Neteisinių dabartinės prokuratūros ir teismų sprendimų pasipriešinimo okupacijai bylose vertinimai

Algirdas Endriukaitis

Okupacinė teisinė sąmonė

1918 metų savanoris, Vyčio Kryžiaus ordino ir medalio kavalierius, 1941 metų sukilėlis Aleksandras Kalesinskas, 1945 m. sausio 11 d. nuteistas 15 metų katorgos, po 18 dienų neaiškiomis aplinkybėmis, manytina, nuo kankinimo, miręs Vilniaus kalėjime, 1990 metais buvo reabilituotas. 2004 m. kovo 18 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kolegija E. Bieliūnas, V. Aidukas, V. Čiučiulka jį dereabilitavo nurodydama: „Nuteistasis A. Kalesinskas tiek parengtinio tyrimo metu, tiek karinio tribunolo metu kaltu prisipažino“. Tai reiškia okupacinio karinio tribunolo legitimavimą, kurio reikalavo prokurorė Audronė Žentelienė. Teisėjas E. Bieliūnas dabar dirba teisėju ES Bendrajame teisme, o V. Aidukas tebedirba Lietuvos Aukščiausiajame teisme.

2002 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos teismo kolegija – A. O. Kvaraciejūtė, S. Punys ir Z. Birštonas – išteisina KGB agentus smogikus, klasta suėmusius partizanus V. Sabaliauską ir B. Žukauską, tokiu motyvu: „Tarp V. Sabaliausko suėmimo ir jo nuteisimo mirties bausme nėra priežastinio ryšio. V. Sabaliauskas mirties bausme buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje. Pats partizanų suėmimas nereiškė, kad jie bus nužudyti ar kitaip sunaikinti. „B. Žukausko nėra pagrindo laikyti nukentėjusiuoju dėl genocido jį suimant, nes jis irgi buvo nuteistas teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje“. Tai yra KGB reabilitavimas ir išimtinis okupacijos legitimavimas. Teisėjas S. Punys tebedirba tame pačiame teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo kolegija – V. Ražinskaitė, V. Milius ir T. Šeškauskas – 2002 m. lapkričio 20 d. nutartimi palieka galioti Vilniaus apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjai V. Ražinskaitė ir T. Šeškauskas tebedirba tame pačiame teisme, o V. Milius yra Konstitucinio Teismo teisėjas.

Algimanto Andreikos (didžiausio ir drąsiausio to meto veiksmo, tikrai istorinio) bylos prokurorai neperžiūrėjo, tačiau ji buvo apskųsta.

2006 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Eugenijus Papučka nutartyje nurodydamas, kad Z. Bernotas, budelis, sumušė suduodamas smūgius rankomis ir kojomis A. Andreikai į veidą, pilvą, krūtinę, nugarą, padarydamas jam apysunkį kūno sužalojimą. 2006 05 12 nutarime prokuroras E. Papučka reikalauja 3 kartų sumušimo atvejų, sunkaus kūno sužalojimo ir fantastiškai paaiškina (tai pakartoja vėliau kiti du teisėjai), kad negalima taikyti BK 100 str. Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras Gediminas Bernatavičius pasilieka prie sovietinės kvalifikacijos pagrįstumo – pareigybinių įgaliojimų viršijimo.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja Diana Butrimienė 2009 m. kovo 3 d. nutartimi atmeta trijų pasipriešinimo dalyvių prašymą dėl ikiteisminio minėtos bylos tyrimo atlikimo, nes A. Andreikai padarytas tik apysunkis kūno sužalojimas (sovietų nustatytas!), o ne sunkus, o šiaip turėjo būti ne mažiau kaip trys užpuldinėjimo kartai, kad galima būtų taikyti BK 100 str. Beje, byloje yra nuorodos, kad Z. Bernotas mušė sulaikytus A. Lapėnaitę, V. Jokšą, K. Korsaką, I. Kriaunevičiūtę, kad A. Širvinskas, R. Pakarnaitė ir J. Gelažius matė mušimą. Ir dar retorinis klausimas: ar baustinas vienkartinis partizano A. Ramanausko kankinimas, gal tokiu atveju kankinti reikėjo bent tris partizanus?

Vilniaus apygardos teismo teisėja Alvyra Ona Kvaraciejūtė 2009 04 29 nutartimi pažodžiui patvirtina prokuroro E. Papučkos 2006 05 12 nutarimą ir 2009 03 23 Vilniaus miesto 1 apylinkės teisėjos D. Butrimienės nutartį su absurdiškais okupaciniais argumentais: Z. Bernoto veiksmai nėra ir negali būti vertinami kaip A. Andreikos ir kitų asmenų persekiojimas dėl politinių ar kitų motyvų, kadangi persekiojimas tarptautinėje humanitarinėje teisėje suprantamas ir laikomas tuomet, kai tam tikrai grupei žmonių atimamos ar ribojamos teisės reikštis kurioje nors politinėje ar visuomeninio, socialinio gyvenimo srityje konkrečiais veiksmais (rinkimų teisės atėmimas, savos kalbos vartojimo draudimas, teisių kreiptis į teismą ribojimas ir pan.) Bylos medžiagoje duomenų apie tokius ribojimus nėra. Tokia citata tiktų Lietuvos teisės chrestomatijoje aktyvios okupacijos kolaboravimo sąvokos istorijoje pateisinimo apibūdinimui.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko V. Greičiaus teikimą 2000 m. kovo 23 d. Aukščiausiojo Teismo baudžiamojo skyriaus teisėjų V. Aiduko, A. Pikelio ir P. Kuconio kolegija dereabilitavo O. Petrauskaitę 1947 m. spalio 7 d. Lietuvos okupacinio teismo nubaustą 15 metų įkalinimu pataisos darbų stovykloje su viso turto konfiskavimu. Kaip nurodoma, ji 1947 m. rugpjūčio 25 d. pristatė į grūdų punktą 27 kg grūdų ir gavo fiktyvų kvitą 227 kg grūdų kiekiui. Teisėjai nutartyje užrašė: O. Petrauskaitė buvo nuteista ne už pasipriešinimą agresijai ir okupaciniams režimams, o už kriminalinį nusikaltimą – sukčiavimą, padariusį žalą valstybinei organizacijai. Ar Lietuvos pilietė prievartavusiai, neteisėtai okupacinei valdžiai – ,,valstybinei organizacijai“ – galėjo padaryti žalą? Šiems teisėjams lyg ir nebuvo žinoma, kad buvo kaimo prievartavimo ir naikinimo sistema: mokesčiais ir pyliavomis neatsiskaitę ūkininkai būdavo tremiami, sodinami į Šilutės lagerį, jų turtas konfiskuojamas, jie palikdavo savo ūkius ir bėgdavo slapstytis. Pyliavos buvo ,,buožių“ naikinimo konvejeris. V. Aidukas tebedirba Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, o P. Kuconis – Konstitucinio Teismo teisėjas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas R. Urbaitis 2001 m. rugpjūčio 31 d. dėl represuoto Mykolo Kunevičiaus padaro išvadą, jog jam 1990 m. rugpjūčio 15 d. nepamatuotai išduotas reabilitavimo pažymėjimas. Jo arešto nutarime nurodoma, kad karo pradžioje dalyvavo Pernaravos valsčiaus vykdomojo komiteto užėmime, įstojo į ,,lietuvių nacionalistų“ partiją, verbavo naujus narius ir vykdė antitarybinę agitaciją, padėjo maistu partizanams. Tai 1945 m. lapkričio 23 d. surašė NKGB kapitonas Kriukov ir leitenantas Davydov, teisė MVD karinis tribunolas uždarame posėdyje Kaune – justicijos majoras Rumiancev, jaunesnysis seržantas Makarov, jaunesnysis seržantas Babec. Teisėjas R. Urbaitis tapo Konstitucinio Teismo pirmininku ir po kadencijos buvo apdovanotas ordinu. 2001 m. spalio 18 d. Aukščiausiojo Teismo kolegija – P. Kuconis, O. A. Budienė ir V. Pesliakas dereabilitavo M. Kunevičių, 1946 m. gegužės 14 d. LTSR NKVD kariuomenės karinio tribunolo nuteistą 10 metų įkalinimo pataisos darbų stovykloje konfiskuojant jam priklausantį turtą (19380 rub.), kad jis iki 1940 metų buvo, Tautininkų partijos ir Šaulių sąjungos narys, ir už tai, kad vokiečių okupacijos metais (...) dirbo Pavinkšių apylinkės seniūnu, vykdė visus vokiečių valdžios įsakymus, aprūpindavo vokiečių kariuomenę. Teisėjų kolegija nutartyje rašo: Jo veika vertintina kaip bendradarbiavimas su okupaciniu hitlerinės Vokietijos režimu, nes būdamas seniūnu jis bendradarbiavo su vokiečių okupantais, vykdė jų nurodymus. Tik po didelių protestų 2011 m. balandžio 27 d. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas jį antrąsyk reabilitavo, bet teisėjų okupacinė sąmonė nebuvo įvertinta.

Budelių ir žudikų garbės ir orumo teisių gynimas

Pateikiu pavyzdį. Vilniaus apygardos baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija – Sigita Vainauskienė, Jūratė Damanskienė ir Ryšardas Skirtunas – 2010 m. birželio 11 d. genocido byloje priima nuosprendį, kuris paskelbtas taip: „... grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais – smogikais R. O. „Kirviu“, S. P. ,,Mažyliu‘, P. P.  „Jūra“, F. S. „Tigru“, J. M. „Aru“, J. B. „Bimba“ – apgaulės būdu, t. y. apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais...“ Koks yra teisės interesas ir teisinė sąmonė, uždraudžianti tautai žinoti savo didvyrius ir budelius. Ir niekas į mūsų prašymus nereaguoja. Šis faktas atspindi Teisėjų Tarybos teisinę ir istorinę sąmonę vertinant pasipriešinimo okupacijai idėją, istorinę pamokos prasmę. Kitaip negalima vertinti, jai už laisvę pralietas kraujas lyginamas su primityviu teisės pažeidimu. Telieka pasakyti: ,,Tegyvuoja Tarybų Lietuva! Šlovė TSKP!“

Partizano Antano Kraujelio byla

Panevėžio apygardos teismo baudžiamojo skyriaus teisėjai Algirdas Gaputis, Artūras Ridikas, Sigitas Bagdonavičius 2014 m. lapkričio 26 d. priėmė išteisinantį nuosprendį M. Misiukoniui dėl partizano A. Kraujelio žūties.

Iš esmės nuosprendis grindžiamas okupacijos, nusikalstamos KGB organizacijos ir okupacinės teisės normų legitimavimu. Pateiksiu tik keletą teismo nuosprendžio citatų:

„Nuosprendžio 7–8 psl. apie partizanų nužudymus cituoja nusikalstamos KGB organizacijos parengtus, teisiškai nenustatytus ir nepatvirtintus, kaip reikalauja Lietuvos įstatymai, faktus. Tai – angažuotas KGB medžiagos teisinis pripažinimas“.

Dėl kratos partizano slapstymosi vietoje: ,,Nutarimas pasirašytas tardytojo V. Vytės, suderintas su tardymo skyriaus viršininko pavaduotoju pulkininku Kisminu, VSK prie LTSR Ministrų Tarybos pirmininku generolu majoru A. Randakevičiumi, sankcionuotas II klasės valstybinio justicijos patarėjo V. Galinaičio...“ Tai – KGB legitimavimas ir reabilitacija.

„Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių M. Misiukonio parodymus, apie tai, kad iš vakaro jam jo tiesioginis viršininkas V. Ročka pranešė, kad kitą dieną jis turės dalyvauti kratoje Utenos rajone, tačiau nedetalizavo“. Tai M. Misiukonį paverčia nežiniuku.

„Nagrinėjamo įvykio metu galiojusiame 1961 m. BPK buvo nurodyta, kad KGB yra vienas iš parengtinio tardymo ir kvotos organų (134, 142 straipsniai), t. y. šia prasme KGB buvo teisėsaugos institucija, todėl kaltinime naudojama sąvoka „KGB operacija“ nagrinėjamame kontekste turėtų būti suprantama kaip tardymo veiksmo – kratos – darymas“. Tai – okupacinės teisės pripažinimas ir pačios okupacijos pripažinimas!

„... Partizaninis karas buvo pasibaigęs daugiau nei prieš dešimtmetį iki įvykstant nagrinėjamam įvykiui 1965 metais, todėl pastarasis kaltinimo teiginio teisingumas kelia abejonių ir, nesant jį patvirtinančių įrodymų, atmetamas“. Partizanas lieka partizanu, kol jis gyvas, o ne iki tol, kol nusikalstama okupacinė KGB struktūra nori šiuo atveju nustatyti „nelegalo“ statusą ir dar kartą patvirtinti savo okupacinį teisėtumą.

„... Prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą įrašytas teiginys, kad nagrinėjamo įvykio metu M. Misiukonis dalyvavo Lietuvos TSR Valstybės saugumo komiteto (KGB) operacijoje. Sąvoka „operacija“ lietuvių kalboje turi keletą reikšmių, todėl savaime nėra aiški, t. y. negali būti vienareikšmiškai suprantamas ir kaltinimo autoriaus turimas omenyje M. Misiukonio vaidmuo įvykyje“. Koks skirtumas, kaip partizaną likviduoti: karine operacija, apsuptimi, klasta, gudrumu, melu! Tai – žaidimas sąvokomis.

„...A. Kraujeliui buvo perduotas raštelis su siūlymu pasiduoti ir pažadu dovanoti, ką galima būtų suprasti kaip pažadą netgi atleisti nuo bausmės. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šis pažadas nebūtų ištesėtas, jei A. Kraujelis būtų pasidavęs“. Tai galėjo pasakyti tik klastingas ir žiaurus KGB pulkininkas N. Dušanskis. Teisėjai vėl legitimuoja nusikalstamą KGB organizaciją.

„Be to, atsižvelgiant į tai, kad A. Kraujelio atžvilgiu buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju A. Kraujeliui objektyviai grėsė būti suimtam tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 104 straipsnio pagrindu, po to, jei būtų byloje surašyta kaltinamoji išvada ir byla perduota į teismą – nuteisimas pagal tuo metu galiojusio BK ypatingosios dalies atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytą bausmę“. Kolegija niekingai nenurodo netgi galimai pateikto okupacinio BK straipsnio, o KGB klasta ir melas buvo absoliutus. Kolegijos teisėjams nesuprantama, kad KGB nusikalstamai dirbo 24 valandas per parą ir be jokios minutės pertraukos.

„... Byloje nėra jokių akivaizdžių įrodymų, kad M. Misiukonis (ar kurie nors kiti buvę įvykio vietoje KGB darbuotojai) būtų atlikęs kokius nors priešingus teisei veiksmus A. Kraujelio rėmėjų, buvusių įvykio vietoje, atžvilgiu“. Smulkmena: A. Kraujelio žmona Janina buvo nubausta 4 metus kalėjimo. Okupacijos metu viskas buvo daroma Zakonno. Kyla klausimas, kokiu pamatu susiformavo kolegijos teisėjų teisinė sąmonė, jeigu A. Kraujelio žūties metu jie buvo 4–5 metų?

Panevėžio apygardos 2001 m. spalio 22 d. nuosprendis – okupacinės sąmonės vaisius

Panevėžio apygardos teismas turi savo istorinę antipartizanišką nuostatą. 1947 metų vasario 28 d. milicininkas R. Šilinis, įskundė partizaną Albertą Kavaliauską, jo namą Biržuose KGB apsupo, padegė ir besipriešinantis partizanas žuvo. 2001 m. spalio 22 d. Panevėžio apygardos teismo baudžiamojo skyriaus kolegijos nuosprendžiu (Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Antanas Jarašius) išteisinamas skundikas, nurodant, kad genocido nusikaltimo dispozicijoje yra ne atskiras asmuo, bet neapibrėžta, paprastai didelė žmonių grupė (...) Atskirų žmonių žudymas, kankinimas ir panašūs LR BK 71 str. numatyto nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudarantys veiksmai kvalifikuotini tik kaip nusikaltimas prieš asmenį. Klasika! Vienas partizanas – ne partizanas!

Šį nuosprendį 2002 m. gegužės 15 d. patvirtino Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija – Svajūnas Knizleris, Elena Vainienė ir Linas Šiukšta. Visi šie teisėjai tebedirba tame pat teisme.

Dėl Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarimo

56 puslapių apimties Teismo nutarimas dėl baudžiamosios atsakomybės už genocidą kilo po Lietuvos senosios raudonosios gvardijos pastangų reabilituotis. Nutarimą pasirašė teisėjai Toma Birmontienė, Pranas Kuconis, Gediminas Mesonis, Vytas Milius, Egidijus Šileikis, Algirdas Taminskas, Romualdas Kęstutis Urbaitis, Dainius Žalimas.

Kalbu apie tai, ar Lietuvos Konstitucinis Teismas turi pareigą ginti Lietuvos pasipriešinimo okupacijai dalyvius, laisvės kovotojus, remdamasis suverenios Lietuvos valstybės Seimo priimtu išplėstu genocido sąvokos teiginiu dėl politinių ir socialinių grupių.

Teismo nutarime teisingai nurodoma: „... Estijos Respublikoje baudžiamojo kodekso (...), Lenkijos Respublikoje – veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti inter alia politinę grupę ar grupę, turinčią tam tikrą apibrėžtą pasaulėžiūrą (...), Prancūzijos Respublikoje – veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti grupę, inter alia apibrėžiama pagal bet kokį kitą pasirinktą kriterijų (...), Suomijos Respublikoje – veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti inter alia nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę arba kitą panašią grupę (...), Šveicarijos Konfederacijoje – veiksmai, kuriais siekiama iš dalies ar visiškai inter alia asmenų grupę, apibūdinamą pagal jos narių inter alia socialinę, politinę priklausomybę (...), Slovėnijos Respublikoje – veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti inter alia bet kokią kitą grupę, Kosta Rikos Respublikoje – veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti asmenų grupes dėl inter alia politinių priežasčių, lytinės orientacijos, amžiaus, socialinės padėties, ekonominės padėties ar pilietinio statuso (...), Ekvadoro Respublikoje – veiksmai, kuriais siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti grupes, apibūdinamas inter alia pagal politinę padėtį, lytinę orientaciją, amžių, sveikatą ar įsitikinimus (...)“ (p. 9–10).

Viskas aišku, pamatuotai išdėstyta, pripažinta Lietuvos Seimo diskretinė teisė suvereniai valstybei savarankiškai priimti teisinius aktus.

Cituojamas ir pripažįstamas galiojantis 1992 m. balandžio 9 d. įstatymas ,,Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Įstatymo preambulėje nurodoma, jog konstatuodama, kad genocido, nusikaltimų žmoniškumui politika Lietuvos gyventojų atžvilgiu buvo vykdoma nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos laikais...

Šio galiojančio įstatymo 2 straipsnio tekstas: Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius. Pastebėtina, kad čia kalbama išimtinai apie Vokietijos ir SSRS okupacinį periodą. Tai yra specialus įstatymas, skirtas konkrečiai ir specifiškai Vokietijos ir Rusijos okupacijų laiku padarytiems nusikaltimams, todėl tą specifiką ir kontekstą prasminga įvertinti ir pripažinti kartu su kitų šalių prejudicija.

Todėl lieka neaiški, neapibrėžta BK 3 straipsnio pastaba, kai pripažinta partizanų valdžios teisėtumas, masinės okupantų represijos Lietuvoje, tautos savigynos teisė.

Pastaba. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 3 dalis (2011 m. kovo 22 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 38-1805) tiek, kiek joje nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį asmuo gali būti teisiamas pagal Baudžiamojo kodekso 99 straipsnį už veiksmus, kuriais buvo siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai socialinei ar politinei grupei, atliktus tol, kol Baudžiamajame kodekse nebuvo nustatyta atsakomybė už žmonių, priklausančių socialinei ar politinei grupei, genocidą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tai kelia neaiškumų. Reikėjo nurodyti konkrečias datas. Juk niekas nebuvo nuteistas už politines grupes, kol BK straipsnyje nebuvo tokios nuostatos. Buvo nuteisti pagal genocido straipsnį, tai gal reikės peržiūrėti ankstesnius kolaborantinius nuosprendžius?

Iš Teismo nutarties neaišku, nes vienu atveju nurodoma, kad BK 99 str. norma „prieštaravo“, kitu atveju „prieštarauja“, nors šiaip 99 str. norma „neprieštarauja“ Konstitucijai. Pranešime žiniasklaidai Teismas nurodo: „(...) tokia išimtis, pagal kurią nacionalinis baudžiamasis įstatymas gali turėti grįžtamąją galią, netaikytina pagal nacionalinę teisę apibrėžiamam genocido nusikaltimui, nukreiptam prieš socialines ar politines grupes“.

Ar Lietuva nėra suverenas? Tai – kažkoks kratinys, jau pramintas „Misiukonio projektu“.

Suprantamas romėnų laikų principas nullum crimen, nulla poena sine lege (nėra nusikaltimo ir bausmės be įstatymo). Tais laikais ten nebuvo sąvokos „genocidas“, pakako sąvokos „išdavystė“ ir po to sekė visiems suprantama nemanipuliuojama atsakomybė. Šis nutarimas parodo abejones dėl aštuonių Konstitucinio Teismo teisėjų istorinės lietuvių tautos pasipriešinimo okupacijai idėjos ir prasmės teisinės sampratos, jeigu palyginsime su Vakarų Europos šalių vokiečių okupacijos teisiniu ir praktiniu operatyviu vertinimu, praktine ir istorine aktualia didaktika.

 Pranešimai skaityti gegužės 22-ąją Vilniuje,
Seimo Kovo 11-osios Akto salėje, konferencijoje
„Lietuvos gyventojų sovietinio genocido
organizatoriai ir vykdytojai: istorinis,
moralinis ir teisinis atsakomybės vertinimas“ 

© 2015 „XXI amžius“