lažų

Rodos, kad kaimelis, įsiterpęs tarp vešlių miškų, buvo užmirštas pasaulio. Nuo 2001 metų jau galėjai atsivėręs kompiuterio langą rasti šiek tiek aprašymų apie tą vietovę. Atsirado ir kuklus apibrėžimas, kad kaimas Naujieji Lažai yra. Prieš 150 metų aptiktuose vienos gyventojos metrikuose randamas jo įvardinimas NUWE LUZE. Dėl neišbrendamų kelių ir didoko atstumo nuo Kėdainių miesto pravardžiuotas Klaipėda. Tame krašte vyko didelės pasipriešinimo prieš sovietų okupaciją kovos, kūrėsi partizanų šeimos, kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę būriai. Juos glaudė miškas, kuris vis augo, vešėjo, ošė, maitino ir gelbėjo. Vaikystėje vaikščiojau po sužalotą mišką, pilną išraustų bombų duobių, kulkų suvarpytų medžių, rinkau išmėtytus kovotojų šalmus. Su jais mes, vaikai, žaidėme. Ilgai mūsų kieme buvo mano parneštas iš miško peršautas šalmas.

Praėjo 63 metai nuo kraupios tragedijos Sosių miške, kuris buvo tuometiniame Kėdainių apskrities Dotnuvos rajone, Surviliškio valsčiuje. Jaunuolis, vienas iš daugelio to kaimelio ir šalia esančių miškų partizanas, apie kurį surinkęs žmonių prisiminimus noriu papasakoti, Liudas Auga vos sulaukęs pilnametystės, apsuptas kareivių ir sužeistas, NKVD operacijos dalyviams gyvas nepasidavė – susisprogdino turėta granata. Tąkart vaikinas galėjo rinktis: būti išdaviku, tarnauti okupacinei valdžiai arba žūti. Pasirinko mirtį.

Tėvas pamalonintas Lietuvos prezidento, motina – nuoširdi katalikė

Kėdainių rajone, Naujųjų Lažų kaime, Sosių miško pakraštyje, stovėjo eigulio Juozo Augos dūminė pirkelė. Ją, paveldėtą iš tėvo Martyno, eigulys buvo perstatęs. Tiesa, dar tėvui gyvam esant, Juozas pakeliavo po pasaulį, pagyveno Ukrainoje, vedė lietuvaitę. Namo grįžo 1918-aisiais, mirus žmonai. Nepriklausomai Lietuvai labai trūko raštingų teisėsaugininkų. Tad Juozas, baigęs kursus, tapo Surviliškio (Kėdainių r.) nuovados policininku. Buvo energingas ir geras pareigūnas, aktyviai kovojo su įvairiais pažeidėjais. Šie per vieną susidūrimą iš Juozo net ginklą bandė atimti, bet jis nepasidavė, o vieną iš užpuolikų peršovė. Po šio įvykio Juozas Auga buvo pamalonintas paties Lietuvos prezidento Antano Smetonos. Apie tai jis visiems pasakodavo ir labai didžiavosi.

Vėliau Juozas daug metų dirbo eiguliu Panevėžio ir Kėdainių rajonų miškuose, antroje santuokoje augino sūnus Bronių, Martyną ir Liudą. Apie 1940-uosius Juozas Auga išėjo į pensiją. Deja, neilgai ja džiaugėsi. Užėję sovietai pakeitė įstatymus ir nepriklausomos Lietuvos valdžios skirtos pensijos mokėjimas buvo nutrauktas. Juozui teko vėl dirbti eiguliu.

Zuzana Augienė, Juozo antroji žmona, buvo tikinti moteris. Ji priklausė Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios tretininkių grupei. Kol buvo gyva, kautynių vietoje tą dieną uždegdavo žvakeles, padėdavo gėlių, atsisėdusi ant kelmelio kalbėdavo Rožinį. Buvo pasodinusi kvepiančių ,,pijonkų“ ir kitokių darželio gėlių. Mes, vaikai, nesupratome, iš kur tas darželis ir žvakelės miške. Zuzanai kautynių vieta, kur žuvo jos sūnus Liudas ir kiti kovotojai, buvo šventa. Zuzana buvo nuolatinė partizanų rėmėja ir globėja. Visokeriopai jiems padėjo.

Kovotojų bunkeriai ir slapyvardžiai

Baigiantis karui, su tėvais gyventi liko tik jaunėlis Liudas, gimęs 1933 metų liepos 1 d. 1949-aisiais jis pradėjo mokytis Šlapaberžės mechanizacijos mokykloje, kurią nuo namų skyrė kokie penki kilometrai – tereikėjo pereiti miškelį ir porą kaimų. Lietuvoje vyko rezistencinis judėjimas, miškuose kovėsi partizanai. Juozas Auga, buvęs policininkas, žinojo konspiracijos taisykles ir labai atsargiai, sugodamasis pašalinių akių, bendravo su miško broliais. Partizanų tuo metu niekas vardais ar pavardėmis nevadino – visi turėjo slapyvardžius. Juozas žinojo jų vasaros stovyklas, bunkerius. Vieną netgi pats iškasė ir įrengė Sosių miške, kad sūnūs Bronius ir Martynas bei pusbrolio sūnus Vytautas Jurgis Auga pasislėptų sovietų kareiviams gaudant vyrus į sovietų armiją, kad ir partizanai čia prisiglaustų. Dar tada Juozas nežinojo, kad tas bunkeris bus reikalingas ir jo jauniausiam sūnui.

1950-ųjų pavasarį tame bunkeryje slapstėsi nuo persekiotojų Joana Valentinavičiūtė-Karbočienė, Vyčio partizanų būrio vado Broniaus Karbočiaus-Bitės-Skrajūno-Algimanto žmona. Tas bunkeris buvo tarp Klampynės pelkės ir Dingėliškio pievos, rodos, šiek tiek aukštesnėje vietoje, bet pavasarį vanduo pakildavo ir bunkerio viduje atsirasdavo drėgmės. Pavasarį partizanai mieliau miegodavo miške po atviru dangumi negu lįsdavo į šlapią bunkerį. Toli nuo jo nesitraukdavo, nes ištikus bėdai, kad ir šlapias, bet buvo gerai užmaskuotas ir saugus. Stribai vengdavo eiti į pelkę, ir niekas netikėjo, kad gana žemoje vietoje kam nors šaus į galvą kasti bunkerį ar slapstytis jame. Miškuose kūrėsi partizanų slėptuvės. Bunkeriai ar žeminės buvo kasami aukštesnėse vietose, dažniausiai ant kalniukų, nes mūšio metu buvo patogiau atsišaudyti.

Partizanų vado žmonos viešnagė

Joana Valentinavičiūtė-Karbočienė pasitikėjo vyro Broniaus Karbočiaus giminaičiais Augomis. Juozo Augos motina Ieva Augienė ir Broniaus Karbočiaus motina Ona Karbočienė buvo seserys. Jos buvo Sakalauskaitės. Abi kilusios iš Dotnuvos apylinkės.

Joana lankydavosi Juozo Augos namuose, bet nakvoti nepasilikdavo. Bijojo, kad jos gali ieškoti pas artimuosius, nes ji buvo labai ieškoma kaip ryšininkė, kaip rezistentė, kaip partizanų vado žmona ir bendražygė. Ji slapstėsi Dotnuvos rajone, Šlapaberžės ir Bakainių kaimuose.

Joana savo prisiminimuose rašo apie Juozo Augos bunkerį, labai šiltai atsiliepia apie Liudo motiną Zuzaną Augienę: Štai ką ji pasakoja:

Vieną rytą pranešė, kad stribai vaikšto po kaimą. Tuo metu buvau nuėjus pas ryšininką Liudą Augą-Lažuką. Jis mane nuvedė į miške buvusią seną slėptuvę, kol praeis kratos. Slėptuvėje buvo vandens ir šlapio šieno. Nors nemalonu buvo vandenyje gulėti, bet saugu. Pasiėmiau žadintuvą, bet jis įkrito į vandenį ir sustojo. Čia pat suokė lakštingala, ypač garsiai, kai prisiglaudi prie dangčio angos, bet ji nelinksmino, rūpėjo, kodėl taip ilgai manęs neateina išleisti. Diena atrodė labai ilga, atsibodo vartytis ant šlapio šieno. Vienas šonas permirko, verčiuos ant kito. Bandžiau kelti dangtį, bet vos truputį pajudinau, negalėjau atidaryti. Kadangi žadėjo ateiti išleisti, pradėjo visokios mintys lįsti į galvą, o baimės, sako, akys didelės. Galvojau gal areštavo, nejaugi čia reikės gyvai supūti. Ir vėl tenka tik malda šauktis Dievo pagalbos. Jau buvo naktis, išgirdau žingsnius. Pagaliau išgelbėjo nuo tų baisių minčių: vargšas Liudas irgi buvo įtariamas, kaip vyro giminė ir ryšininkas, tad jis išvažiavo į Kėdainius, kad tik nesusitiktų su stribais, ir grįžo vakare. Liudo mama buvo labai gera moteris, visiems kaip motina. Buvo gaila, kai vėliau ir Liudas turėjo išeiti į mišką. Nuo tada Liudo mama Augienė irgi slapstėsi. Abi buvome Kaune pas gimines. Vėliau išsiskyrėme, nors ir labai gaila buvo. Taip mes gyvenome toje Lietuvos padangėje, ašarų pakalnėje. Savo ašarose galėčiau paskęsti. Mano laimei, gerų žmonių dėka neišprotėjau, nes jie guodė, glaudė, ramino šiltu žodžiu ir kukliu rūbu dengė, tuo pačiu kąsniu dalijosi, nors jiems už tai grėsė kalėjimas, Sibiras. Žinojome, kad tų gerų žmonių vis mažėjo, vienus areštavo, kiti buvo įtariami, sekami. Tokia jau buvo mūsų dalia. Bet vis dėlto mes dar gyvi žmonės, kalbėdavome ir apie gyvenimą, apie ateitį, nors jos mažai tikėjomės sulaukti. Kalbėdavome, kaip mes tiems žmonėms atsidėkosime už tokį pasiaukojimą. Jie mus globojo, maitino, rizikavo savo gyvenimu.

A. Šimėnas, „Kovoje dėl Lietuvos laisvės“, 1998, p. 199.

Partizanų ryšininkas

Jaunėlis Liudas, būdamas dar nepilnametis, partizanams padėdavo kaip ryšininkas. Jis dažnai reikalingiems žmonėms perduodavo informaciją „iš lūpų į ausį“. Vykdant partizanų užduotis, Liudui Augai tekdavo nukakti į Bakainius, Pakruostę, Surviliškį, Paberžę ar kitus aplinkinius kaimus. Šios vaikino kelionės nieko nestebino, nes jis Kėdainių rajone turėjo daug draugų ir giminių, Sosių mišką pažinojo kaip savo penkis pirštus. Tačiau buvo padaryta lemtinga klaida, rodos, 1950-ųjų pradžioje. Pakeliui į mokyklą Liudas užsuko į Naujųjų Bakainių kaimą – tenykščiam gyventojui padavė partizanų laiškelį. Atrodytų, nieko ypatinga, taip jaunuolis buvo daręs ne kartą. Visi palaikantys ryšius su partizanais žinojo, kad perskaitytus jų laiškus reikia sunaikinti. Kažkiek laiko buvo ramu. Gyvenimas tekėjo senąja vaga. Pirmas pavojų pajuto Liudo tėvas Juozas, pastebėjęs apie namus besisukinėjantį nepažįstamą vyriškį. Įspėjo Liudą.

Ateiviai

Tikriausiai tų pačių metų vieną rudens dieną į eigulio trobelę užėjo keletas vyrų. Atrodė apgailėtinai: apiplyšę, apžėlę barzdomis, sutvarstyti, ėjo pasiramsčiuodami ginklais. Namuose šeimininkavo viena Zuzana Augienė. Tuoj pasišaukė pas kaimynus Mikalauskus viešintį sūnų Liudą – reikia bėdoje žmonėms padėti. Ateiviai prisistatė partizanais. Juos užpuolę stribai, draugus nukovę, tik jiems pavyko pasprukti iš apsupties. Dabar nori rasti partizanus, pas kuriuos galėtų prisiglausti. Ateiviai kalbėjo įtikinamai, minėjo žinomų partizanų pavardes, vadus, slapyvardžius, net senus slaptažodžius. Liudas jais patikėjo ir susiruošė pas partizanus pranešti apie nelaimės ištiktus „bendražygius“. Buvo per vėlu, kai suprato besikalbąs visai ne su partizanais. Apsimetėliai Liudą išsivedė. Tapo aišku, kad provokacija buvo suplanuota ir tikslinė, nukreipta į partizanų vado Broniaus Karbočiaus artimuosius, palaikančius ryšius su partizanais.

Bandymas palaužti stribų būstinėje ir kalėjime

Dėl ryšių su partizanais buvo tardomi tėvai, giminės, kaimynai. Sunku įsivaizduoti, ką teko iškęsti pačiam Liudui Dotnuvos stribinyčioje. Pirmiausia jam parodė laišką, kratos metu rastą pas Naujųjų Bakainių gyventoją, ir paklausė, iš kur jį gavęs. Kam ir kada perdavęs. Liudas tylėjo.

Po kurio laiko tėvai sužinojo, kad sūnus Liudas uždarytas Lukiškių kalėjime. Kreipėsi pagalbos į Vilniuje gyvenantį giminaitį Rugienių. Jis tuo metu dirbo Aukščiausiojo Teismo teisėju, jo žmona – advokate. Liudo brolis Martynas, tuo metu gyvenęs Kaune ir dirbęs fabrike meistru, pamena su Rugieniene vaikščiojęs po KGB rūmus. Teta buvo advokatė, todėl drąsiai ėjo iš vieno kabineto į kitą. Galiausiai pasakė, kad Liudą pažadėjo paleisti. Artimieji džiaugėsi, kad po kelių mėnesių įkalinimo Liudas grįš namo. Nepilnametis nieko blogo nepadarė, kažkas paprašė, tai jis ir nunešė kažkam laiškelį, sakė tėvai. Dar labiau apsidžiaugė išgirdę, kad jis jau pervežtas arčiau namų, į Kėdainių kalėjimą.

Deja, vieną pavakarę į kaimą atvyko enkavėdistai. Į savo būstinę Dotnuvoje išsivežė Vytautą Jurgį Augą, ir dar vieną kaimietį. Atsivežę pasodino juos gretimuose kabinetuose ir tardė. „Buvo keista, kad tų kabinetų durys ir langai buvo praviri – ankščiau taip nebūdavo. Staiga atsidaro vieno kabineto durys. Čia prie stalo sėdi kažkoks karininkas, greta – Liudas. ,,Iš nuostabos net išsižiojau“, – vėliau pasakojo Vytautas Jurgis Auga. Jį patį tardęs milicininkas nieko nesakęs, leidęs stebėti, kas vyksta kitame kabinete. Tuo metu Liudą tardžiusį karininką kažkas pašaukė, ir šis išėjo, palikęs suimtąjį vieną. Liudas, tarsi atspėjęs pusbrolio mintis šoko pro langą ir dingo tamsoje.

Po kurio laiko grįžo karininkas. „Neradęs“ suimtojo, ėmė šaukti, kad pabėgo banditas. Išsitraukęs pistoletą pro langą į tamsą paleido keletą šūvių. Netrukus abu kaimynus paleido. Grįžtančiam V. J. Augai nedavė ramybės mintis, kodėl Liudas buvo be antrankių, kodėl karininkas taip neatsakingai pasielgė su suimtuoju. Ar nebus taip pasielgta tyčia, turint galvoje piktų kėslų? Tėvas slėpė ryšius su partizanais, bet, matyt, stribai jį norėjo pergudrauti. Vytautą Jurgį Augą pasirinko dėl to, kad šis partizanams patvirtintų tikrai matęs iš Dotnuvos enkavėdistų būstinės pabėgantį savo antros eilės pusbrolį Liudą Augą. Vėliau šias spėliones patvirtino pats Liudas: jį dar Lukiškių kalėjime pradėję verbuoti darbui partizanų būryje. Matyt, norėta jaunuolį palaužti ir infiltruoti į Kėdainių bei Panevėžio rajonuose veikusį partizanų būrį. Vėliau, padedant Liudui, su partizanais susidoroti.

Septyniolikmetis partizanas

Liudas, priverstinai „pabėgęs“ nuo savo „globėjų“, susitiko su tėvais, pusbroliu Vytautu bei partizanų būrio vadu Broniumi Karbočiumi, papasakojo jiems apie priverstinį verbavimą. Sakė, nieku gyvu į kalėjimą negrįšiąs. Iš pradžių slapstėsi pas brolį Martyną, tuo metu gyvenusį ir dirbusį Kaune, vėliau nuvyko pas brolį Bronių. Šis gyveno Vilniaus krašte, dirbo miškininku. Įvairūs agentai ir jų parankiniai naktimis vis nedavė ramybės tėvams: kur Liudas, ar jau partizanų būryje, kodėl neperduoda informacijos? Po kurio laiko Liudas aplankė tėvus. Aišku, iš karto buvo sulaikytas. Nuo Lukiškių išgelbėjo tik pažadai nueiti į partizanų būrį ir teikti informaciją.

Artimųjų pasakojimu, vasarą Liudas sunaikino visas savo nuotraukas, pasiėmė tėvo ilgai slėptą karabiną ir išėjo miškan pas partizanus. Kito kelio septyniolikmetis vaikinas neturėjo. Patyrę partizanai, gerokai vyresni, priėmė jį kaip sūnų, davė partizaninį slapyvardį Balutis. Būdamas ryšininku jis turėjo Lažuko slapyvardį, matyt, kilusį iš gimtojo Naujųjų Lažų kaimo pavadinimo. Bet konspiracijos sumetimais ryšininkai ir partizanai savo slapyvardžius keisdavo. Liudas savo pusbroliui Vytautui Augai sakė, kad jam Balučio slapyvardis netgi gražesnis.

Kelių vyrų būryje, vadovaujamame Broniaus Karbočiaus, Liudas išbuvo apie metus. Būrys veikė Kėdainių ir Panevėžio apylinkių giriose, dažnai užklysdavo ir į miškus netoli tėviškės. 1951-ųjų birželį partizanai įsirengė lauko stovyklą Sosių miške, vadinamojoje Klampynėje, kur vos vienas kitas žmogus užklysdavo. Iškilus būtinumui pasislėpti, čia pat buvo Juozo Augos bunkeris.

Aštuonioliktasis gimtadienis

Liepos 1-ąją Liudui sukako aštuoniolika. Mama šia proga iškepė ir atnešė Liudo mėgstamų mielinių bandelių, tėvas iš kubilo į bidonėlį įpylė raugintos beržo sulos, pusbrolis Vytautas Jurgis padovanojo žmonos austą „divoną“ ir kepalą naminės duonos.

Deja, ne visi buvo tokie geranoriški partizanams. Atsirado ir renkančių informaciją saugumo struktūroms. Vienas Naujųjų Lažų gyventojas, įkyriai siūlantis partizanams savo paslaugas, teiravosi, kada šie žada palikti lauko stovyklą ir keliauti kitur. Sužinojęs, kad tai daryti ketinama liepos šeštąją, patarė neskubėti – čia esą labai ramu ir saugu. O išeidamas pakeliui aplaužė krūmų ir medžių šakeles – kad nepaklystų, žadėjo kitą dieną grįžti ir dovanų kelionei atnešti.

Tos dovanos buvo liepos 7-osios rytą, vos brėkštant, kareiviai ėmė telktis aplink Sosių mišką. Kareiviai su šunimis buvo vežami kariškomis mašinomis, vadinamomis „studabekeriais“, karininkai važiavo patogesniais „Viliukais“. Sosių miškas buvo apsuptas tankia kareivių grandine. Dar viena tokia grandinė kartu su „šturmavikais“ supo miško kvartalą, kuriame stovyklavo partizanai.

Mūšis

Kaimiečiai, atsikėlę su aušra ir susiruošę pas gyvulius į pamiškės pievas, buvo kareivių sulaikomi ir čia pat sodinami ant žemės. Kaimo šunys, užuodę svetimą kvapą, skalijo iki užkimimo, daužėsi pririšti prie grandinių. Partizanas Vincas Sereika-Jokeris nutarė eiti į palaukę pažiūrėti, kas darosi. Jam išėjus į kvartalo liniją, priešais pasirodė kareiviai. Prasidėjo susišaudymas. Deja, jėgos nelygios, Vincas Sereika buvo nukautas. Išgirdę šūvius, pakilo būrio kovotojai. Bronius Klimas, su kulkosvaidžiu budintis sargyboje, užsiėmė poziciją gynybai, Bronius Karbočius, Liudas Auga ir Lukšys-Zuikis ėmė veržtis iš apsupties, pro priešo ugnį kelią skindamiesi ginklais ir granatomis. Ir jiems pavyko. B. Klimas kiek galėdamas atsišaudė – dengė besitraukiančius draugus, kol užsikirto rankinis kulkosvaidis, tuomet gynėsi granatomis. Mūšis vyko visai netoli pamiškės, kur buvo įsikūręs Naujųjų Lažų kaimas. Nutilus kulkosvaidžiui ir granatoms, stojo tyla, tik šunų lojimas girdėjosi. Tuo metu Bronius Karbočius, Liudas Auga ir Lukšys tolo nuo ant kulnų lipančių kareivių su šunimis. Lukšys atsiskyrė, pasuko kita kryptimi – tikėjosi suklaidinti pėdomis sekančius šunis. Partizanų vadas ir Liudas patraukė link Paberžės–Šlapaberžės vieškelio, kertančio Sosių mišką. Bet tai buvo didžiulė klaida! Priartėjusių prie vieškelio partizanų laukė kareivių pasala. Į miško brolius pasipylė kulkos. Kareiviai šaudė iš automatinių ginklų, Liudą sužeidė į pilvą, Karbočiui automato serija numušė automato buožę, sugadino ginklo užvedimo spyną. Teko trauktis atsišaudant. Deja, kelią užtvėrė rusakalbis kareivis su šunimi.

Apsisprendimas

Sužeistam Liudui seko jėgos. Jis ėmė prašyti vado nušauti – jautėsi jam našta. Kareivis pasilenkė paleisti nuo pavadžio šuns ir davė jam komandą pulti. Kol kareivis pasilenkęs atsegė pavadį ir komandavo šuniui, Karbočius spėjo pasislėpti žabų krūvoje. Prieš tai dar pistoletu nušovė besiartinantį šunį, paskui – kareivį. Pažvelgė į Liudą norėdamas padėti, bet Liudo apsisprendimas buvo kitoks. Liudas atsegė paskutinę granatą prie diržo ir kiek leido jėgos paragino vadą Bronių Karbočių: „Bėk, vade, gelbėkis, man jau vis tiek, aš mirti nebijau...“ – pasakė ir, priglaudęs prie galvos granatą, ištraukė žiedą.

Kareiviai dar ilgokai bijojo prisiartinti prie sprogimo vietos – manė, kad dar yra gyvų partizanų. Būrio vadas B. Karbočius, niekuo nebegalėdamas padėti Liudui, metėsi į miško tankmę ir pabėgo. Po mūšio B. Karbočius lankėsi Naujųjų Lažų kaime. Buvo susitikęs su Vytautu Auga bei kitais sodiečiais, Liudo tėvais ir pasakojo apie mūšį bei Liudo žūties aplinkybes. Apie tai kalbėjo savo ryšininkams.

Joana Karbočienė savo prisiminimuose rašo: 1951-ųjų metų liepa. Turėjau važiuoti į Kauną tęsti gydymo. Staiga sužinojau, kad prie Bakainių, Sosių miške buvo labai didelės kautynės. Nedidelį mišką supo garnizonas, kareiviai per 2 m vienas nuo kito. Miške buvo 5–6 Bitės būrio partizanai. Niekas nesitikėjo, kad kas gali iš apsupimo pabėgti. Vaikė, šaudė visą dieną. Žuvo Liudas Auga, Vincas Sereika-Jokeris ...? ir Pavasarėlis (lyg Arbačiauskas). Gyvą paėmė Jocių, kuris neperseniausiai buvo į mišką atėjęs iš Berželės kaimelio. Pabėgo tik Bronius-Bitė. Netikėjau, kad gyvas, bet kadangi jis daugelyje kautynių išgyveno, tai dar buvo vilties, o po dienos ryšininkė Veronika pranešė, kad jis net nesužeistas.

A. Šimėnas, ,,Kovoje dėl Lietuvos laisvės“, 1998, p. 200.

Joana Karbočienė artimai bendraudavo su giminaite, Liudo motina Zuzana Augiene, todėl tarp jų paslapčių nebuvo. Zuzana dažnai buvo tardoma. 1951 metų pabaigoje po eilinio tardymo Zuzana grįžusi Joanai pasakojo, kad ją tardantis stribas sakė: „Karbočiaus negaliu nušauti, o tos bobos negaliu pagauti. Padėk, Augiene, mes tave aprūpinsim visam amžiui“. Augienė vos tramdė ašaras, kad nepravirktų balsu. Brangiausias jos turtas jaunėlis sūnus Liudas užkastas po žeme, jai didesnio turto už jį nėra ir nebebus, kaip jis drįsta dar kažką siūlyti partizano motinai.

Nukauti, bet nenugalėti

Netrukus kareiviai Naujųjų Lažų gyventojus su arkliais pakinkytais vežimais varė į mišką surinkti nukautų kareivių ir partizanų. Nušautus šunis leido užkasti čia pat, miške. Žuvusių kareivių buvo prikrautas pilnas „Studabekerio“, stovėjusio Miegėnų kaime, kėbulas. Naujųjų Lažų kaimo gyventojas Rokas Grynas, atvarytas su vežimu vežti iš Sosių miško partizanų nukautus kareivius, pasilipęs ant rato bandė suskaičiuoti kėbule gulinčius negyvus kareivius, bet šautuvo buože gavo į nugarą ir buvo nuvarytas šalin. Nukautus partizanus nešė į atskirą sunkvežimį. Eiliniai kareiviai su gyventojais buvo šnekesni: papasakojo mūšio su partizanais detales. Karininkas, vadovavęs žuvusiųjų gabenimui iš miško, prasitarė, kad geriau būtų žuvę dešimt kareivių nei vienas šuo – šie esą naudingesni.

„Divonas“

Du kariškiai vaikščiojo po Naujųjų Lažų kaimą. Gyventojams liepė parodyti duoną bei antklodes. Jie dar turėjo „burkos“ kapišoną, rastą partizanų stovyklavietėje. Vytauto Jurgio Augos žmonos motina Adelė Ramoškienė duoną spėjo paslėpti, pasakė nebeturinti, ketinanti kepti, parodė užraugtą duonkubilyje. Kariškis, įėjęs į kambarį, pamatė „divonu“ uždengtą langą. Nutraukęs „divoną“ numetė ant žemės. „Nado žytj svietlo“ (reikia gyventi šviesiai), – pasakė. Audeklas ant lango buvo iš to paties Onos Augienės namuose austo rietimo, iš kurio atkirpo „divoną“ ir dovanojo Liudui. Kariškis Adėlės paklausė, ar nežinanti, kas audžia tokias paklodes. Ši nelabai gerai suprato rusų kalbą, bet papurtė galvą. Išgirdęs neigiamą atsakymą, nuėjo prie šulinio, atsigėrė vandens ir išėjo. Šį sykį nelaimė pro Onos ir Vytauto Augų namus praslinko.

Tėvas atpažino savo sūnų

1951-ųjų liepos 8-osios rytą Dotnuvoje, ant šaligatvio šalia stribų būstinės, buvo suguldyti kautynėse Sosių miške žuvę partizanai. Juozas Auga, atvestas atpažinti žuvusio sūnaus, tardytojui pasakė tarp suguldytų kūnų jo nematąs. Pareigūnas parodė Liudo pasą. Juozas vis tiek tvirtino, kad čia jo sūnaus nesą. Tą patį kalbėjo visiems dar ilgai. Tik gal po dešimties metų sūnui Martynui prasitarė tąkart Liudą atpažinęs, nesvarbu, kad pusę galvos buvo nunešusi granata. Stribai Liudo kūno nebūtų atidavę palaidoti, tik visiems būtų tekę važiuoti į Sibirą, kalėti lageriuose, kentėti tardymus.

Liudo tėvas, kol buvo gyvas, užsukęs pas kaimynus liūdnai užtraukdavo giesmę lyg sau, lyg giriai: „Palinko liepa šalia kelio, pravirko motina sena...“ Jo skruostu riedėdavo ašaros, bet jis tarsi jų nejautė, niekada nesišluostė, pakeldavo galvą, pažiūrėdavo tolumon, ošiančio miško pusėn, numodavo ranka, ir neatsisveikinęs išeidavo. Partizanų kūnus stribai užkasė kažkur Dotnuvos miestelio pakraštyje, sename sugriuvusiame rūsyje.

Atmintis

1990-aisiais organizatorių iniciatyva partizanų palaikai perlaidoti Dotnuvos kapinėse. Kėdainių rajono vyriausiojo architekto V. Kundroto suprojektuotas ir iš lauko akmenų pastatytas obeliskas, pritvirtinta lenta su žuvusių partizanų pavardėmis. Perlaidojant partizanus organizatoriai pakvietė Liudo brolį Martyną Augą ir jo pusbrolį bei bendražygį Vytautą Jurgį Augą. Jie buvo susirūpinę, kad obelisko lentoje neteisingai iškalta Liudo pavardė, kad istorinėse atminties knygose dažnai rašoma neteisinga jo gimimo data ir kiti anketiniai duomenys. Partizanų, jų ryšininkų rašytinių šaltinių iškliko nedaug, o žmonių atmintis ne visada tiksliai užfiksuoja ir išsaugo įvykių laiką, pavardes, tikslias datas. Labai svarbu, kokie asmenvardžiai ar datos užfiksuoti pirminiuose aprašymuose. Po to jais remiamasi, jie cituojami. Metriką geriausiai gali žinoti partizanų artimieji bei giminės.

Liudo Augos bendražygiai partizanai Juozas Sereika bei kiti savo prisiminimuose gražiai atsiliepia apie jauną partizaną Lažuką, atėjusį į jų gretas iš Naujųjų Lažų kaimo.

Išėjo į amžinybę senieji Juozas ir Zuzana Augos, jų sūnūs, sutrūnijęs nuvirto kryžius, stovėjęs šalia gimtojo namo, nugriauta troba, kuri buvo virtusi partizanų susitikimo vieta. Sodybos vietoje dar liko senas obelų sodas. Juozas ir Zuzana Augos atgulė Kėdainių mieste esančiose Dotnuvos gatvės kapinėse šalia partizanų kapelių, kur neseniai laisvės kovų dalyviams pastatyta medinė Angelo skulptūra.

Naujųjų Lažų kaimo bendruomenė partizano sodyboje pastatė akmenį su jame iškalta kaimui kažkada prilipusia pravarde Klaipėda, iškasė šulinį. Deja, partizanų būstinei, partizanui Liudui jo sodžiuje jokio pagarbos ar atminimo ženklo kol kas nėra.

Nedaug belikę gyvų, kurie dar prisimena tą siaubingą liepos 7-osios ankstų rytmetį.

Neliko nė vienos Liudo Augos nuotraukos, bet jis visų pažinojusiųjų atmintyje ir širdyse išliko draugiškas, šviesiaplaukis, mėlynakis, visada linksmas partizanų ryšininko sūnus, partizanas Lažukas, kuris pakilo į kovą dar neturėdamas aštuoniolikos metų.

© 2014 „XXI amžius“