Istorija ir dabartis

Baltijos keliui – 25-eri

1989 m. rugpjūčio 23 d. 19 val. nepertraukiama rankomis susikibusių žmonių grandinė 15–20 minučių sujungė trijų Baltijos valstybių sostines. Baltijos kelias driekėsi per Lietuvą (Vilnius–Širvintos–Ukmergė–Panevėžys–Pasvalys–Saločiai), Latviją (Bauska–Iecava–Ķekava–Rīga–Vangaži–Sigulda–Līgatne– Drabeši–Cēsis–Lode–Valmiera–Jēči–Lizdēni– Rencēni–Oleri–Zasi–Rūjiena–Koniņi), Estiją (Nuija–Karksi–Viljandi–Türi–Rapla–Tallinn).

Unikalios pilietinės akcijos dalyvių prisiminimai, vertinimai bei pamąstymai apie šiandieną

1989 m. rugpjūčio 23 d. magistrale Vilnius–Ryga–Talinas 19 val. nusidriekė apie 2 mln. rankomis susikibusių žmonių grandinė, besitęsusi daugiau kaip 600 km. Tačiau ta grandinė buvo daugelyje vietų išsišakojusi, nes dėl nepravažiuojamų spūsčių daug žmonių negalėjo atvykti. Baltijos tautos (lietuviai, latviai ir estai), atsidavusios vienybės idėjai, garsiai išreiškė pasauliui savo nepriklausomybės siekio poziciją ir nuožmiai pasmerkė 1939 m. rugpjūčio 23 d. nacistinės Vokietijos ir SSRS pasirašytą Molotovo–Ribentropo paktą, perskyrusį Europą į dvi dalis ir negailestingai pamynusį prigimtines daugybės tautų teises ir laisves. Baltijos kelias įtrauktas į tarptautinį UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ registrą, įrašytas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė, o reginys buvo matomas net iš kosmoso.

Prieš 25 metus bemaž 1 mln. lietuvių vieningai susikibo rankomis, garsiai giedojo Lietuvos himną ir širdy viltingai suskambo laisvės varpai. Vienybė – geriausiai šią unikalią akciją apibūdinantis žodis. Ar išliko ji iki šių dienų, o galbūt transformavosi į kitas vertybes?

Atsiminimais ir pasvarstymais dalinasi Baltijos kelyje stovėję lietuviai: kunigas Robertas Grigas (Kaunas), Seimo narys Rytas Kupčinskas (Kaunas), menininkė Dainė Rinkevičiūtė (Kaunas) ir fotografas Vidas Venslovaitis (Šakiai).

Kun. Robertas GRIGAS

Prieš Baltijos kelią

Kun. Robertas Grigas: Apibendrindamas noriu pasakyti, kad jeigu lietuviai iš kartos į kartą perduos svarbiausius savo istorijos įvykius, tokius, kaip herojiško pasipriešinimo okupacijai, taikaus pogrindžio veikimas, Lietuvos Sajūdis, Baltijos kelias, Sausio 13-oji, manau, kad karta po kartos augs neprarasdama valstybinės savimonės. Atminties išsaugojimas visada prasmingas, jeigu norime būti savimi!

Man galbūt Apvaizdos buvo suteikta dovana, kad gimiau tikinčių katalikų, patriotiškai nusiteikusių tėvų šeimoje. Prisidėjau prie užgimstančio rezistencinio Lietuvos katalikų judėjimo, pogrindžio spaudos platinimo, o 1987-aisiais slapta, pogrindyje gavau kunigystės šventimus. Nuo 1988 metų rudens – Šilinių atlaidų – vyskupas Vincentas Sladkevičius leido viešai eiti kunigo pareigas. Realiai Bažnyčia jau buvo atgavusi laisvę, Lietuvoje esanti sovietinė valdžia jos nekontroliavo ir nediktavo, kaip elgtis su kunigais, kur juos paskirti. Iki Lietuvos Sąjūdžio buvo stengiamasi pateikti lietuvių nepriklausomybės siekius kaip nepagrįstus. Tuo metu dalis kunigų stengėsi laikytis neutraliai, ne paslaptis, kad per sovietinę okupaciją dalis jų, dėl įvairių priežasčių, buvo palaužiami Sovietų specialiųjų tarnybų, užverbuojami sekti kitus kunigus ar tikinčiuosius, kad būtų galima užgniaužti žmogaus teisių, tikėjimo, laisvės siekius. Tikėtina, kad tie kunigai ir slaptųjų tarnybų buvo spaudžiami tikintiesiems formuoti neigiamą nuomonę apie Nepriklausomybės siekius, neprisidėti, nepalaikyti, neigiamai vertinti bet kokius Lietuvos Bažnyčios laisvės siekimus.

Nuo 1988 metų rudens žiniasklaida buvo iš dalies laisva, Lietuvos Sajūdis turėjo lygiagrečią, laisvą, komunistų partijos okupacinės valdžios nekontroliuojamą žiniasklaidą, kuri galėjo pateikti alternatyvią informaciją marionetiniam, komunistiniam režimui. Žmonės tikėjo tuo, ką rašė Sajūdžio spauda.

Lietuvos Sąjūdis nuo 1988 metų siekė gaivinti istorinę sąmonę, šviesti žmones. Atsivėrė uždraustos literatūros klodai, faktai apie trėmimus, partizaninę rezistenciją, sovietų vykdytą genocidą ir apie patį Molotovo–Ribentropo paktą.

Istorija ir tolesni įvykiai parodė, kad kaip ir Kristus filosofiškai, įtaigiai ir teisingai yra pasakęs, kad „tiesa padarys jus laisvus!“ Išlaisvino ne prisitaikymas, ne pataikavimas, bet būtent tiesos sakymas, kuris prasidėjo mitingu prie Adomo Mickevičiaus paminklo pasmerkiant okupaciją ir vėliau tęstas visoje Lietuvos Sąjūdžio veikloje.

Būdami nuolatinėje suėmimo, represijų akivaizdoje, darėme, ką sąžinė liepė, jautėme, kad laisvė, nepriklausoma Lietuva gyvena mumyse.

Baltijos kelias

Tai buvo mūsų senelių, tėvų ir mano kartos – didžiosios dalies lietuvių – svajonė. Lietuvos Sąjūdis, Baltijos kelias, tolesnis atgimimas nebūtų buvę įmanomi, jeigu ne ta svajonė būti laisviems. Tai buvo labai svarbūs, su mūsų pačių būtimi susiję dalykai. Reikia paminėti, kad buvo ir tokių žmonių, kurie dėl įvairių priežasčių, auklėjimo, o gal kad gimę komunistinėse šeimose, adekvataus Lietuvos istorijos suvokimo neturėjo, bet ir man, ir daugumai Lietuvos gyventojų, kurie jį turėjo, buvo aišku, kad mūsų šalies padėtis neteisinga ir ją būtina pakeisti. Eidamas dvasinio vadovo pareigas, turėjau galimybę pakviesti žmones į akciją, pasakyti, kad tai – teisinga, kad geras, doras žmogus turi ją paremti, turi dalyvauti.

Baltijos kelio metais mano parapija buvo Labanoro bažnytkaimis tarp girių (Švenčionių r.), iš ten pasamdytu nemažu autobusiuku (30–40 žmonių) entuziastingai nusiteikę su parapijiečiais keliavome į akciją. Vykome į mums paskirtą vietą takelio atkarpoje tarp Ukmergės ir Širvintų. Kelionė nebuvo labai lengva, nes į autostradą nuo Vilniaus link Panevėžio, toliau link Latvijos – „Žiguliais“, „Moskvičiais“, „Volgomis“ ir dideliais perpildytais autobusais važiavo visa Lietuva. Plaukė milžiniškos automobilių upės. Važiuodami kalbėjomės apie Baltijos kelio prasmę, ką šį akcija reiškia mums ir Lietuvai. Pulsavo didžiulis entuziazmas, ne tik jautėmės, bet ir buvome istorijos vyksmo dalyviai, o tai ne taip dažnai būdavo suteikiama eiliniams žmonėms iš parapijų, mokyklų, gamyklų. Paprasti žmonės tapo istorijos dalyviais, kurie galėjo viešai pasakyti prieš visą pasaulį tai, ko siekė, svajojo, kas buvo jų tiesa.

Į paskirtą vietą susirinko visas būrys aplinkinių parapijų kunigų su religinių procesijų vėliavomis, prisimenu, iš Labanoro atvyko ir moksleivių ateitininkų, tuo metu ten stovyklavusių, mergaitės buvo pasipuošusios tautiniais drabužiais. Su tikinčiaisiais kartu meldėmės.

Visus gyventojų sluoksnius buvo apėmęs ne tik tautinis, bet ir dvasinio atgimimo, religinių vertybių susigrąžinimo entuziazmas. Jautėmės kaip vienos minties žmonės, siekiantys to paties tikslo, tarsi visa tauta stovi susikibusi rankomis kaip viena šeima ir tai nebuvo iliuzija. Ten stovėjo žmonės, kurie istorikų kartais pavadinami „politine tauta“. Tai – žmonės, kurie neabejingi savo krašto likimui, kurie valingai jam linki gero ir nori patys kurti savo šalies likimą. Toks didžiulis visų trijų Baltijos tautų entuziazmas, troškimas išsilaisvinti iš Sovietų okupacijos – įspūdis nepakartojamas!

Jautėme, kad padarėme kažką labai unikalaus, didelio, gražaus, neprievartinio, neagresyvaus. Humaniškai, šviesiai ir išradingai buvo pademonstruotas trijų tautų ryžtas gyventi savarankiškai. Žinoma, kaip ir latviai bei estai suvokėme, kad griūvanti imperija geruoju nenorės mūsų paleisti. Nerimavome, o koks gi bus Maskvos atsakas? Supratome, kad svetima, mus okupavusi valstybė šito mums lengvai neatleis. Ilgai laukti nereikėjo, nes turbūt dar tos pačios dienos vakare per visas sovietų informacines priemones buvo pradėtas Baltijos kelio puolimas, jis pavadintas „isteriška nacionalistine akcija“ ir t. t. Maksvos jėgos, kurios norėjo išlaikyti Baltijos šalis imperijos sudėtyje, suprato, kokia sėkmė yra šių tautų išsilaisvinimo judėjimų sumanytas Baltijos kelias. Pasaulio akivaizdoje jis šioms tautoms ir jų laisvės siekiams suteikė labai daug taškų. Labiausiai tą fenomenalų reiškinį ir būseną išreikštų žodžiai: atgimimas, tiesa ir išsivadavimas.

Baltijos kelias unikalus savo vaizdingumu – jis matytas net iš kosmoso. Pastebėčiau, kad ši akcija kažkuo primena taikų, neprievartinį Mahatmos Gandžio organizuotą Indijos išsivadavimą iš kolonijinės Didžiosios Britanijos priklausomybės. Bet ten viskas vyko daugiau pilietinių, taikaus pasipriešinimo akcijų forma.

Po Baltijos kelio

Kad šiandien vyktų tokia akcija, reikėtų panašių sąlygų ir motyvacijos. Dabar būtų sudėtinga ją suorganizuoti, nes nėra pakankamai motyvacijos, kokia buvo 1989 metais. Tačiau, jeigu iškiltų reali grėsmė Lietuvos Nepriklausomybei, tikiu, kad būtų ne mažesnis entuziazmas. Tai galima pagrįsti jaunimo reakcija į Ukrainos įvykius, solidarumo ir palaikymo akcijomis. Dabar jaunimas nori stoti į šaulių ir krašto apsaugos savanorių gretas. Laisvės gynimo sąmonė gyva! Žinoma, paradoksalu, kad reikia didelio pavojaus, kad tauta susivienytų, pasijustų esą broliai ir seserys bei paduotų vienas kitam rankas...

Kasmet pažymiu šią progą; pasakau žodį prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur 1987 metais įvyko pirmasis antiokupacinis mitingas. Kartu prisimenamas ir Baltijos kelias, nes jis skirtas paminėti tai pačiai datai ir pasmerkti, kas buvo dviejų Europos diktatorių – Stalino ir Hitlerio – neteisingai padaryta. Šiemet Baltijos kelią tikriausiai minėsiu Vilniuje.

Seimo narys Rytas KUPČINSKAS

Prieš Baltijos kelią

Rytas Kupčinskas: Akcentuočiau laisvės ir nepriklausomybės sąvokas. Laisvė – žmogaus suvokimas, kad daug ką gali veikti kūrybiškai savo gyvenime, bet kartu suvokti savo pareigas, turi būti balansas tarp žmogaus teisių ir pareigų. Ne tik sau teisė ir pareiga, bet ir artimam žmogui, visuomenei, tautai. Kartu bendrai suprasdami savo teises ir pareigas – pajuntame visą laisvės turtą. Nepriklausomybė – kai mes patys kuriame savo gyvenimą, turime apibrėžtą teritoriją, savo kalbą, valdžios struktūras, ir niekas kitas, jokia ginkluota jėga negali primesti savo nuostatų. Galime tvarkytis savarankiškai. Sovietmečiu buvome verčiami paklusti, vykdyti ne savo valią, o dabar esame nepriklausomi. Baltijos kelyje kūrėme istoriją, o istorijos kūrime dalyvauja kiekvienas lietuvis.

Tuo metu dirbau Pramoninės statybos projektavimo institute. 1988 metų vasaros pabaigoje įkūrėme Lietuvos Sąjūdžio grupę, aš dalyvavau stegiamajame Sąjūdžio grupės susirinkime. Aktyviai dalyvaudavau 1988–1989 metų mitinguose, akcijose, tuomet pajusdavau tautišką, lietuvišką galią. Gerai prisimenu, kad šią akciją vykdyti buvo nuspręsta dar prieš keletą mėnesių – 1989 m. gegužės 13–14 d. Baltijos Asamblėjoje Taline, kur susitiko Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos liaudies frontų atstovai.

Baltijos kelias

Informaciją apie planuojamą akciją skelbė Lietuvos Sąjūdis, pranešdavo per radiją, tad visi ruošėmės iš anksto. Reikia priminti, kad sovietmečiu ne visi darbai baigdavosi 17 valandą ir ne taip paprasta būdavo iš jų išeiti: vieni vadovai rėmė Lietuvos Sąjūdį, o kiti žiūrėjo nepalankiai. Partijos komitetai jiems dalindavo nurodymus, buvo ir radikalių komunistų, kategoriškai pasisakiusių už komunistinę santvarką. Tad, jei toks asmuo vadovavo įmonei, organizacijai, akivaizdu, jog darbuotojų į Baltijos kelią neišleido. Iš mano aplinkos važiavo dauguma: giminės, draugai, kaimynai, bendradarbiai iš „Pramprojekto“. Daugelis vyko šeimomis, tad Baltijos kelią galima vadinti šeimų akcija. Jautėme, kad tai – istorinis dalykas, todėl visi turi dalyvauti.

Lemtingąją dieną kartu su žmona Zita, keturiolikmečiu sūnumi Andriumi, devynerių dukra Rita ir uošve Ona Baikiene vykome šeimos „Žiguliuku“. Šiai progai uošvė specialiai pasiuvo Lietuvos vėliavą, dar pasiėmėme tautinių juostelių. Vaikai suprato, kur važiuoja, su jais jau buvome apėję daugybę mitingų. Važiavome iš Kauno per Jonavą, o 19 valandą stovėjome 20 km už Jonavos, atšakoje į Ukmergę (link Vilniaus–Panevėžio autostrados). Jaudulys buvo milžiniškas, pojūtis – neapsakomas, juk vykome su pakylėjimu, kad galime kažką padaryti, norėjosi kitokios Lietuvos.

Pamenu, į vieną pusę begalinis srautas automobilių riedėjo 3–4 eilėmis, priešpriešinio eismo praktiškai nebuvo. Judėjimas vyko nepaprastai lėtai, kai kur vos 10–15 km/val., prisimenu, kad visi dardėjo su pakeltais kapotais, nes labai kaito automobilių varikliai.

Susikibę rankomis tapome labai artimi, kartu giedojojme Lietuvos himną, lietuviškas dainas, pagrindine trasa tuomet praskrido gėles mėtantys lėktuvai. Akyse pritvinko nepaprasto džiaugsmo ašarų. Ėmėme vienas kitą sveikinti su visos tautos vienybe, su ryžtingu nusiteikimu; kad supratome, jog ne tik smerkiame Molotovo–Ribentropo paktą, bet ir visi siekiame to paties – atkurti nepriklausomą Lietuvą. Toks didelis susitelkimas žmonėms suteikia daug energijos ir nepaprastos drąsos. Akcija užtruko ne trumpiau kaip valandą, buvo laužų, žmonės grojo akordeonais, šoko, gaila, per skubėjimą nepasiėmėme fotoaparato. Organizatoriai turbūt nesitikėjo, kad tiek daug žmonių atvyks į Baltijos kelią. Jie buvo paskaičiavę, kad vienam kilometrui reikės 1500 žmonių, o atvyko stulbinamai daugiau. Baltijos kelias buvo racionaliausias, optimaliausias mūsų kiekvieno piliečio ir visos tautos nuostatų išreiškimo būdas. Reikėjo, kad pasaulis pamatytų mūsų nuostatą, kad mes iš tiesų esame okupuoti ir siekiame laisvės. Dabar viskas atrodo romantiškai, gražiai, bet iš tiesų nebuvo viskas taip paprasta: vyko Maskvos komunistų partijos spaudimas, buvo kariuomenė, KGB darbuotojai ir panašūs dalykai. Realiai juk 1989 metais jie ir turėjo valdžią.

Po Baltijos kelio

Prasidėjo Nepriklausomybės atkūrimas, Lietuvos Sajūdžio grupė pasiūlė mane kandidatu į miesto deputatus, 1990 metais buvau išrinktas ir pradėjau politinę veiklą. Po Baltijos kelio vyliausi, kad tapsime nepriklausomi nuo Maskvos. Galbūt tikėjomės, kad viskas bus lengviau, emocinis 1988–1989 metų pakilimas rodė, kad visi siekia vieno tikslo, kad kievienas geranoriškai nusiteikęs kito atžvilgiu. Paskui pasirodė, kad nepriklausomoje valstybėje yra daugiau laisvių, tam tikros visuomenės grupės siekė grynai savanaudiškų tikslų. To savanaudiškumo pasekmė – vis didesnė socialinė atskirtis. Nors, vertinant apskritai, gerų dalykų yra nepalyginamai daugiau. Ačiū Dievui, tapome saugesni – labai reikšminga, kad įstojome į NATO ir ES.

Bet tai, kas žmones žeidžia, turime išgyvendinti. Deja, ne taip lengvai pavyksta, nes ir valdžioje esantys žmonės ne visi to siekia. Nors jie kalba, kad Lietuva turi būti demokratiška, teisinga, teisinė valstybė, bet, deja, esame dar tik kelyje į tai. Pažiūrėkite, kiek aplink visokių neteisybių ir koks aukštas korupcijos lygis. Mūsų nedidelei valstybei visa tai daro labai didelę žalą.

Manau, kad įmonių privatizacija vykdyta pernelyg tiesmukiškai ir neapgalvotai. Kai kas, pasinaudodami euforija, manė, kad „čia viskas galima“, „mes į kapitalizmą atėjome“, o iš tiesų mes turime kurti harmoningą, demokratinę visuomenę. Daug kas nuvertindavo tautos tradicijas, tai, ką per amžius mūsų tauta yra pasiekusi. Dažnai vienokius ar kitokius įstatymus nukopijuodavo nuo kitų valstybių, bet neatsižvelgė į gyvenimo sąlygų ypatumus. Beatodairiškas siekis visur viską reformuoti – toli gražu ne pati geriausia išeitis.

Ir šiandien tokioje akcijoje būtinai dalyvaučiau. Šįmet minėsiu Baltijos kelio 25-metį, planuoju vykti į „Baltijos kelio sąšauką“ Vilniuje.

Manau, jei būtų rimtas poreikis, žmonės vėl susirinktų. Štai, dabar akivaizdi Rusijos grėsmė, jauni žmonės tampa krašto apsaugos savanoriais, ne išimtis ir mano sūnus Andrius, su draugais nuėjęs į pirminius savanorių mokymus.

Menininkė Dainė RINKEVIČIŪTĖ

Prieš Baltijos kelią

Dainė Rinkevičiūtė: Abejoju, kad tokių Baltijos kelių Lietuva dar patirs. Viskas keičiasi. Nėra vienybės, nebe ta tauta, ne tas fonas. Nežinau, ar žmonės susitelktų prieš bendrą priešą, daug emigravusių. Tais laikais nebuvo klausimo: „Ką man davė Lietuva?“ Buvo savaime suprantama, kad aš Tėvynei duodu. Dabar atsirado keistas klausimas: „Ką man Tėvynė duoda?“ Tai stebina, nes pirmiausia aš turiu kažką duoti Tėvynei, o ne ji man. Ką žmogus gali duoti Tėvynei? Pirmiausia reikia pakoreguoti mąstymą, reikia būti dėkingiems, kad čia gimėme, – net tai man davė Tėvynė. O ne purkštauti: nedavė man buto, aš neturiu darbo… Toks mąstymas labai graužia…

1988 metais, kai prasidėjo Lietuvos Sąjūdis, buvau bebaigianti Vilniaus dailės institutą, man buvo 25-eri. Pirmieji Sąjūdžio susirinkimai vyko Vilniuje, birželio 2–3 dienomis prie Adomo Mickevičiaus paminklo, šalia mano Dailės instituto. Aš bendravau su Lietuvos Sąjūdžio įkūrėjais, tad labai bijojau valdžios, visi baiminomės viešai pasirodyti, tad vaikščiojome aplinkiniais keliais, per Jaunimo sodą, kad tik kas nors neužfiksuotų. Juk norėjau baigti mokslus. Turėjome tąsymų po saugumą patirtį, o nuo jo negali atsikabinti, jei pasakysi „neisiu ir nešnekėsiu“, atsives ir pabūsi dar ilgiau.

Kai pirmąjį Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimą transliavo, pamenu, visų kaimynų langai buvo atidaryti, o Vytauto Landsbergio kalbos buvo klausomasi lyg Popiežiaus.

Baltijos kelias

Apie Baltijos kelią informacijos buvo, tad žinojau iš anksto. Važiavome, nes tai buvo savaime suprantama. Mūsų aplinkoje buvo svarbu ne pats tautiškumas, bet dalyvavimas. Tais laikais nevykdavo masiškesnių renginių, į kuriuos iš anksto taip plačiai sukviestų – šis buvo pirmas protestas, visus jungiantis dalykas. Susiplanavome važiuoti po darbo. Su vyru ir dukromis dar pasiėmėme vyro motiną, paskubomis ir slapčia susigrūdome bendradarbes – ir ekipažas buvo pilnas. 16 valandą išvažiavome iš Kauno. Prisimenu: važiuojame, visos moterys susijaudinusios čiauška, kalba, kas pasiėmė termosą, kas valgyti. Nors automobilių nebuvo tiek daug, kiek dabar, bet pamatėme, kad kamščiai prie Muravos didžiuliai. Tada nusprendėme, jog kadangi liko dar 3 valandos, važiuojame aplinkui, per Vilijampolę, ir išlįsime pro Babtus. Likus porai kilometrų iki pagrindinio kelio, jau rikiavosi automobiliai. 17 val. atvykome tik iki Žemaitkiemio ir sustojome, nes nusigauti iki pagrindinio kelio jokių šansų nebebuvo. Kiti – patriotiškesni – važiavo iš pat ryto, nuo 10–11 val. ir suspėjo atvykti į pagrindinę vietą, o mes naiviai galvojome suspėti išvykę tik po darbo. Nusivylėme, kad neįmanoma nusigauti, net nepagalvojome, kad taip galėtų nutikti – buvo sausakimša žmonių. Tuomet imta greitai formuoti atšakas, visi keliukai buvo jų pilni. Manau, atšakose buvo koks trečdalis dalyvavusiųjų pagrindiniame kelyje kiekio. Visi susirikiavo žvyrkeliu, turbūt buvo kokie 3 km nuo pagrindinio kelio, buvome „apendikse“. Juk nesvarbu, kad mes ne pagrindiniame kely, bet mes vis tiek ten esam! Tokio masiškumo tikrai nesitikėjome. Širdy buvo viena mintis: „Aš esu ir aš sudalyvauju“. Neprisimenu, kad būtume turėję viltį kažką pasiekti, tiesiog norėjome parodyti, kad esame aktyvūs ir stiprūs, kad galime pasakyti pasauliui, jog esame. Visi buvome pakylėti, entuziastingi, džiaugiamės, kad dalyvaujame, jautėmės, kad nuo mūsų kažkas priklauso. Žmonės jautėsi reikšmingi. Buvome vieninga masė, nebijojome, matėme, kad ši akcija pakankamai saugi.

Susikibę rankomis pajutome vienybės jausmą. Mano karta gyveno išskirtiniu laikotarpiu, bet tokios vienybės gyvenime daugiau patirti neteko. Atminty įstrigęs tos dienos kvapas: žvyrkelio dulkės, o aplink – laukai.

Baltijos kelias buvo stebėtinas trijų valstybių vienybės parodymas. Galbūt, „ačiū“ Tarybų Sąjungai, kuri visą laiką sakydavo, kad tai – Pabaltijo valstybės, tad mes buvome kaip tvirtas vienetas, įgavome pagrindą vienybei.

Po Baltijos kelio

Kitą dieną laukėme rezultato: „Kaip čia bus, žemė prasivers ar neprasivers?“ Vis dar tvyrojo pakilimas. Sekėme, ką radijas, televizija sako apie mus, domėjomės ar Amerika, pasaulis palaiko. Žinoma, kitą dieną pasaulis neapvirto, bet mes savo padarėme.

Pamenu ir kitą reikšmingą Lietuvai įvykį. 1991 m. sausio 13 d. buvo vyro gimtadienis, dieną šventėme, o vakare visi susėdome į automobilį ir važiavome į Sitkūnus. Bet per Sausio 13-osios įvykius nebuvo tokio jausmo kaip Baltijos kely.

Jei šiomis dienomis pakviestų į panašią akciją, abejoju ar važiuočiau: nebėra tautos vienybės, susitelkimo, vieno tikslo. Gal, jeigu būtų aiškus pavojus, galbūt, bet giliai abejoju, nes visuomenė per tuos 25 metus labai pasikeitė. Jaunimas kitoks, draugiškumo, vieningumo nebėra, vertybės pasikeitė.

Pati Baltijos kelio neminiu, bet džiaugiuosi, kai paminima viešai, širdy tada džiaugsmas. Mums, kurie jame dalyvavo, tų paminėjimų reikia.

Noriu atkreipti dėmesį, kad rugpjūčio 23-ioji minima daugiau kaip liūdna diena Lietuvai (Juodojo kaspino diena), o aš norėčiau, kad būtų akcentuojama Baltijos kelio tema. Juk ryškiau ją prisimename tik paminėdami jubiliejinius metus.

Fotografas Vidas VENSLOVAITIS

Baltijos kelias

Vidas Venslovaitis: Mes jau daug nuėjome Baltijos keliu: jau neokupuoti, turime savo valstybę, statome ją patys tokią, kokią galime. Dar po 25 metų mūsų valstybei vadovaus ne Komunistų akademijas baigę politikai. Kurkime, stiprinkime ir ginkime savo valstybę, nepraraskime vėl jos! Esame rytiniai Europos pilies bokštai, už mūsų – rusiškas nacizmas.

Vido Venslovaičio nuotraukos iš Baltijos kelio

Tuomet Šakiuose dirbau fotografu, dalyvavau Lietuvos Sąjūdžio veikloje. Šią akciją organizavome norėdami pasakyti pasauliui, jog prieš 50 metų pasirašyto Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sandėrio padariniai iki šiol nepanaikinti ir trys Baltijos šalys vis dar tebėra okupuotos.

Vykau iš Šakių. Magistralė buvo užsikimšusi, koordinatoriai dalyvius kreipė važiuoti kitais keliais, mes įstrigome ir nepasiekėme savo vietos Baltijos kelyje. Į akciją pasiėmiau fotoaparatą, tačiau nuotraukų padariau nedaug (dvi iš jų spausdiname šalia). Prisiminus tą dieną, atminty iškyla rūpestis pasiekti vietą, nerimas dėl kamščių kelyje, neviltis, kai supratome, jog nebespėjame, ir nežinia, ar mums paskirtame ruože užtenka žmonių.

Tądien mane aplankęs ryškiausias jausmas – pergalė. Akcija su kaupu pavyko, dalyvavo daugiau kaip 2 mln. žmonių, o 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Sąjūdžio Seimo sesijoje priimta deklaracija atvirai paskelbė: „Baltijos kelias yra parlamentinis kelias į taikų mūsų valstybingumo atkūrimą“. Savo tikslus pasiekėme, politinė valdžia pamažu slydo iš kolaborantų rankų, bet valstybė vis dar tebebuvo okupuota, dar stovėjo okupacinė kariuomenė, dar buvome už „geležinės“ uždangos.

Po Baltijos kelio

Kitą dieną po akcijos galvojau, ar užteks mums jėgų, ar nesuduš dabar galingai atrodanti Atgimimo banga, susidūrusi su daug didesnėmis „uolomis“ ateityje. Baltijos kelias, noras atkurti Lietuvos valstybę visada turėjo (turi ir turės) ne tik skeptikų, bet ir priešininkų. Okupacinis režimas per beveik 50 metų buvo giliai įleidęs šaknis Lietuvos visuomenėje, o šviesiausia jos dalis jau buvo sunaikinta.

Koloborantų leidžiamas laikraštis „Komjaunimo tiesa“ 1989 08 30 rašė: „Molotovo–Ribentropo pakto slaptieji protokolai ir po to sekę veiksmai traktuotini kaip politinė prievarta. Tačiau mes turime suprasti, kad Respublikos juridinis statusas nuo to nepasikeičia“ (Lietuvos Komunistų Partijos CK 1989 m. rugpjūčio 28 d. pareiškimas). „Tik būdami TSRS sudėtyje sutarčių principais bendradarbiaudami su kitomis sąjunginėmis respublikomis, užsienio šalimis, – pabrėžė Algirdas Brazauskas, – mes galime tikėtis pagerinti savo ekonominę būklę, įveikti visą valstybę prislėgusią krizę“ („Ženkime pamatuotais žingsniais, suvienytomis pastangomis“).

Ar šiandien dalyvaučiau panašioje akcijoje? Šiandien jau gyvename savo valstybėje, dalyvaujame kitokiose akcijose, panašiose akcijose dabar dalyvauja Ukraina, kitos valstybės, einančios laisvės keliu.

Manau, kad šios akcijos minėti nereikia (Laisvės Lygos 1987 metais surengtas mitingas Juodojo kaspino dienai paminėti buvo nepalyginamai drąsesnis žingsnis). Iš istorijos reikia mokytis, bet Baltijos kelias įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip tik todėl, kad minėtume jį, o ne žiaurius valstybių suokalbius, slaptus protokolus. Esame patys tai patyrę, todėl turime matyti ir jausti, kas dabar vyksta pasaulyje. Dabartinėje Europoje viskas parduodama, ne tik dujos, sviestas, „Mistral“ laivas okupuoto miesto „Sevastopol“ pavadinimu, bet ir tikėjimas, teisė, moralė, sąžinė. Daug žmonių Ukrainoje ir kitose šalyse rašė: „Danke Frau Ribbentrop“ („Ačiū ponia Ribentrop“), kai Vokietija po Pasaulio futbolo čempionato finalo (kurį Vokietijos kanclerė Angela Merkel stebėjo kartu su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu) paragino Ukrainą derėtis su teroristais.

Kalbino Skirmantė Javaitytė

© 2014 „XXI amžius“