Žmogus turi ir istorinę atmintį

Seimo narys Arvydas Anušauskas

Į „XXI amžiaus“ klausimus atsako Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Arvydas ANUŠAUSKAS.

Kai paminime ryškesnių Lietuvos laisvės kovotojų pergalių sukaktis, Rusijos interneto svetainėse vis atgyja teiginiai apie Lietuvos partizanų terorą pokaryje, jų dalyvavimą holokauste. Ar nereikėtų šiuo klausimu išsamesnės ataskaitos ar oficialios Seimo pozicijos, kad Rusija bet kada negalėtų tais faktais manipuliuoti ir kaltinti Lietuvą „istorijos perrašymu“?

Mano manymu, mes neturime vadovautis Rusijos siūloma dienotvarke, ką mums daryti su istorijos atmintimi, nes Rusija manipuliuos tariamais faktais tiek, kiek norės, ir vis tiek kaltins Lietuvą taip, kaip norės, nes turi ilgalaikius tikslus parodyti Lietuvą kaip nepatikimą valstybę Vakarų šalims, kurioje tarpsta Rusijos dezinformatorių pateikiamas revanšizmas.

Karas yra karas ir turime pagerbti visas jo aukas. Visai suprantama, kad pagerbiamos Pirmojo pasaulinio karo aukos, palaidotos Lietuvoje. Prisimename ir lenkų okupacijos Vilniaus krašte aukas. Ar neturėtume kitaip pagerbti ir Lietuvoje palaidotas Antrojo pasaulinio karo aukas, nepriklausomai nuo jų tautybės? Juk turbūt tie, kurie žuvo, netapo okupantais? Kaip Jums atrodo ankstesniosios ir dabartinės Lietuvos valdžios laikysena prisimenant 1945-ųjų gegužę? Galbūt kuriais nors metais anksčiau buvo verta nuvykti į Maskvą paminėti Pergalės dienos – toks nuvykimas gal būtų sukėlęs didelį dėmesį ir suteikęs galimybę išsakyti Lietuvos poziciją 1940 ir 1944 metų okupacijų bei mūsų tautos tremčių klausimu? Gal rusai tada Lietuvą būtų geriau supratę ir šiemet, kai vėl niekas iš valdžios į Maskvą švęsti nevažiavo?

Šiuo atveju manau, kad pasirinkta tinkama taktika gegužės 8 dieną minėti Lietuvoje arba su artimiausiais sąjungininkais, šiuo atveju – Lenkijoje. Maskva Pergalės dieną pirmiausia išnaudoja savo militarizmo ir įvairių pretenzijų demonstravimui. Todėl mes turėtume atsižvelgti į tai. Nedalyvavimas nėra tuščia ambicija. Ir, manau, nereikia turėti iliuzijų, kad mūsų dalyvavimas privers Rusiją išjungti visus dezinformacinius kanalus. To tikrai nebus.

Kai pažiūri, kaip gegužės 9-ąją Vilniuje minima Pergalės diena, ir paklausai, ką šneka ją švenčiantieji, nejučia pagalvoji, ar Lietuvos valdžia nepadarė klaidų, kad taip atsitiko? Ar tie žmonės, atsitikus naujam pavojui, nebūtų pirmieji, kurie taptų kolaborantais ir „žaliaisiais žmogeliukais“?

Tapimas kolaborantu, kaip rodo Lietuvos istorija, nėra apsprendžiamas priklausomybe kokiai nors tautinei bendruomenei. Turime pakankamai savų salomėjų, paleckių ir kitų.

Sukanka 75 metai, kai 1940-ųjų birželį Lietuva prarado nepriklausomybę. Praradome tūkstančius tautos sūnų ir dukrų. Bet nors jau prabėgo 25 atkurtos nepriklausomybės metai, Vilnius tebėra viena iš nedaugelio pasaulio valstybių sostinių, neturinčių Laisvės monumento. Kas, Jūsų manymu, trukdo deramai įamžinti laisvės kovų aukas?

Tai – neveiklumas ir politinės valios stoka, nes šiuo atveju būtent nuo politikų – ir ne tik savivaldybės lygmens, bet ir nacionalinio, – priklauso laisvės kovų įamžinimas. Kol kas valdantieji, skelbdami, kad jiems svarbiausia – žmogus, pamiršta, kad tas žmogus dar turi ir istorinę atmintį.

© 2015 „XXI amžius“