Liudija 1941 metų Birželio sukilimo vadovai

Kazys Škirpa

Leonas Prapuolenis – Tautos sukilimo vėliavnešis

Sukilimo kovose žuvusiųjų laidotuvės Kauno kapinėse birželio 26-osios popietėje

Prof. Juozas Ambrazevičius Laikinai ėjęs Ministerio Pirmininko pareigas Švietimo Ministeris

Antkapinis paminklas Škirpų šeimai Kauno Petrašiūnų kapinėse

Prof. Stasys Žakevičius Vienas Vilniaus sukilimo vadų

LAF vadovaujamoji grandis buvo patarusi pogrindžio vadovybei, kad „revoliucinės Vyriausybės paskelbimo aktas turėtų būti laiku paruoštas ir tinkamai suredaguotas, kadangi jis būtų didelės istorinės, tarptautiškai teisinės ir moraliai politinės reikšmės ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai“. Deja, faktiškai Leonas Prapuolenis tepaskelbė tik visai trumpą Lietuvos suverenumo atkūrimo pareiškimą šitokio turinio:

„Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos Vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę.

Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos Valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais.

Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.“

Kai 1942 metais gegužės mėn. buvau Leoną Prapuolenį — po jo išgelbėjimo iš Dachau kaceto — susitikęs Muenchene pats, jis man aiškino, jog buvęs paruoštas kitoks, stipriau motyvuotas, Lietuvos suverenumo atkūrimo deklaravimo tekstas. Jis buvęs pas vieną LAF vyrą, kurio nebuvę galima surasti, kai momentas tarti žodį į tautą jau buvo atėjęs. Paskutinėmis prieš sukilimą dienomis visi turėję labai slapstytis; tai buvo apardę tarpusavio ryšius. Tad, vykstant į radiofoną, tekę greitomis suformuluoti kitą, trumpą deklaracijos tekstą, kuris ir buvo paleistas birželio 23 d. rytą radijo bangomis į kraštą ir į pasaulį.

Nors raštiški tekstai turi savo reikšmę istorijai ir atsikūrusios valstybės diplomatiniam apgynimui užsieny, tačiau pagrindiniu dalyku skaitytinas pats tautos kovos už savo išsilaisvinimą bei sukilimo laimėjimas, nes jis parodo nepaneigiamą ir nenuginčijamą tautos valios pasireiškimą, nebeišdildomą iš tautos istorijos. Toks aktas buvo ir mūsų tautos Birželio 23 dienos sukilimas. Savo 1941 m. rugpiūčio 29 dienos apžvalginiame pranešime savo kolegoms, kitiems Lietuvos dipl. atstovams užsieny, buvau jį (sukilimą) apibūdinęs šitaip:

„Lietuvos nepriklausomybės atstatymo paskelbimas ir Vyriausybės sudarymas lietuvių tautoje buvo kaip žaibas į parako statinę. Slaptoji Lietuvių Aktyvistų Fronto organizacija bolševikų okupacijos metu buvo apjungusi apie 36000 narių. Tačiau sukilimas rado visuotinį lietuvių tautos pritarimą. Senas ir jaunas, turtingas ir beturtis, ginkluotas ir beginklis griebėsi ginklo ir kaip įmanydamas ėmė likviduoti raudonosios armijos dalinius. Tokiu būdu jau pirmosiomis sukilimo valandomis sukilėliams pavyko užimti didžiuosius krašto centrus — Kauną ir Vilnių, o lygiagrečiai į sukilėlių rankas perėjo ir visa provincija. Sukilę valdininkai užėmė valstybines ir savivaldybines įstaigas, sukilusieji darbininkai saugojo pramonės įmones nuo sunaikinimo, o visi kiti stengėsi apsaugoti ar perimti į savo rankas didžiuosius susisiekimo mazgus, viešuosius pastatus ir šiaip ginti visuomenės turtą.

Bolševikų komisarai ir GPU agentai (NKVD – K.Š.), jei nesuspėjo pabėgti, pateko į nelaisvę, pasipriešinusieji buvo naikinami vietoje. Nuginkluota raudonoji milicija ir likviduota komunistų partija, kuri, be kita ko, visame krašte teįstengė suverbuoti vos 2500 narių, iš kurių 80% buvo ne lietuvių tautybės žmonės. Netrukus buvo atstatyta valstybinė ir savivaldybinė krašto administracija, grąžinant visus jos tarnautojus į tas vietas, kurioms jie teisėtos Lietuvos Vyriausybės buvo paskirti prieš Sovietų Rusijos okupaciją, t. y. prieš 1940 m. birželio 14 d. Į išvežtųjų ar žuvusiųjų vietas buvo paskirti nauji žmonės, pirmoje eilėje savo veiksmais įrodę lietuviškąjį patriotizmą ir valstybinį nusistatymą.

Kaip vėliau paaiškėjo, sukilime aktyviai dalyvavo apie 120000 - 130000 žmonių. Aktyvų vaidmenį sukilime suvaidino ir lietuvių teritorinio korpuso daliniai, kurių bolševikai dar nebuvo suspėję galutinai išformuoti. Tai buvo Lietuvos tautinės kariuomenės likučiai — apie 12000 karių. Nors aukštesnieji korpuso karininkai buvo jau veik išimtinai rusai, nors pačiuose daliniuose politiniai komisarai buvo tik rusai, o šalia jų saugumo sumetimais buvo ir eilinių rusų karių, tačiau visos tos priemonės neįstengė palaužti visuotinio lietuvių pasiryžimo nusikratyti okupanto. Kad ir negausus Lietuvos kariuomenės branduolys, kad ir praradęs savo aukštuosius vadus, pirmąją sukilimo dieną sulikvidavo savo komisarus ir naujai persiformavęs atidarė ugnį į sovietų raudonąją armiją. Ypatingai didelį vaidmenį lietuvių tautinio korpuso daliniai suvaidino užimant Lietuvos sostinę Vilnių ir išvalant Lietuvos rytines sritis nuo bolševikų partizanų.

Sukilimas įvyko tuo metu, kada vokiečių kariuomenė dar tebekovojo su raudonąja armija Lietuvos - Vokietijos pasienyje. Sulikvidavę sovietų režimą ir jo ramsčius, sukilėliai išsilaikė savo jėgomis raudonosios armijos užnugaryje 2- 4 dienas. Dėl sukilimo ir partizaninių veiksmų kilo raudonojoje armijoje panika taip, kad rusai buvo priversti iš Lietuvos skubiai ir netvarkingai trauktis. Si aplinkybė sako, kad Lietuvos sukilimas turėjo ne tik politinės, bet ir strateginės reikšmės.

Kai vokiečių kariuomenė traukė per Lietuvos miestus ir miestelius, kraštas jau buvo pasipuošęs Lietuvos tautinėmis vėliavomis, o valstybinę galią vykdė sukilimo atstatytoji Vyriausybė ir teisėtoji administracija. Birželio 25 dienos vakarą — vokiečių daliniams įžygiavus į Kauno miestą — gatvėse jau buvo pardavinėjamas pirmasis nepriklausomos Lietuvos dienraštis „Į Laisvę“.

Sukilime žuvo ir sunkiai sužeistų buvo per 4000 sukilėlių. Į tą skaičių neįeina karo dienomis nuo besitraukiančių sovietų karių žuvusieji civiliniai krašto gyventojai, daugiausia kritę kaip rusų keršto aukos už sukilimą. Kai kuriose Lietuvos vietose besitraukianti rusų kariuomenė be jokios priežasties išžudė šimtus ir tūkstančius Lietuvos gyventojų, ypatingai politinių kalinių.

Sukilimo dalyvių ir žuvusiųjų sukilėlių skaičius vaizdžiai ir įtikinamiau, nei kas kita, nusako sukilimo apimtį ir politinę reikšmę. Turint galvoje tas nepaprastai sunkias sąlygas, kuriomis sukilimas buvo organizuojamas ir vykdomas, bešališkas stebėtojas turi pripažinti, kad lietuvių tauta tikrai yra pasiryžusi ginti savo laisvę ir nepasiduoti nė kokiai svetimai okupacijai. Tokio pripažinimo buvo laukiama ir iš vokiečių pusės.“

Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo ryškiausiai suspinduliavusia išraiška buvo sukilimo paskelbtoji nauja Lietuvos Vyriausybė, kurios pradinė sudėtis buvo tokia: Šių atsiminimų autorius — ministeris pirmininkas, Rapolas Skipitis — užsienio reikalų ministeris, Gen. Stasys Raštikis — krašto apsaugos ministeris, Vladas Nasevičius — vidaus reikalų ministeris, Mečislovas Mackevičius — teisingumo ministeris, Jonas Matulionis — finansų ministeris, Adolfas Damušis — pramonės ministeris, Balys Vitkus — žemės ūkio ministeris, Juozas Ambrazevičius — švietimo ministeris, Vytautas Statkus — prekybos ministeris, Juozas Pajaujis — darbo ir soc. apsaugos ministeris, Vytautas Landsbergis - Žemkalnis — komunalinio ūkio ministeris, Antanas Novickis — susisiekimo ministeris, Kazys Vencius — sveikatos ministeris, Pranas Vainauskas — valstybės kontrolierius.

Kai po šio Vyriausybės sąstato paskelbimo paaiškėjo, jog V. Statkus ir V. Nasevičius buvo ką tik prieš tai NKVD suimti ir deportuoti iš Lietuvos, į jų vietas buvo kooptuoti: pulk. Jonas Šlepetys — vidaus reikalų ministerio pareigoms, o Pranas Vainauskas perėmė prekybos ministerio vietą.

Kadangi po laimėto sukilimo tuojau atvykti į Kauną perimti naujosios Krašto Vyriausybės ministerio pirmininko pareigų vykdymą buvau vokiečių sukliudytas, tai jų laikinį vykdymą teko pasiimti kuriam kitam Ministeriu Kabineto nariui. Apie tai N. E. Sūduvis knygoje „Vienų vieni“, psl. 77, paryškina šitaip:

„Pradžiai pirmininkaujančio pareigos priskirtos švietimo ministeriui J. Ambrazevičiui. Tikėtasi, kad tai truks dvi tris dienas, iki atvyks ministeris pirmininkas K. Škirpa. Kai paskiau viltys nepasitvirtino, pirmininkaujantis mėgino įsiūlyti tas pareigas atsiradusiam jau finansų ministeriui, politikoje daugiau patyrusiam J. Matulioniui, dar paskiau iš Berlyno atvykusiam su dideliu vyriausybinės praktikos stažu apsaugos ministeriui gen. St. Raštikiui. Bet nei vienas nei kitas nesutiko esamo fakto keisti, jau matydami, kad tėra neilgo laiko klausimas“.

Krašto Vyriausybės atkūrimu Birželio 23 dienos sukiliminiu žygiu lietuvių tauta įvykdė Lietuvos Konstitucijos nuostatą (žiūr. LK str. 1), kuris sako, kad Lietuvos valstybės „suverenumas priklauso Tautai“. Tačiau, kad atkurtoji Krašto Vyriausybė būtų galėjusi jai skirtą valstybės suverenumo vykdymo funkciją atlikti nekliudomai, dar neužteko paties fakto, kad buvo pavykę žaibo greitumu perimti krašto valdymą. Bet buvo dar reikalinga gauti kitų valstybių pripažinimą, pirmoje eilėje Lietuvos betarpiško kaimyno – Vokietijos, juo labiau, kad jos militarinės jėgos tuo metu žygiavo per mūsų kraštą prieš Sov. Sąjungą, buvusį prieš tai Lietuvos okupantą.

(iš K. Škirpos kn. „Sukilimas“, Brolių Pranciškonų leidykla, New York, 1974)

Birželio 26 d. (Kaune) vyko sukilime žuvusiųjų palaidojimas.

Aš jaučiausi didžiai nelaimingas, kad buvau nacių sukliudytas tada atsiskubinti į Kauną dalyvauti tų mano kovos draugų laidotuvėse, nes birželio 25 pavakarėje buvau Gestapo izoliuotas Berlyne naminiu areštu. Mane tose laidotuvėse pavadavo Švietimo Ministeris prof. Juozas Ambrazevičius, kuris pasakė naujosios Lietuvos Vyriausybės vardu šiuos giliai prasmingus, kiekvieną lietuvį patriotą jaudinančius žodžius, veidu į žuvusiųjų kovos didvyrių ilgą karstų rikiuotę:

„Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei.

Tačiau niekados toji duobė nebuvo tokia didelė, kaip šiandien. Tai rodo, kiek Lietuvos žemė yra ištroškusi laisvės.

Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai — šimtai ir tūkstančiai — savu noru ryžtasi mirti, kad tik svetimiesiems nevergautų.

Pajaučiam šių gilių kapų akivaizdoje visos tautos pasiryžimą gyventi per mirtį.

Didingas tai momentas, bet ir graudus. Graudu su kritusiais didvyriais išsiskirti kovos draugams, tėvams ir artimiesiems; graudu ir Laikinajai Vyriausybei.

Kovos draugams ir kariams — vienas nusiraminimas — partizanai kovojo ir žuvo didvyriškai, kaip kovoja narsiųjų pasaulio tautų sūnūs.

Tėvams, giminėms ir artimiesiems tėvynės vardu dėkojame, kad išaugino ir atidavė tėvynei tai, ką jie turėjo brangiausia.

Visai tautai graudu, kad neteko tų žmonių, kurie jos gyvenimo pažangai buvo reikalingi; neteko idealingiausių žmonių.

Pasiliko tačiau viltis, kad jų kraujas neišgaruos be vaisių šioms dienoms ir ateičiai.

Šios tylios kuklios laidotuvės, kaip tylus ir kuklus buvo mūsų partizanų pasiaukojimas, ateityje pavers jų kapus gausiai lankoma vieta. Tylos ir ramybės.

Tos ramybės, kurioje telkėsi ir bręsta nauja dvasios energija naujam gyvenimui kurti ir dėl jo kovoti.

Skyrium ar būriais lankydamiesi prie šių partizanų kapų, stiprėsime dirbti, o jei reikės ir mirti dėl to idealo, dėl kurio jie aukojosi, būtent, vėl Lietuvos laisvei.“

(iš K. Škirpos kn. „Sukilimas“, Brolių Pranciškonų leidykla, New York, 1974)

Lygiagrečiai su lietuvių kareivių parodyta drąsa ir ryžtu nusikratyti sovietų mobilizavosi lemtingam žygiui ir civilinės lietuvių pogrindžio organizacijos Vilniuje, kurių daugumą narių sudarė akademinė jaunuomenė, patriotiškai nusistačiusieji valdžios įstaigų ir įmonių tarnautojai, nuovadų policininkai, darbininkai ir t.t. Birželio 23 d. Teisių fakulteto dekanato patalpose įvyko tuo reikalu slaptas sakytų organizacijų atstovų pasitarimas, vadovaujant to fakulteto docentui St. Žakevičiui. Apsvarstę padėtį, susirinkusieji vieningai nutarė reikalo nebeatidėlioti ir sukilimą pradėti dar tą pačią birželio 23 d. 7 val. vakaro. Tuo metu, kaip dabar žinome, vokiečių XXXIX šarvuoto korpuso priekinės divizijos tebuvo pasiekusios Vokės liniją, maždaug 10 km nuo Vilniaus.

Po minėto svarbaus sprendimo pasitarime dalyvavę pogrindžio organizacijų vadovai tuoj išsiskirstė vykdyti kiekvienas jam skirtą kovos uždavinį. Prasidėjo užiminėjimas sukilimui svarbesnių punktų, valdžios įstaigų ir įmonių, nuginklavimai raudonarmiečių ir t.t. Dėl to pasigirdo daug kur mieste susišaudymų sukilėlių su tais, kurie iš rusų dar mėgino priešintis ar bėgo atsišaudydami. Tie susišaudymai buvo girdėti ilgoką laiką, kol į parytį pradėjo aptilti, nes rusai pasijuto sukilimo priversti iš Vilniaus išsinešdinti kur ką kojos išnešė ...

Kai 7-tos tankų divizijos priešakinis dalinys birželio 24 d. apie 8 val. ryto į Vilnių įžygiavo, nė vieno ruso ten jau neberado: lietuvių sukilėlių šautuvais ir kulkosvaidžiais iš visų pusių paspraginti, jie jau buvo iš Vilniaus pasitraukę, kaip tatai buvo įvykę ir Kaune. Dar nespėję susiorientuoti, ką vokiečių Wehrmachtas Vilniui atneša, jo lietuviai gyventojai pasitiko vokiečių 7-tos tankų divizijos karius su ovacija, apiberdami juos gėlėmis, o visas miestas jau prieš tai buvo suspėjęs pasipuošti Lietuvos tautinėmis vėliavomis.

Bet ir Vilniuje vokiečiai neapsiėjo be hackenkreucinės provokacijos. Vytautas Rimkus – vienas iš Vilniaus lietuvių sukilimo vadovų – sumini savo rašinyje „Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais“ tokį atsitikimą:

„Kai vokiečiai mėgino iškelti Hackenkreuzo vėliavą pilies bokšte ant Gedimino kalno, kur jau plevėsavo Lietuvos trispalvė, jos lietuviškoji sukilėlių sargyba pasitiko Hackenkreuzo vėliavnešius šautuvų įspėjamaisiais šūviais, kad nelįstų, kur nedera. Reaguodami į tai, vokiečiai buvo pastatę katedros aikštėje dvi trumpų vamzdžių patrankas numušti lietuvių sargybą ir sunaikinti patį istorinės pilies bokštą. Jei tai vis tik dar neįvyko, tai tik, atrodo, to dėka, kad Rimkus, atsiskubinęs į vietą, kur patrankos buvo pastatytos, priprašė jų vadą, vok. karininką, tos kvailystės nedaryti. Atsakydamas, tas karininkas, susisiekęs telefonu su kuo jam reikėjo, pastebėjo: „Laimei, šūviai iš pilies nesužeidė vokiečių karių“.

Birželio 23 d. tautos herojiniu aktu buvo grąžinta Lietuvoje teisiškai konstitucinė padėtis, kaip nustatyta paskutinės 1938 metų Lietuvos Konstitucijos, vieton tos, kuri buvo Lietuvai primesta 1939 m. rugsėjo 28 dienos rusų – vokiečių slaptojo protokolo, von Ribbentropo su Molotovu pasirašyto už Lietuvos Vyriausybės nugaros ir Lietuvos valstybės likimo kaina. Birželio 23 d. sukilimu Lietuvos valstybinis suverenumas buvo atkurtas tiek teisiniu, tiek praktiniu požiūriu.

Teisiniu požiūriu to suverenumo atkūrimas negali būti ginčijamas jau vien dėl to, kad pati 1938 metų Lietuvos Konstitucija, būtent jos 1 str., nustato, jog „valstybės suverenumas priklauso tautai“. Savo birželio 23 dienos sukilimu lietuvių tauta terealizavo savo tą konstitucinę prerogatyvą, o ne sukūrė kokią naujovę, iki tol kitų valstybių niekad nepripažintą. Su 1938 m. Lietuvos Konstitucija skaitėsi ne tik visos kitos svetimų kraštų vyriausybės ir priiminėjo pas save jos pagrindu akredituojamus Lietuvos pilnateisius diplomatinius atstovus ir įgaliotus ministerius, bet su ja taip pat skaitėsi ir Vokietijos Reichas, pasirašydamas jos pagrindu visą eilę sutarčių ir sutarimų su Lietuva, kaip savo kaimyne.

Praktiniu požiūriu Lietuvos valstybinio suverenumo atkūrimo Birželio 23 dienos sukilimu irgi neįmanoma kvestionuoti, nes pirma — tapo tuo tautos kraujo aukos keliu pastatyta krašto priešakyje nauja tautinė Lietuvos Vyriausybė vieton tos, kurią sovietų 1940 m. birželio 15 d. agresija buvo fiziškai sunaikinusi; antra — kad naujoji Krašto Vyriausybė nedvejodama atsistojo ant 1938 metų Lietuvos Konstitucijos pagrindo, Konstitucijos, kuri galiojo krašte, kuomet sovietai įvykdė savo 1940 metų agresiją prieš Lietuvą ir buvo tarptautiniuose santykiuose įsiteisėjusi; trečia — kad visa lietuvių tauta entuziastiškiausiai sutiko sakytos naujos Lietuvos Vyriausybės susidarymą ir besąlyginai ją palaikė; ketvirta — kad ta naujoji Lietuvos Vyriausybė tuoj pat panaikino sovietinę santvarką, primestą Lietuvai rusų raudonosios armijos ir NKVD durtuvais; penkta — kad naujoji Vyriausybė faktiškai jau buvo perėmusi krašto valdymą ir atstačiusi normalaus valdymosi administracinį aparatą visoje Lietuvos teritorijoje tuoj, kai tik Birželio 23 dienos sukilimas buvo laimėtas.

Tokių nesugriaunamų argumentų akivaizdoje Vokietijos Reicho vadovybei, jei ji būtų norėjusi išvengti įsirašyti į tarptautinių santykių istoriją su dar viena agresija, šį kartą agresija prieš mažą mūsų kraštą, ką tik atkovojusį sau valstybinį suverenumą, mano manymu, nebuvo kito kelio, kaip skaitytis su lietuvių tautos Birželio 23 d. sukilimo laimėtais rezultatais ir grįžti į normalių kaimyninių santykių su Lietuva kelią, o ne užsitraukti sau negarbę pasaulio akyse, kaip agresoriaus prieš savo mažąjį kaimyną lietuvį, kuris nieko kita nesiekė, kaip taikingo sugyvenimo su Vokietija, ir nieko pikta jai nebuvo padaręs.

Ano meto hitlerinė Vokietijos vadovybė, deja, pasirinko čia suminėtą antrąją alternatyvą, nors ji jokios naudos nežadėjo pačiam Vokietijos Reichui, nebekalbant jau apie bet kokią naudą vokiečių karo politikai. Tai seka iš čia žemiau pateikiamos, susinervinimu dvelkiančios, Vokiečių Sausumos Jėgų Vyriausios Vadovybės birželio 26 dienos direktyvos žygiavusioms per Lietuvą Wehrmachto armijoms:

„Naujoji Lietuvių Vyriausybė nepripažįstama. Turi būti vengiama visų tokių aktų, kurie galėtų būti suprasti kaip oficialus jos pripažinimas arba reikštų politinį susirišimą.

Bendra kova su lietuvių daliniais draudžiama. Jei didesni organizuoti lietuvių junginiai — pulko didumo ir didesni — stotų dispozicijon bendron kovon prieš Raudonąją Armiją, tai (atitinkamos – K.Š.) Armijos vadovybės privalo tuojau pasirūpinti gauti tam Sausumos Jėgų Vyriausios Vadovybės (I.K.H.) sprendimą. Smulkesni daliniai turi būti geruoju (in Güte) nuginkluojami ir sutelkiami į lagerius. Lietuvių karinių dalinių mėginimai atsipalaiduoti nuo Raudonosios Armijos junginių ir maištavimai turi būti palaikomi.

Sudarymas lietuvių policijos draudžiamas.

Esama reguliari policija ir ta, kuri susidaro tautinių organizacijų forma, leidžiama panaudoti valymų operacijoms. Sustiprinimas reguliarios policijos pagalbine policija ir mažesniais kariuomenės daliniais yra leistinas.

Visos veikiančios kaip policija tautinės organizacijos ir kariuomenei priklausą lietuviai turi būti kokiu nors būdu paženklinami.“

Šitokios direktyvos tikroji prasmė buvo kiekvienam aiški ir be komentarų. Ji reiškė skaudų kirtį mūsų tautos sukilėlių kraujo auka atkurtam Lietuvos valstybiniam suverenumui. Todėl vertė jos patriotinį elitą, daugiausia susispietusi Lietuvos centruose — Vilniuje ir Kaune, žiūrėti į vokiečius, tada vis dar tebežygiavusius masiškai per mūsų kraštą į rytus kovoje su rusų raudonosios armijos jėgomis, kaip į naują Lietuvos okupantą. Tik viena, kas dar nebuvo iš sakytos direktyvos paryškėję, tai ar ji tebuvo tik laikinio pobūdžio, padiktuota Wehrmachto vyriausiajai vadovybei karinių motyvų, ar priešingai — lėmė Lietuvos likimą visiems laikams.

Vienintelis momentas, kuris dar buvo palikęs vietos šiokiai tokiai vilčiai, nors ir labai blankiai, tai buvo tas, kad sakytoje direktyvoje vengta griežtesnio verdikto Laikinajai Vyriausybei, lyg paliekant šį grynai politinį klausimą eventualioms lietuvių diplomatinėms deryboms su pačia Reicho Vyriausybe Berlyne.

(iš K. Škirpos kn. „Sukilimas“, Brolių Pranciškonų leidykla, New York, 1974)

Stasys Žakevičius

„(...) Įvykę suėmimai, ypač teritorinio korpo karių tarpe, skaudžiai palietė visą LAF vadovybę ir pačią organizaciją ir sugriovė visus ligi tol ruoštus sukilimo planus.

Pačiame beveik 200.000 gyventojų Vilniaus mieste lietuviai tesudarė labai negausią mažumą: 10-15.000. Didžioji lenkiškoji dauguma, kurioje tuomet aktyviai reiškėsi lenkų komunistai, buvo lietuviams priešiškai nusistačiusi, visus juos, be išimties, net ir pačius lietuvius komunistus, laikydama nacionalistais ir smetonininkais. Antrą žymią Vilniaus gyventojų dalį, apie 80.000, sudarė žydai, kurių tarpe tuo metu taip pat dominavo komunistinis aktyvas, kuriam bet koks net sovietinis lietuviškumas buvo svetimas ir todėl nepriimtinas ir atmestinas. (...)

Vokiečiams nesulaikomai veržiantis Lietuvon ir lietuviams visame krašte sukilus, parodyti didvyrišką bent tarybinės respublikos sostinės gynimą reikalavo pats bolševikinis prestižas, o atsirėmimas nelietuvišku ir lietuviams priešišku komunistiniu Vilniaus miesto aktyvu tokiam okupantų pasipriešinimui teikė daugiau vilties, negu bet kur kitur Lietuvoje. (...)

Šaltai ir logiškai protaujant, labai menkai teginkluotų, o dažnai ir visai beginklių, netekusių vadovybės ir neturinčių iš anksto paruošto aiškaus plano, be jokio ryšio su artėjančiais prie Vilniaus vokiečių kariuomenės daliniais, negausių Vilniaus pogrindininkų sukilimas iš anksto turėjo būti pasmerktas nepasisekti. Jis lengvai galėjo sukelti gatvių kautynes ne vien su sovietų okupantais, bet ir su komunistuojančiais lenkų ir žydų aktyvistais ir, užuot apsaugoję miestą nuo sunaikinimo, tik jį pagreitinti ir padidinti. (...)“.

(cit. pagal V. Rimkus, Lietuvių sukilimas Vilniuje 1941 metais, London, 1984)

„Sukilimas (Viniuje) prasidėjo birželio 23 dieną, į pavakarę. Vokiečiai įžygiavo rytojaus dieną. (...) Kaip minėta, iniciatyva mano, paskui dalykai vystėsi spontaniškai. Daugiau ar mažiau, bet jau sukilimą pradėjus, buvo dalintasi funkcijomis – kas ką užima: geležinkelio stotį, nuovadą ir panašiai. Bet spontaniškumas ir čia labai reiškėsi. Bene stipriausiai pasireiškė III nuovada. (...) Kiek žmonių dalyvavo? Nežinia. Vėliau daug įsijungė. Gal pora tūkstančių. Žuvo labai nedaug, keliolika, tiksliai neatsimenu. Herojiškumas buvo didelis. Visas tas sukilimas buvo herojiškas, nes jis buvo pradėtas ir vykdomas dideliu ryžtu, bet priešingai visoms logikoms ir teorijoms. Centre, kuris buvo Teisės fakulteto dekanate, mes net ginklų neturėjome. Paskui graibėmės. Studentai tankus imdavo su revolveriais. Svarbiausias dalykas buvo sukilimo staigumas, spontaniškumas ir kaip tik logikos stoka. Bolševikai nežinojo ir negalėjo susigaudyti, nei kas, nei iš kur šaudė. Ir kaip tik tai sukėlė paniką ir vertė juos trauktis“.

(Iš Stasio Žakevičiaus-Žymanto laiško Vytautui Kavoliui)

© 2016 „XXI amžius“