Istorija ir dabartis

Prieš 25 metus į Lietuvą pargabenti Sibiro tremtinių palaikai: ar laikas malšina kančią ir praradimo skausmą?

Ramutė Šukienė

Igarkos tremtinė Antanina Kvetkauskienė prieš 25 metus Igarkoje surado ir į Lietuvą parsivežė savo sesers Stasės Tadarauskaitės palaikus Rūtos Švedienės nuotraukos

Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje šv. Mišias už gyvus ir mirusius tremtinius aukojo mons. Vytautas Grigaravičius ir kun. Artūras Stanevičius

Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje susirinkusieji paminėti gyvus ir mirusius tremtinius

Dainavo solinių dainų bei dainuojamosios poezijos atlikėja Laima Žilytė

Renginį vedė Irena Stanislauskienė

Dainuoja Kėdainių kultūros centro tremtinių ir politinių kalinių mišrus choras „Diemedis“ (vadovė – Aušra Kazlauskienė)

Kalbėjo Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė

1989 m. liepos 28 d. į Kėdainių karinį aerodromą iš Igarkos pargabenta daugiau kaip šimto Sibire mirusių tremtinių palaikai. Šiemet liepos 26-ąją Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje vyko tremtinių palaikų pargabenimo iš Sibiro į Kėdainių karinį aerodromą 25 metų sukakties paminėjimas.

2014 metų liepos 26 diena

Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčioje Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas mons. Vytautas Grigaravičius ir šios bažnyčios klebonas kun. Artūras Stanevičius aukojo šv. Mišias už gyvus ir mirusius tremtinius, surengta nuotraukų paroda, pažiūrėtas Vitolio Laumakio ir Adolfo Morėno filmas apie tremtinių palaikų pargabenimą į Kėdainių karinį aerodromą. Tremtiniams skirtos žodžio ir muzikos dedikacijos: savo eiles tremtiniams skyrė Genovaitė Sereikienė, kraštietės tremtinės Janinos Burokevičienės eiles skaitė Kėdainių Mikalojaus Daukšos bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Zita Civilkaitė, kalbėjo Kėdainių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Nijolė Naujokienė, Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Kėdainių skyriaus pirmininkas Jonas Šleževičius, dainavo Kėdainių kultūros centro tremtinių ir politinių kalinių mišrus choras „Diemedis“ (vadovė – Aušra Kazlauskienė), dainuojamosios poezijos atlikėja Laima Žilytė, akomponavo Aelita Petrauskienė, prisiminimais dalinosi Igarkos tremtinė Antanina Kvetkauskienė, prieš 25 metus Igarkoje suradusi ir į Kėdainius palaidoti pargabenusi tremtyje mirusios savo sesers Stasės Tadarauskaitės palaikus. Renginį vedė Irena Stanislauskienė. Paskui Kėdainių Kauno gatvės kapinėse prie Tremtinių kryžiaus ir ant tremtinės S. Tadarauskaitės kapo padėta gėlių, uždegta žvakelių.

Praėjo ketvirtis amžiaus. Ar tai laikas, per kurį nors šiek tiek apmalšta tremtinių patirta kančia ir praradimo skausmas? Tarsi atsakymas į šį klausimą renginio dalyviams išdalintas Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Kėdainių skyriaus išleistas lankstinukas „Tai Tavo, Lietuva, vaikai iš Sibiro sugrįžta...“, kuriame rašoma: Į tremtį ir lagerius išvežtas maždaug kas dešimtas Lietuvos gyventojas, pasmerktas bado, Sibiro speigų mirčiai. Kiekvienas ištremtas, o tuo labiau tremtyje žuvęs žmogus pats savaime jau yra kaltinimo aktas sovietinio genocido byloje. Apie tai turime kalbėti ir liudyti dabarties žmogui ir ateities kartoms. Turime drąsiai kalbėti ir įvertinti skaudžius praeities įvykius, įspėti apie galimus būsimus pavojus žmonijai. To nebegalima nei nutylėti, nei sunaikinti, nei ištrinti.

1989 metų liepos 28 diena

Palaikų sutikimo ceremonijai Kėdainių kariniame aerodrome vadovavo tuometinis Lietuvos tremtinių sąjungos Kėdainių skyriaus tarybos pirmininkas Povilas Aksomaitis. Deja, šiais metais turime minėti dar vieną liūdną sukaktį – Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Povilo Aksomaičio netekome prieš 10 metų, 2004-ųjų rugpjūčio 23-iąją. O prieš 25 metus jis, vaikystėje patyręs tremtinio dienų kartumą, itin daug laiko ir jėgų skyrė tam, kad tremtinių palaikai būtų grąžinti į Tėvynę, vadovavo jų sutikimo ceremonijai ir pradėjo gedulo mitingą.

1989 m. liepos 28 d. į Kėdainių karinį aerodromą suvažiavo maždaug 15 tūkstančių žmonių minia, daug kunigų iš įvairių Lietuvos vietų sutikti ir pagerbti tremtinių palaikų, grįžtančių iš amžinojo įšalo žemės. Skambant varpams, didžiulė procesija iš Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios patraukė į karinį aerodromą. Žmonės nešė gedulo kaspinais perrištas trispalves ir bažnytines vėliavas, daugelis rankose laikė gėlių puokštes, žvakutes. Procesiją miesto gatvėmis lydėjo gedulinga muzika.

Aerodrome girdėjosi galingų motorų gausmas. Pakilimo taku atriedėjo didžiulis karinis transporto lėktuvas, iš Sibiro pargabenęs tremtinių palaikus. Iš lėktuvo išneštus cinkuotos skardos karstus jų laukusieji uždengė trispalvėmis vėliavomis, ant jų dėjo gėlių puokštės, ąžuolo lapų vainikus, šventino.

Kalbėjo respublikinio „Tremtinio“ klubo koordinatorius Audrius Butkevičius, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narys Mečys Laurinkus, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas Vytautas Astrauskas, kun. Sigitas Tamkevičius, ekspedicijos prie Laptevų jūros vadovas Albinas Jankus, Jonavos rajono „Tremtinio“ klubo atstovas Edmundas Simanaitis, Kėdainių rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Baguška. Respublikos vadovybės vardu buvo išreikšta užuojauta tremtinių giminėms ir artimiesiems, visiems, kurie neteko artimųjų, patyrė represijų pragarą ir žmogaus paniekinimą.

Giedant „Marija, Marija“, karstai buvo keliami į berželiais ir ąžuolų vainikais papuoštus automobilius. Abiejose Kėdainių miesto Birutės gatvės pusėse sustoję kėdainiečiai su degančiomis žvakutėmis rankose palydėjo tremtinių palaikus į paskutinę kelionę – į amžino poilsio vietas Lietuvos miestų ir kaimų kapinėse. Į Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčią minia kėdainiečių išlydėjo tremtinės Antaninos Kvetkauskienės sesers Stasės Tadarauskaitės palaikus. Kitą dieną po šv. Mišių jos palaikai atgulė amžinam poilsiui šeimos kape Kauno gatvės kapinėse.

1989 metų birželio 29 diena

Į Igarką išvyko penkiolikos asmenų grupė. Tarp jų – ir kėdainietė Antanina Kvetkauskienė. Jie nesiruošė parsivežti palaikų, norėjo tik surasti jų kapus. Visus kaustė nerimas: ar suras, ar atpažins? Antanina gana lengvai rado savo sesers kapą. O kaip suradus paliks!? Kai Kėdainiuose iš lėktuvo iškels karstus, ant pirmojo bus jos sesers vardas – Stasė Tadarauskaitė.

– Nebuvo lengva grįžti ten, kur kažkada patekome ne savo noru. Į tremtį mūsų šeimos moterys – 85 metų močiutė, mama, sesuo ir aš – buvome išvežtos 1944-ųjų gegužės 22-ąją. Tėtis jau seniau pateko į lagerį. Gerai prisimenu tremtį Igarkoje. Dar ryškiau išlikusios sesers laidotuvių akimirkos.

Seserį laidojome netoli tos vietos, kur gyvenome. Dar Lietuvoje dėdė kunigas jai buvo padovanojęs gintarinį medalioną su Aušros Vartų Motinos paveikslu. Sesuo gulėjo karste, o aš galvojau, kad tik mama jai neužkabintų to medaliono. Labai norėjau, kad liktų man. Tačiau mama tą medalioną visgi paliko Stasei. O dabar, nepatikėsite, jis mano namuose – atkasusi sesers kapą, relikviją radau tarp palaikų. Tarsi šiandien menu, kaip riedėjo skruostais ašaros, kai radau sesers kapą ir per dvi savaites prisikasiau iki ten buvusių palaikų. Dėdama į dėžę sesers kaulelius, pasakojau, kaip mes gyvenome, ką patyrėme. Vėliau laukė abiejų kelionė į gimtinę. Man pasisekė parvežti sesutę amžinam poilsiui į Lietuvą. Kartu delegacija pargabeno ir vieną laiko bei darganų išbandymus stebėtinai gerai ištvėrusį maumedžio kryžių. Ne visiems taip sekėsi – ekspedicijoje, deja, buvo ir tokių, kurie artimųjų kapų nerado. Mėnuo, tada praleistas Igarkoje, buvo ir skausmingas, ir viltingas. Amžino įšalo žemė labai nenoriai atidavė ten palaidotus lietuvius: suledėjusią, kietą kaip asfaltas žemę teko kapoti savadarbiais kirtikliais ir semti saujomis, be to, persekiojo milijonai uodų, – prisimena A. Kvetkauskienė.

Baimindamasi pamiršti svarbius savanoriškos kelionės į Igarką įspūdžius, moteris kruopščiai rašė dienoraštį.

1989-ųjų birželio 29-oji. Ketvirtadienis. 21 val. išvažiuojam į Igarką. Pirmiausia traukiniu iki Maskvos. Birželio 30 d. 11 val. mes jau Maskvoje. Iš Maskvos lėktuvu išskrendam 21 val. 5 val. ryto Igarkos laiku mes jau alkanoje ir vargingoje žemėje. Iš lėktuvo matosi kur ne kur Jenisejumi dar plaukiantys ledai. Aplink neaprėpiama taiga ir daugybė ežerų ežerėlių. Ir štai lėktuvo ratai paliečia mūsų prakaitu ir ašaromis aplaistytą žemę. Čia prabėgo mano baisioji vaikystė. Aš ir vėl čia. Tik soti ir laisva. Netikiu. Aš ir vėl Igarkoje. Gal tai sapnas?

Liepos 1 d. Jau ir čia jaučiasi pavasaris – pradeda sprogti berželiai, žaliuoti žolytė.

Igarka! Ar žinai, ko atvažiavau? Nepasiilgau tavęs, ne, aš atvažiavau išplėšti iš amžinai įšalusios žemės brangų žmogų. Nors ir gerokai pavargę, visi išėjome į taigą. Nematėme jokio takelio, kuris vestų į kapines... Ėjome per kupstus, klampynus, bridome ten, kur suvirtę kryžiai.

Niekas nesugebėtų aprašyti mūsų akių, pašiurpusių veidų, per kuriuos ritosi karčios ašaros. Tiktai pirmyn, neklupkim, nes ten laukia mūsų broliai, tėvai, seserys. Štai pirmas keliukas. Beveik visi kryžiai, neatlaikę amžino įšalo, palinko, o laikas juos supūdė.

Kapinės. Medžiuose, gerokai paaugusiuose berželiuose klykė paukščiai, tarytum šaukdami, bardami mus, kad sudrumstėme jų ramybę. O gal jie džiaugėsi kartu su mumis?

Ne tas kauburėlis, ne tas. Gal šitas? Ir vėl ne… Dieve, padėk! Duok stiprybės! Kur tu, miela sese? Aš atvažiavau išplėšti tavęs iš amžino įšalo. Pasidaro bloga, aptemsta akyse, mėginu atsiremti į pasvirusį kryžių, paukščiai dar garsiau klykia… O stebukle!

Paukštė nutūpė ant berželio, atrodo, dar garsiau pragydo, lyg pravirko. Žiūrėjo į mane ir niekur neskrido. Ant palinkusio kryžiaus išskaičiau vardą, pavardę tavo, mieloji sese. Dieve, juk tie patys du berželiai, kuriuos mes su mama pasodinome!

Radau! Parpuolusi verkiau džiaugsmo ašaromis. O kiti dar lakstė apimti siaubo, nevilties, bandė skaityti neišskaitomas pavardes, aimanavo.

Aš laiminga! Daugiau niekada nepaliksiu tavęs, sese. Parvešiu tave į Lietuvą. Atsigulsi tėviškės žemėje, šalia mamos. Ji bus laiminga.

Liepos 11 d. Nuo pat ryto kažko neramiai plaka širdis. Šiandien, po 40 metų, vėl išvysiu tave. Skilo gabaliukas po gabaliuko sušalusios žemės... Ir pagaliau. Čia tu! Buvai mylima, buvai apverkta tūkstantį kartų. Tada, prieš 40 metų, klūpojome visos trys prie atidengto karsto. Alpo mama, močiutė. Prisimenu, kaip bučiavau tavo šaltą, išsekusį veidą. Užpylė tavo karstą dideliais įšalusios žemės grumstais. Ir štai dabar aš vėl stoviu čia, vėl laikau rankoje žvakę. Stoviu jau pražilusi, pasenusi. Atleisk, kad taip ilgai leidau tau būti svetimoje žemėje. Atleisk, kad sudrumsčiau tavo amžiną ramybę. Kitaip negalėjau...

 – Į tremtį buvo išvežtas kas dešimtas Lietuvos gyventojas. Tūkstančiai iš Sibiro negrįžo. Aš grįžau, o savo sesutę parsiskraidinau po kelių dešimtmečių. Patirto tremties skaudulio pamiršti neįmanoma. Apie tai turime kalbėti ir priminti, kiek mokėta už laisvę, – šiandien sako A. Kvetkauskienė.

Kėdainiai

© 2014 „XXI amžius“