Birželio 15-ąją sukanka 75 metai, kai 1940-ųjų birželį Lietuva prarado nepriklausomybę.
Ta proga „XXI amžius“ pakalbino kelis Seimo narius.

Laikai ir vardai pasikeitė, bet grobuoniška tironų prigimtis – ne

Seimo narys Povilas URBŠYS:

Seimo narys Povilas Urbšys

Ar Jūs, būdamas mokinys, ir turbūt žinodamas apie Molotovo-Ribentropo paktą bei tai, kas iš tiesų įvyko 1940-ųjų birželio 15-ąją, ištverdavote tą melą, kad Lietuva tapo „tarp lygių lygi ir laisva“ ir mokykloje neiškrėsdavote kokio nors akibrokšto?

Senelio brolis Juozas Urbšys, norėdamas apsaugoti mus, jauniausias Urbšių giminės atžalas, vengdavo su mumis kalbėti ta tema. Gal manė, kad tai gali mums pakenkti. Tačiau, kai jau buvau paskutinėje vidurinės mokyklos klasėje, apie tuos įvykius mes kalbėdavome. Tas tiesos žinojimas, be abejo, sukurdavo tam tikrą dviprasmybę. Laimė, kad turėjau protingą ir gerą istorijos mokytoją. Žinoma, viešai per pamokas apie tuos dalykus nekalbėjome, bet privačiuose pokalbiuose su mokytoju tomis temomis buvo diskutuojama.

Prisimenu, kai jau studijavau aukštojoje mokykloje, tuometiniame Pedagoginiame institute, per TSRS istorijos paskaitą, vykusią didžiojoje auditorijoje, kurioje dalyvavo viso kurso studentai (per šimtą žmonių), dėstytojas profesorius pradėjo kalbėti apie 1940-uosius metus bei apie tai, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą. Tada nesusilaikiau ir išdrįsau visos auditorijos akivaizdoje paprieštarauti. Keisčiausia buvo tada, kai iš profesoriaus išgirdau, kad jis asmeniškai kalbėjosi su buvusiu užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu ir neva šis jam patvirtinęs savanoriško Lietuvos valstybės įstojimo į Sovietų Sąjungą faktą. Toks akivaizdus melas net atėmė žadą. Egzamino metu profesorius bandė mane „sukirsti“. Laimei, ištraukiau bilietą ne apie Lietuvos „savanorišką“ įstojimą.

Esate iš tos Urbšių giminės, kurios pavardė buvo bene dažniausiai minima nuo Atgimimo metų, kalbant apie 1940-aisiais įvykdytą Lietuvos okupaciją. Juozas Urbšys buvo nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, kuris „turėjo garbės“ susitikti su tuometiniais Vokietijos ir Tarybų Sąjungos valdovais, didžiausiais pasaulio kraugeriais. Esate artimiau bendravęs su Juozu Urbšiu. Kokie įspūdžiai iš to bendravimo?

Kaip minėjau, mūsų bendravimas ta tema vyko ir iki Kovo 11-osios dienos. Prosenelių ir senelių man neteko matyti gyvų – jie buvo palaidoti amžino įšalo žemėje Sibire. Kai Juozo Urbšio brolių šeimų vaikai grįžo iš tremties, būtent jis juos visus pasitikdavo Kauno geležinkelio stotyje, apgyvendindavo, jais rūpindavosi. Pats J. Urbšys yra rašęs savo seseriai, kuri buvo emigravusi į Venesuelą, kad šiuo metu jis funkcionuoja kaip savo brolio vaikų tėvas ir kaip tų vaikų senelis. Todėl mes, giminės jaunėliai, jį vadindavome tiesiog seneliu Juozu. Jis giminėje turėjo besąlygišką autoritetą, buvo tarsi giminės galva, jo nuomonė visiems buvo svarbi. Visada domėjosi, kaip mums sekasi, sulaukdavome patarimų ir jausdavome jo norą, kad įgytume kiek galima daugiau žinių, išsilavinimą ir tiesiog augtume kaip dori žmonės, mylintys savo kalbą ir istoriją. Kai J. Urbšys kalbėdavo apie tragiškus Lietuvai to meto įvykius, jis visada tai darydavo labai atsakingai. Ir nesvarbu, ar būdavo atėjęs svetimas žmogus ar giminaitis. Jis labai atsakingai pateikdavo faktus, be emocinio interpretavimo. Žinant, ką iškentė per vienuolika metų kalėjimo vienutėje tiek jis, tiek ir jo žmona Marija Mašiotaitė-Urbšienė, kiek nukentėjo giminė nuo sovietų okupacijos, mane stebino, kad kalbantis apie tuos įvykius jo balse niekada nesijautė jokio pykčio, keršto. Jis buvo laisvas nuo neapykantos okupantams. Bet kartu jame jautėsi labai aiškus ryžtas siekti tiesos.

Atsimenu, kai jau buvau pirmo kurso studentas, jo paklausiau, kokį įspūdį jam paliko Hitleris tais lemtingais Lietuvai metais. Senelis Juozas tada šyptelėjo ir pasakė: „Hitleris labai daug kalbėjo apie taiką“. Panašiai, kaip dabar kalba Vladimiras Putinas, žvangindamas ginklais ir liedamas nekaltų žmonių kraują. Deja, laikai ir vardai pasikeitė, bet grobuoniška tironų prigimtis – ne.

Ar Jums Urbšio pavardė niekada netrukdė?

Kad akivaizdžiai būčiau persekiojamas dėl Urbšio pavardės, tikrai nejaučiu. Tik atsimenu, kai vedžiau ir mes susilaukėme pirmagimio, turėjau išeiti į neakivaizdines studijas. Tada darbo teiravausi vienur ir kitur. Atrodo, sutariame, bet po kurio laiko atsako neigiamai. Greičiausiai tai galėjo būti susiję su reikiamos kvalifikacijos stoka. Juk konkrečios profesijos tuo metu neturėjau. Tiesa, kartą išaiškėjo, jog buvo atsakyta dėl kitų motyvų. Norėjau įsidarbinti tiekėju vienuose poilsio namuose. Tarsi jau buvome sukirtę rankomis. Jau pagalvojau: „Pagaliau!“ Tačiau atidavus reikiamus dokumentus paaiškėjo, jog esu netinkamas užimti tokias „atsakingas“ pareigas. Mat šioje poilsinėje ilsėdavosi partinės nomenklatūros bosai. Žinoma, jei būčiau norėjęs, galėjau tais laikais pats tapti tos nomenklatūros dalimi. Studijų metais atsitiktinai sužinojau, jog man nežinant buvau išrinktas į fakulteto komjaunimo biuro narius. Kitiems tokios pareigos tada suteikdavo galimybę siekti tolimesnės karjeros. Juk buvo 1984 metai. Apie Sąjūdį dar niekas nekalbėjo. Tačiau tokios karjeros galimybės manęs nedomino, todėl komjaunimo biuro vadovės pareikalavau išbraukti mane iš biuro narių sąrašo. Ji paklausė, kodėl. Tiesiai šviesiai atsakiau, kad nelabai tikiu komjaunimo organizacijos perspektyva. Net dabar prisimenu jos iš nuostabos išplėstas akis.

Per okupacijos metus vos ne kiekviena šeima patyrė netekčių ir įvairių skriaudų. Bet ir tarp jų vis dar esama nemažai tokių žmonių, kurie sako, kad „prie ruso buvo geriau“. Kaip Jums atrodo, kodėl taip yra? Ar nepriklausomos Lietuvos valdžia savo darbais prie to neprisidėjo?

Prieš 25 metus žmonės sukilo prieš neteisybę, melą ir, aukštai iškėlę Sąjūdžio vėliavą, drąsiai ėjo atkurti nepriklausomos, teisingos valstybės. Į tą troškimą buvo sudėta labai daug vilčių. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, valdžia padarė viską, kad žmonių pilietinės galios būtų atskirtos nuo valstybės kūrimo, ir tai privedė prie susvetimėjimo.

Šiandien Lietuvos valstybę daugelis žmonių tapatina ne su savimi, o su valdžia. Tenka klausytis ar skaityti žmonių komentarus apie galimą Rusijos agresiją Lietuvos atžvilgiu. Kai kurie iš jų mano, kad tai būtų agresija ne prieš Lietuvą, o prieš neteisingą valdžią.

Per tuos 25 metus mūsų valstybėje tikrai nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys tautiniam patriotiniam ugdymui, įtraukiant mūsų valstybės piliečius į valstybės kūrimą, kad jie jaustųsi už ją atsakingais šeimininkais. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, atsiradusios naujos partijos dažniausiai savo politines galias kūrė ne pagal vakarietišką, o pagal sovietinį komunistinės partijos modelį. Pagal šį galios modelį partijos interesas visada aukščiau žmonių intereso, nes viskas daroma neva dėl tų žmonių gerovės. Todėl, jei žmonės šiandieninėje Lietuvoje tuo pabando suabejoti, tai Konstitucinis Teismas visada pasiruošęs išaiškinti, kur tautos vieta. Gal todėl šiandien komunistų aukštųjų partinių mokyklų absolventai užima atsakingas pareigas Nepriklausomoje Lietuvoje. Gal todėl dalis žmonių vis dar jaučia sovietų okupacijos pasekmes.

Lietuva per Antrąjį pasaulinį karą labai nukentėjo ir nuo Vokietijos, ir nuo Rusijos (gal geriau sakyti nuo Tarybų Sąjungos?). Vyresni žmonės, vardindami įvairius argumentus, kartais retoriškai paklausia:„O ar ne geriau tada būtų buvę Lietuvai, jei tą karą būtų laimėjusi Vokietija? Ką tokiems pasakytumėte?

Kai grįžtame į 1940-ųjų birželio 15-ąją, į Lietuvos okupacijos metus, mes įvairiai bandome įvertinti to meto įvykius. 1939 metais Europoje įsiplieskęs Antrasis pasaulinis karas buvo nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos suokalbio pasekmė. Tiek naciai, tiek ir sovietai buvo nusikalstami valstybiniai dariniai žmoniškumui. Todėl skambėtų keistai, jei kalbėtume apie tai, ar būtų geriau savanoriškai susidėti su vienu ar su kitu nusikaltėliu ir ar tai būtų naudingiau Lietuvai. Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona buvo įsitikinęs, kad Anglija šį karą laimės. Lietuva išliko solidari su ta Europos dalimi, kuri kovojo prieš nacių Vokietiją, prieš Europos pavergimą.

Tokią pat neutraliteto politiką užėmė ne vien tik Lietuva, bet ir Latvija, Estija. Būtent tai rodo, kad buvo bendras susitarimas jokiais būdais nesusitapatinti nei su nacių Vokietija, nei su Sovietų Sąjunga. Buvo tikimasi, jog šitą karą pralaimės nacių Vokietija, o tada, kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, bus galimybė atstatyti savo valstybes. Pamirštama, kad 1939 metais, kai buvo užpulta Lenkija, JAV pradžioje irgi buvo paskelbusi neutralitetą. Kaip ir Latvija bei Estija, taip ir Lietuva sutiko su ultimatumu dėl sovietų kariuomenės invazijos ir tai nutiko tuo metu, kai Prancūzija – vienas iš Europos taikos garantų – buvo užimta per keletą savaičių.

Dabar K. Škirpos prisiminimuose bandoma interpretuoti, kodėl nebuvo eita su nacių Vokietija, tarsi tokiu būdu būtų apsisaugota nuo sovietų invazijos. Labai keista, kad nesusimąstoma, kaip būtų atrodžiusi Lietuva, savanoriškai prisijungusi prie nacių ir tokiu būdu būtų susiejusi save su jų įvykdytais nusikaltimais žmoniškumui. Nors Lietuva buvo okupuota Vokietijos, dėl žydų holokausto mums ir dabar tenka atsiprašinėti tarptautinės bendruomenės, tarsi tai būtų buvusios ne nacistinės Vokietijos, o Lietuvos inicijuotos žudynės. Kiek mūsų vyrų būtų pakloję galvas Vakarų fronte, jei mes būtume tapę nacių sąjungininkais? Manau, jog dėl to, kad lietuviai boikotavo nacių vykdytą karinę mobilizaciją, Lietuvoje daug daugiau išliko gyvų vyrų negu Latvijoje ir Estijoje, kurie galėjo pasipriešinti sovietų okupantui. Neabejoju, kad Lietuvos partizanų pokario pasipriešinimas lėmė, kad sovietinė kolonizacija buvo silpnesnė negu Latvijoje ir Estijoje. Taip galima spręsti pagal šių trijų valstybių tautinę sudėtį. Esu įsitikinęs, jog dėl tos priežasties mes pirmieji Sovietų Sąjungoje išdrįsome atkurti nepriklausomą valstybę.

Esame krikščionys, todėl turime jausti pareigą gerbti visas karų ir okupacijų aukas, palaidotas Lietuvoje. Ar deramai pagerbiame Lietuvoje palaidotas Antrojo pasaulinio karo aukas, nepriklausomai nuo jų tautybės, gal bent pagal lietuvišką paprotį lapkričio 1-ąją?

Be abejo, mes turime jausti pareigą pagerbti karuose žuvusiųjų atminimą. Tačiau su visa pagarba žuvusiesiems mums nevalia pamiršti, kas ir dėl ko padėjo galvas, kad Lietuvos okupacijos pamokos nepraeitų veltui.

Vidaus reikalų ministeris Gedvila parašė įsakymą ištremti J. Urbšį su šeima ir, neleidęs J. Paleckiui pareikšti savo nuomonės, pats už jį įrašė: „Tvirtinu ir sutinku“

Paskutinis prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys (Povilo Urbšio senelio brolis) gimė 1896 m. vasario 29 d. (kovo 13 d.) Šeteiniuose Kėdainių apsk., o mirė 1991 m. balandžio 30 d. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1940 m. liepos 17 d. Juozas Urbšys kartu su žmona Marija Mašiotaite–Urbšiene buvo ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. 1941 m. birželio 22 d., vokiečiams perėjus SSRS sieną, abu su žmona įkalinti. Buvo kalinami Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose – 11 metų vienutėse. 1942 m. bylų tyrimas be aiškių priežasčių pristabdomas ir, tik 1952 metais vėl atnaujinamas. Ypatingos tarybos nutarimu Marija ir Juozas Urbšiai nuteisiami po 25 metus kalėti. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 1943–1944 metų žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose rašė „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę“. 1954 m. rugpjūčio 27 d. J. Urbšys ir M. Urbšienė paleisti iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą. Apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavęs kito darbo, J. Urbšys dirbo fabriko „Paryžiaus komuna“ pirties kasininku. 1956-ųjų liepą M. Urbšienė, o po mėnesio ir J. Urbšys grįžo į tėvynę. Kadangi namus buvo konfiskavę okupantai, laikinai prisiglaudė Sofijos Čiurlionienės namuose Kaune. Vėliau, nuo 1958 metų iki pat Juozo Urbšio mirties, buitį tvarkė jo dukterėčia Marija Urbšytė. Lietuvoje M. Urbšienei pavyko gauti darbo Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Ji mirė 1959 m. kovo 2 d.

J. Urbšys buvo aukščiausios politinės kultūros diplomatas, patriotas, dvasios inteligentas. Tokiu ir išliko. Nedorą poelgį jis vienodai smerkė visose gyvenimo situacijose – ir buityje, ir politikoje. J. Urbšys žinomas kaip vertėjas, literatas. Sovietmečiu, kad ir kaip nebuvo atsargu, J. Urbšys parašė prisiminimų knygą „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“, kurią 1987 metais išleido pogrindinė ab spaustuvė (pirmąjį leidimą – 1000 egz. tiražu, 2-ąjį – 4000 egz.). 1988 metais „Minties“ leidykla knygą jau legaliai išleido 90 000 egz. tiražu, o JAV Chicago Tautos Fondas išleido J. Urbšio knygą pavadinimu „Atsiminimai“. Ją Lietuvoje 1990 metais fotografuotinu leidimu (60 000 egz) išleido „Spindulio“ leidykla.

© 2015 „XXI amžius“