Likimai

Lietuvos laisvės ir tikėjimo išpažinimo šauklys

Vilniaus įgulos karininkų ramovėje minint 92-ąjį gimtadienį pagerbtas mons. Alfonsas Svarinskas

Lidija Veličkaitė

Mons. Alfonsas Svarinskas aukoja šv. Mišias Aušros Vartuose 2011 metais

Mons. Alfonsas Svarinskas savo bute 2012 metais

Mons. Alfonsas Svarinskas ir jo bičiulis laisvės kovotojas Jonas Čeponis 2012 metais vykusiame Partizanų dienos minėjime Mūšios parke Livijos Šiugždienės nuotraukos

Mons. Alfonsas Svarinskas kalba pagerbiant partizanus Dauguose

Konferencija „Krikščioniškų vertybių gynybos ir Bažnyčios socialinio mokymo problemos Lietuvos politikoje“, skirta a. a. monsinjoro Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) gimtadieniui atminti, įvyko sausio 20 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovės Didžiojoje salėje. Jos rengėjai – Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos Vilniaus skyrius (pirmininkas – dr. Paulius Vinkleris) ir laikraštis „XXI amžius“ (vyr. redaktorius – Edvardas Šiugžda). Sausio 21 dieną mons. A. Svarinskui būtų sukakę 92 metai. Atlikęs savo misiją žemėje, jis 2014 m. liepos 17 d. paliko šį pasaulį. Pagerbti mons. A. Svarinsko atminimą atvyko daugelis jį pažinojusių ir su juo bendravusių žmonių. Renginį vedė dr. Paulius Vinkleris. Jis vis pateikdavo mons. A. Svarinsko gyvenimo ir veiklos detalių.

Pirmasis kalbėjęs vyskupas Jonas Kauneckas priminė apie Lietuvos okupacijos metais persekiojamus kunigus ir tikinčiųjų laisvių ribojimą. Tad nuolat buvo rašomi pavieniai raštai ginant tiek kunigus, tiek visus tikinčiuosius. 1971 metais kunigams Alfonsui Svarinskui, Sigitui Tamkevičiui ir Pranui Račiūnui gimė mintis surinkti tūkstančius parašų už tikėjimo laisvę Lietuvoje. Taip gimė vadinamasis 17 tūkstančių parašų „Lietuvos Romos katalikų memorandumas“, kuriame pateikti faktai apie tikėjimo laisvės varžymus, religinės literatūros draudimus, ribojamą kunigų seminarijos veiklą, žmonių persekiojimus dėl tikėjimo. Tai buvo nelengvas darbas: parašų rinkėjai buvo persekiojami, tardomi, net įkalinami, iš jų atimami surinktų parašų lapai. 17 tūkstančių parašų buvo surinkta, juos reikėjo įteikti tuometiniam Tarybų Sąjungos vadovui Leonidui Brežnevui. Tačiau, žinant, kad išsiuntus į Maskvą parašai dings, buvo pasirinktas kitas kelias.

Keliasdešimt kilogramų parašų buvo nuvežta į Maskvą ir perduota Didžiosios Britanijos ambasados darbuotojui, kuris diplomatiniu paštu persiuntė į Londone esantį Kestono institutą (Religijos ir komunizmo studijų centras, kurį 1969 metais įkūrė anglikonų kunigas Mišelis Bordo (Michael Bourdeaux)). Memorandumas buvo išverstas į anglų kalbą ir nusiųstas į Jungtinių Tautų organizaciją Niujorke (JAV). Tarybų Sąjungos vadovybė, gavusi 17 tūkstančių tikinčiųjų parašų kopijas, jau negalėjo sakyti, kad Sovietų Sąjunga yra demokratiškiausia pasaulio valstybė – žmonės savo parašais patvirtino, jog joje nėra tikėjimo laisvės. Tada parašų rinkimo aktyvistams vėl kilo mintis, jog reikia nuolat skelbti pasauliui tikėjimo persekiojimo faktus. Taip gimė mintis (visų pirma kun. S. Tamkevičiui) leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Pirmasis jos numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Didžiulis rūpestis buvo, kad šis leidinys pasiektų pasaulį. Tad išleidus eilinį „Kronikos“ numerį, buvo paruošiamas mikrofilmas ir per Maskvoje esančią JAV ambasadą perduodamas JAV Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos organizacijai, kurioje tuo metu dirbo lietuvybei ir katalikybei atsidavę išeiviai. Organizacijos darbuotojai (ypač kun. Kazimieras Pugevičius) gavę šią medžiagą, išryškindavo, vertė į įvairias kalbas ir gautas žinias platindavo per „Vatikano radijo“, „Laisvės“, „Laisvosios Europos“, „Amerikos balso“ ir „Romos radijo“ laidas. Ir dažnai taip atsitikdavo, kad apie įvykusį faktą jau po poros savaičių būdavo pradėta skelbti per užsienio radijo laidas. Lietuvoje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ buvo spausdinama mašinėle labai nedideliu tiražu apsisaugant nuo saugumo pinklių. Milijonai žmonių apie „Kronikoje“ rašomus faktus galėjo girdėti per užsienio radijo laidas. Labai dažnai Lietuvos laikraštis „Komjaunimo tiesa“, ar žurnalai „Jaunimo gretos“, „Moksleivis“ rašydavo, kad „Kronikoje“ teikiami faktai neatitinka tikrovės. 1978 m. lapkričio 13 d. penki kunigai – S. Tamkevičius, A. Svarinskas, Juozas Zdebskis, Vincentas Vėlavičius ir J. Kauneckas – įsteigė Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų komitetą. Buvo nurodyti adresai, telefonai, kad tikintieji iš visos Lietuvos galėtų kreiptis. Gavę pateiktas žinias, komiteto nariai sukurdavo raštus ir siųsdavo atitinkamoms organizacijoms. Kun. A. Svarinskas buvo pagrindinis visų idėjų iniciatorius. Jis viską sugalvodavo, tik jam trūko diplomatijos sukurti raštus, todėl šiuo darbu rūpinosi kun. S. Tamkevičius. Netrukus buvo labai rimtai pradėta grasinti kunigams S. Tamkevičiui ir A. Svarinskui. Kun. A. Svarinskas nuo partizaninių kovų laikų ir neginkluoto pasipriešinimo iki pat Sovietų Sąjungos byrėjimo buvo viena pagrindinių asmenybių, atsidavusiai kovojusių už tautos laisvę. Vysk. J. Kauneckas prašo įsidėmėti ir kitiems sakyti, kad beveik visa kova gulė ant kun. A. Svarinsko pečių. Jis pats pirmasis buvo suimtas, teisiamas ir kalinamas. Tik JAV prezidento Ronaldo Reigano prašymu buvo išleistas į laisvę, bet neturėjo teisės gyventi Sovietų Sąjungos teritorijoje.

„Ar lengvėjo padėtis Sovietų Sąjungoje, ar lengvėjo tikinčiųjų padėtis?“ – klausė vysk. J. Kauneckas. Ir atsakė, kad taip. Po 17 tūkstančių parašų memorandumo 1971 metais į kunigų seminariją pradėta leisti priimti ne penkis, bet jau net dešimt pageidaujančiųjų mokytis. Buvo panaikintas draudimas turinčius kokią nors specialybę priimti į seminariją. Nustota persekioti kunigus už vaikų ruošimą sakramentams.

Dar gyvas būdamas mons. A. Svarinskas sakė: „Vyskupe Jonai, tu turi tęsti mano veiklą, kad partizanai nebūtų užmiršti, būtų statomi jiems paminklai, nes jie gynė Lietuvą“. Gana dažnai mons. A. Svarinskas primindavo, kad užmiršti sovietų nužudyti ministrai. Vysk. J. Kauneckas priminė, kad šiais metais Didžiosios Kovos apygardos partizanų parke, minint trečiąsias mons. A. Svarinsko mirties metines, bus atidengti kryžiai septyniolikai sovietų nužudytų ministrų.

Laikraščio „XXI amžius“ vyr. redaktorius Edvardas Šiugžda kalbėjo tema „Monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kaip prelato Mykolo Krupavičiaus tipo kunigas: monsinjoro politiniai idealai ir vertybės“. Gerai pažinojęs mons. A. Svarinską pranešėjas kalbėjo apie šių dviejų kunigų, politikų, dirbusių Lietuvos labui, panašumus. Abu buvo ūkininkų palikuonys, pasirinkę dvasininko kelią, abu nemėgiami kai kurių savo luomo atstovų. Mons. A. Svarinskas patyrė sovietų represijas, persekiojimus, ilgą kalinimą, o prel. M. Krupavičius (1885 10 01–1914 06 13–1970 12 14) irgi buvo persekiojamas ir sovietų, ir nacių, paskiau gyveno emigracijoje. Ir M. Krupavičius, ir A. Svarinskas siekė tiesos ir nepasidavė jokiai prievartai, netgi hierarchinei. Nors ir skirtingu metu abu priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijai, tačiau laikėsi nuomonės, kad, kylant įvairioms grėsmėms, turi būti viena lietuviška partija, dirbanti Lietuvai. Mons. A. Svarinskui ypač imponavo M. Krupavičiaus inicijuotas ir 1922 metais Steigiamajame Seime priimtas Žemės reformos įstatymas. Nors jis buvo stipriai sukritikuotas dėl to, kad žemės nusavinimas esą prieštarauja Katalikų Bažnyčios principams, o M. Krupavičius net išvadintas komunistu, tačiau vėliau išsiaiškinta, kad Bažnyčia ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuriai priklausė Žemės reformos iniciatorius, rado bendrą sutarimą, jog žemė privalo tarnauti visai žmonijai. 1923 metais tapęs žemės ūkio ministru, M. Krupavičius įvykdė žemės reformą. Mons. A. Svarinskas prel. M. Krupavičių laikė savo idealu, nes jis pastatė „raudonų stogų (čerpių) Lietuvą“, taip 20 metų apsaugojęs ją nuo bolševikų užgrobimo. Monsinjoro rūpesčiu Vilniuje, ant Odminių gatvės 10-ojo namo, kuriame apie 1919 metus gyveno M. Krupavičius (tuo metu ji vadinosi Odų skersgatviu), o vėliau – daugiau nei 10 metų ir pats A. Svarinskas, sienos buvo pritvirtinta atminimo lenta garbingam trečiąsias Žemės reformos iniciatoriui. Prel. M. Krupavičius gyveno šešių kambarių bute be jokio baldo, miegojo pasiklojęs šiaudų neturėdamas nei pagalvės, nei antklodės. Tuo metu Vilniuje buvo tikras badas, žmonės ieškojo maisto net vykdami į Lietuvos gilumą – Ukmergę, Uteną ir kitas vietoves, tačiau žandarai juos gaudydavo kaip kontrabandininkus. 2006 metais, perlaidojant prel. M. Krupavičių Kaune, prie Prisikėlimo bažnyčios (palaikai pervežti iš JAV), mons. A. Svarinskui teko patirti skausmą, kai jam nebuvo leista pasisakyti apie jo gerbiamą dvasininką.

Mons. A. Svarinskui giliausias rūpestis buvo valstybės reikalai. Nors ir suvaržytas bažnytinių kanonų, jis aktyviai kišosi į politiką, visada išsakydavo savo nuostatas dėl valstybės valdymo, netylėjo dėl, jo nuomone, neteisingų politinių sprendimų. Ir darė tai visada su nerimu ir skausmu dėl tautai daromų kliūčių, dėl valstybei kylančios grėsmės. Entuziastingai sutikęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, už kurį atidavė gražiausius jaunystės metus, mons. A. Svarinskas laikėsi nuomonės, kad Lietuva dar nepasiekė tikrosios nepriklausomybės, dar neišsivadavo iš okupacijos pasekmių. Mons. A. Svarinskas pasisakė prieš visus nuskurdinusią privatizacijos politiką, kai visos Lietuvos turtas pateko į grupuočių rankas, prieš žemės pardavimą užsieniečiams. Monsinjoras visą savo gyvenimą gilinosi į pavyzdinių asmenybių gyvenimus, jų praktinį darbą, veiklą, indėlį į tautos reikalus, skaitė tik su skaudžiomis Lietuvos problemomis susijusią literatūrą. E. Šiugžda pasakojo, kaip monsinjoras sugebėjo skaityti, ieškoti ir kaupti dokumentus, susitikinėti su daugeliu žmonių, leisti knygas, dauginti bei platinti partizanų portretus, įvairius aktualius straipsnius iš laikraščių, siekė, kad lietuviai katalikai domėtųsi spauda, knygomis, lavintųsi patys ir kitus ragintų tai daryti.

Prisiminimais apie mons. A. Svarinską pasidalijo jo bendražygis dr. Darius Vilimas. Jam keliolika metų teko garbė bendrauti su monsinjoru, važinėti po Lietuvą ir dalyvauti politinėje veikloje. Pranešėjas kalbėjo, kad kuo toliau monsinjoro gyvenimas eina į nebūtį, tuo labiau jis virsta istorija, apsipynusia mitais, legendomis. Atsiranda įvairiausių interpretacijų, pasakojimų, perpasakojimų. Ne visada jie yra teisingi. Vienas iš girdimų, kad monsinjoras niekada nebuvo įsipareigojęs jokiai partijai. Iš tiesų jis visą laiką buvo Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, vėliau, kai pavadinimas buvo uzurpuotas kai kurių šios partijos kolegų, atkurtoji partija pasivadino Krikščioniškosios demokratijos partija. Monsinjoras buvo pastarosios partijos narys – ne tik dvasios tėvas, bet ir garbės pirmininkas. Jis su nuoskauda sakydavo, kad jam neleidžiama dalyvauti Parlamento darbe, kad ne Europos Sąjungos šalyse tai leidžiama. Nuomonė, kad monsinjoras buvo piktas ir neatlaidus žmogus, neatitinka tiesos. Bendraudamas jis buvo nežmoniškai šiltas, net ne kunigiškas, betarpiškas žmogus. Mons. A. Svarinskas buvo paskutinis šių laikų riteris, narsiai kovojęs su sovietmečio atneštomis blogybėmis ir šios epochos bedvasio šiurpaus kosmopolitizmo šmėklomis. Principingumas ir ištikimybė idealams – Dievo ir Tėvynės meilė – pagrindinės monsinjoro asmens savybės. Mažai kas žino, kad monsinjoras savo bute nemokamai buvo priglaudęs keletą varganų studentų, kurie čia gyvendami ir disertacijas parašė. Monsinjoras versdavo knygas Lietuvos mokykloms, vežė literatūrą ir Lenkijos lietuviams.

Baigdamas pranešimą dr. D. Vilimas perskaitė citatą iš paskutinių mons. A. Svarinsko minčių: „Su tauta reikia kalbėti dažnai ir atvirai. Gaila, kad visi inteligentai kalba tik apie blogį ir nesiūlo išeities, nekviečia kovoti su blogio imperija. Komunizmas, kaip sistema, žlugo, bet blogio imperija pakeitė tik savo formas, kurios dabar yra dar pavojingesnės. Jau stovime ant dvasinės ir ekonominės bedugnės krašto. Išeitis tik viena – visa širdimi grįžti prie Dievo ir ant Dekalogo statyti naują Lietuvą“.

Apie senuosius idealus – Dievą ir Tėvynę, – kuriais vadovavosi mons. A. Svarinskas ir ragino visus prie jų grįžti, gana plačiai kalbėjo LKDP vicepirmininkas Jurgis Zabilius. Jis priminė monsinjoro nerimą dėl žmonių dvasinio nuosmukio ir vis didėjančio skurdo. Tai – ir kylančios maisto kainos, vos ne kasdien vykdomi nusikaltimai, kriminalinio pasaulio įsiviešpatavimas. Monsinjoras piktinosi, kad piktnaudžiaujama laisve, nėra atsakomybės nei prieš įstatymą, nei prieš sąžinę. Didelė žala padaryta Lietuvai, išbraukus iš mokyklų programų patriotinį auklėjimą, tikybos dėstymui trūksta gerai paruoštų katechetų. Mons. A. Svarinskas svajojo apie šventą, dorą, teisingą Lietuvą, o jai atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. birželio 19 d. sugrįžo iš Vokietijos, į kurią išlaisvtas iš kalėjimo 1988 m. rugpjūčio 23 d. buvo išsiųstas. 1991–1992 metais, dirbdamas Lietuvos Respublikos Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime, A. Svarinskas matė, kaip ten paimdavę prieškario nepriklausomybės laikų įstatymus ir stebėjęsi, lyg šiandien jie sukurti ir nepraradę aktualumo.

LKDP vicepirmininkas Alfonsas Butė priminė tyčiojimąsi iš tikėjimo Lietuvos okupacijos metais, tačiau bažnyčios buvo pilnos tikinčiųjų. Pavyzdžiui, atstatyta Truskavos Šventosios Dvasios bažnyčia, kuri buvo sudeginta, tačiau yra tuščia, į ją neateina žmonių. Pranešėjas klausia: „Gal nebeliko tikėjimo, kuris okupaciniais metais jungdavo žmones? Ar liko jo susijungus Lietuvos krikščionių demokratų partijai su Tėvynės Sąjungos partija?“ Mons. A. Svarinsko, kaip šauklio, Dievo kareivio, balsas ragino žmones atsipeikėti, nesipykti vieniems su kitais. Tačiau monsinjoras puikiai suprato, kad žmogus, negerbiantis Dešimt Dievo įsakymų, niekuomet, net ir atsiklaupęs ir persižegnojęs, negerbs kito žmogaus. Pasigirsta kalbų, kad mons. A. Svarinskas buvo per daug kraštutinis. Jei kyla gaisras ar kita nelaimė ir niekas nesiima veiksmų, tada viskas paliekama likimo valiai. Argi tas, kuris gesina gaisrą ar sustabdo būsimą nelaimę, yra „per daug kraštutinis“? A. Butė konstatavo, kad Nepriklausoma Lietuva užčiaupė mūsų šauklį – tikėjimo skleidėją.

Paskutinis žodį tarė LKDP Vilniaus skyriaus pirmininkas dr. Paulius Vinkleris, pažinojęs mons. A. Svarinską nuo 1992 metų, kai įstojo į tuometinę Lietuvos krikščionių demokratų partiją. 2004 metais abu darbavosi jau turinčios naują pavadinimą Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partijos gretose. 2011 metais partija jau dalyvavo savivaldos rinkimuose, pateikusi savo sąrašą 2012 metų Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose kartu su „Drąsos kelio“ partija. Monsinjoro paraginti žmonės rinko parašus prieš kryžiaus nuėmimą Italijos mokyklose, 2010 ir 2013 metais protestavo prieš Vilniuje vykstančius homoseksualų paradus. Mons. A. Svarinsko svajonė buvo Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) su 100 tūkstančių narių, kokia ji buvo, kai jai vadovavo prel. M. Krupavičius, ir atsikūrusi LKDP su 12 tūkstančių narių iki 2000 metų. Monsinjoro pagrindinis principas buvo, kad politikoje pirmiausia būtų dvasia, o ne ekonomika. Liberalizmo įsiviešpatavimą laikė pražūtimi Lietuvai. Užbaigdamas dr. P. Vinkleris išreiškė viltį, kad ilgalaikėje perspektyvoje susiformuos nepriklausoma Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuri gins krikščioniškas vertybes ir remsis socialiniu Bažnyčios mokymu.

Renginio metu skambėjo mons. A. Svarinsko mėgiamos kantičkų giesmės. Jas atliko kantičkinio giedojimo grupė, kurią a. a. mons. A. Svarinskas globojo. Ji ir dabar renkasi monsinjoro bute. Daug metų giedojusi mons. A. Svarinsko aukojamose šv. Mišiose dainininkė Irena Bražėnaitė pagerbė monsinjorą keliomis giesmėmis.

Pabaigoje buvo sugiedotas valstybės himnas, kuriuo visada užbaigti bet kurį tautinį patriotinį renginį prašydavo a. a. mons. A. Svarinskas.

© 2017 „XXI amžius“