Du arkivyskupai: garbingasis Teofilius Matulionis ir Mečislovas Reinys

Arkivyskupas Teofilius Matulionis

Arkivyskupas Mečislovas Reinys

Lietuvos vyskupai paskelbė garbingojo Arkivyskupo Teofiliaus Matulionio metus, sekmadienį vyks jo beatifikacijos iškilmė. Pravartu atsakyti į daugybę klausimų: kuo T. Matulionis aktualus mums, kokią reikšmę jo auka turi šiandienos Lietuvai... Kartu yra galimybė prisiminti ir kitas iškilias Lietuvos asmenybes, kurioms šiuo metu yra pradėtos beatifikacijos bylos. Svarstau pirmiausia lygindamas, pažymėdamas ir tam tikra prasme pats atrasdamas, kad šios dvi asmenybės, du ganytojai arkivyskupai – Mečislovas Reinys ir Teofilius Matulionis – kraštiečiai, kilę iš Rytų Aukštaitijos. Abu juos jungia Utenos kraštas – Teofilius Matulionis gimė 1873 metais Alantos parapijoje ir netrukus, po kelerių metų, persikelia į Daugailių parapiją, kur 1884 metais gimė M. Reinys. Abu kraštiečiai. Abu dvasininkai.  Pasirinkę šį kelią, jie tvirtai liudijo evangelijos tiesą. Arkiv. T. Matulionis net tris kartus buvo kalinamas Sovietų Sąjungos kalėjimuose. Todėl dera jį vadinti ir tikėjimo kankiniu. Kelis kartus sovietiniuose kalėjimuose buvo kalinamas ir Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys. Nagrinėdami garbingojo arkiv. T. Matulionio biografiją, sužinome, kad šis ganytojas paskutinio savo kalinimo metu kurį laiką kalėjo Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjime, kuriame paskutines savo gyvenimo dienas praleido ir Dievo tarnas arkiv. M. Reinys. Tiesa, dar prieš patekdami į Vladimiro kalėjimą, šie asmenys jau buvo ragavę sovietinių kalinių duonos.

Kun. Nerijus PIPIRAS

Pirmosios pažinties su bolševizmu pamokos

Mečislovas Reinys: pamokos Smolenske ir Daugpilyje

Ir arkiv. T. Matulionis, ir M. Reinys sovietinio kalėjimo gultą trynė ne kartą. T. Matulionis iš viso kalėjime praleido 16 metų ir buvo nuteistas tris kartus, arkiv. M. Reinys – teistas du kartus, bendrai kalėjime praleidęs kiek daugiau nei septynerius metus. Kalėjo Vilniuje, Daugpilyje, Smolenske. Didžiausią kančios ir aukos odisėją patyrė kalėdamas Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjime. Pirmojo kalinimo patirtį arkivyskupas skyrė ne žmonių teisimui, bet žmogaus, kaip tokio, pažinimui. Pasak paties arkivyskupo, tai – geriausia pamoka, kurios negalima į nieką iškeisti. Arkivyskupas tuomet nuolankiai priėmė kančios kryžių – kelio atkarpą iki Maišiagalos ėjo pėsčias, o pasitaikius galimybei pabėgti, ja nepasinaudojo.

Teofilius Matulionis: pirmųjų kalinimų patirtis Rusijoje

Kun. T. Matulionis 1923 metais nuteisiamas trejiems metams. Daugiau nei mėnesį laikomas Butyrkų kalėjime, vėliau pervežamas į Sokolnikų pataisos namus. Dirba pačius paprasčiausius darbus daržuose. Keletą kartų rašo malonės prašymus, tačiau jie netenkinami. Tikintiesiems nuolat reikalaujant ir tuo metu nuteistų katalikų dvasininkų likimais nuolat domintis Vatikanui, 1925 m. vasario 25 d. kun. T. Matulionis išleidžiamas į laisvę. Tačiau neilgam. 1929 m. vasario 9 d. kun. T. Matulionis konsekruojamas vyskupu. Saugumo organai to nežinojo, tačiau laikė jį turint autoritetą tarp tikinčiųjų ir pasauliečių, todėl įvairiais būdais stengėsi patraukti savo pusėn. Tačiau vyskupas buvo neperkalbamas. 1929 m. lapkričio 29 d. vysk. T. Matulionis vėl suimamas, beveik metus laikomas Leningrado kalėjime be teismo, tardomas. Tačiau ir tuomet vyskupas nesutinka daryti jokių kompromisų su sąžine ir ryžtasi kentėti tiek, kiek Dievas duos. Vyskupui be teismo atseikėjama dešimt metų. Bausmę, praktiškai vien už tai, kad yra dvasininkas, turi atlikti Solovkų salose. Sakoma, kad tuo metu čia kalėjo 34 kunigai. Kalinimo sąlygos buvo sunkios. Čia kalinius vargino įvairios darbo prievolės. Pavyzdžiui, per dieną reikėdavo išgrįsti 50 metrų kelio, skirto arkliams su vežimais važinėti; prikirsi šakų, jas iškloti ir apiberti žemėmis, kurių miške sunku prikasti; arba prinešti iš miško malkų. Silpnesniesiems buvo liepiama pririnkti tam tikrą normą grybų ar uogų. Sekmadieniai nešvenčiami, poilsio diena – penktadienis. Tačiau katalikai, ir ypač kunigai, ir grasinami švęsdavo sekmadienius, o dirbdavo tuomet, kai kiti ilsėdavosi. Kaip katakombų krikščionys kunigai keldavosi naktį, iš vakaro sutartą valandą grupėmis po tris ar keturis lipdavo ant aukšto, ir šaltyje be altoriaus ir liturginių reikmenų aukodavo šv. Mišias. Nebuvo pamiršti ir ten buvę tikintieji. Vyskupas Teofilius Matulionis bendru sutarimu buvo paskirtas komunos, kurią sudarė per 60 asmenų (į ją įėjo ir rusų popai bei padoresni pasauliečiai), ūkvedžiu. Čia buvo laikomasi tokios tvarkos: visų gaunami siuntiniai ir pinigai eidavo į bendrą kasą. Kad kalėjimo administracija, sudaryta iš kalinių, būtų palankesnė, gaudavo iš šios komunos po 100–200 rublių. Tačiau ir čia pasitaikė skundikų: vienam popui neapdairiai išsikalbėjus, kalėjimo vadovybė suskubo šią komuną išnaikinti. Vyskupas Teofilius Matulionis perkeliamas į Leningrado kalėjimą ir ten vienerius metus praleidžia baudos izoliatoriuje. Vėliau perkeliamas į vadinamąją „Ledianoje pole“ dirbti sunkiuosius miško darbus. Čia kalinys neturi teisės gauti nei siuntinių, nei laiškų, o dirbti tenka pelkėse – per balas gabenti medžius. Kad arkliai galėtų pereiti, kelias klojamas rąstais, o kaliniai rąstų tarpus turi užberti žemėmis. Tos žemės buvo kasamos iš balų, liūnų ir nešamos ant pečių. Vyskupo laikyseną tuo metu gražiai charakterizuoja vienas jo paties papasakotas įvykis. Vyskupas yra kalbėjęs: „Patekau vienam iš griežčiausių tardytojų. Tardoma būdavo naktimis ir ilgai. Tardytojas – gan griežtas, bet aš neturėjau ko slėpti nei jam ką nors naudinga pasakyti. Taip prabėgo daug naktų. Vieną kartą užsiminiau, kad dėl manęs jie turi tiek vargti... Matyti, tas pasakymas buvo toks paprastas ir kartu nuoširdus, kad pataikė į to žmogaus kietą širdį. Kitą naktį jis išsiėmė iš portfelio sumuštinį ir man duodamas pasakė: „Užkąsk! Juk dažnai esi alkanas!“ Tais laikais ne tik kaliniai, bet ir miesto gyventojai badavo. Tas tardytojo gestas sugraudino mane iki ašarų ir yra vienas jautriausių išgyvenimų... Visi moka jausti, tik reikia paliesti atitinkamą stygą...“

Prieš kalbėdami apie vieną iš šių dviejų iškilių asmenybių gyvenimo etapų – kalinimą Vladimire (prie Kliazmos) – mestelkime žvilgsnį į Katalikų Bažnyčios padėtį pirmosios sovietų okupacijos metu ir antrosios okupacijos pradžioje. Vidas Spengla (Algimantas Žilinskas, – aut. past.) knygoje „Objektas „Intrigantas“. Kunigo Broniaus Laurinavičiaus gyvenimas ir veikla“ (Vilnius. Katalikų akademija, 2002) rašo, kad per pirmąją sovietų okupaciją (1940–1941 metais) NKVD sulaikė apie 150 kunigų, juos tardė, baugino, kai kuriuos kankino ir verbavo tapti agentais. Per pirmąjį trėmimą į Sibirą 1941 m. birželio 14 d. iš Lietuvos buvo išvežta apie 17 000 gyventojų, iš jų – 9 kunigai. Per metus iki Vokietijos ir SSRS karo pradžios Lietuvoje (drauge su lietuviškąja Vilniaus arkivyskupijos dalimi) buvo areštuoti ir įkalinti 39 kunigai, o 21 nukankintas ar nužudytas traukiantis sovietų armijai iš Lietuvos. Vėliau, Vokietijai pralaimint karą ir sovietų armijai 1944 metais grįžtant į Lietuvą, dėl gresiančio teroro, karo sąlygų ar vokiečių kariuomenės verčiami, daug Lietuvos gyventojų repatrijavo į Lenkiją, Vokietiją ir kitas Vakarų šalis. Iki 1958 metų tokių žmonių buvo 490 tūkstančių. Į Vakarus buvo priversti išvykti ir trys vyskupai: Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas, jo padėjėjas vysk. Vincentas Brizgys ir Vilkaviškio vyskupo padėjėjas vysk. Vincentas Padolskis bei sovietų į Lenkiją 1945 metais deportuotas arkiv. Romualdas Jalbžykovskis (Romuald Jałbrzykowski). Į Vakarus pasitraukė apie 300 kunigų. 1940 metais Lietuvoje buvo 1579 kunigai, o 1945 metais – 1232. Taigi per penkerius pirmuosius okupacijos ir karo metus Lietuva neteko 347, t. y. apytikriai 22 procentų visų kunigų. Iki 1947 metų vidurio (iki arkiv. M. Reinio arešto) iš Vilniaus arkivyskupijos į Lenkiją repatrijavo dar 110 kunigų. Taigi neįskaičiuojant represijų iki 1948 metų buvo prarasta apie 460 (29 proc.) 1940 metais dirbusių kunigų. Dvasininkai pasitraukė į Vakarus ne ieškodami geresnio gyvenimo, o žinodami, kas jų laukia sugrįžus sovietų valdžiai: kai kurie jų buvo sukilimo prieš sovietus karo pradžioje (1941 metais) dalyviai, kiti – vokiečių okupacijos metais atvirai kalbėjo apie bolševikinių okupantų vykdytas žiaurias represijas ir terorą.

Istorikas Arūnas Streikus pateikia kiek tikslesnius duomenis. Pasak jo, antrosios sovietinės okupacijos pradžioje dėl diskriminacinės ir nusikalstamos komunistų partijos ir represinių struktūrų politikos buvo suimti ir įkalinti arba ištremti 362 kunigai ir 4 vyskupai, uždaryti visi vienuolynai (paleista apie 14 tūkst. vienuolių, tarp kurių buvo daug lenkų) ir apie 130 bažnyčių, nacionalizuotas visas bažnyčių ir vienuolynų turtas, palikta tik viena kunigų seminarija, uždraustas tikybos mokymas.

Šie skaičiai rodo, kad Katalikų Bažnyčia jau pirmosiomis okupacijos dienomis atsidūrė priešų sąraše Nr. 1. Todėl visiškai suprantama, kad ir vyskupai, ypač tie, kurie gynė tikėjimą ir priešinosi autokefalinės Bažnyčios Lietuvoje kūrimo idėjoms bei galimybėms, buvo nepageidaujami. 1947 metais suimami tiek tuometis Vilniaus arkivyskupas M. Reinys, tiek ir Kaišiadorių vyskupas T. Matulionis.

Grįžkime prie arkiv. M. Reinio ir vysk. T. Matulionio kalinimo Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjime laikotarpio.

Gailestingumo liudijimas tarp Vladimiro kalėjimo sienų

Abiems ganytojams teko kalėti garsiajame Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjime. Arkiv. M. Reinys čia baigė ir savo gyvenimo kelionę. Vysk. T. Matulionis savo kančių kulminaciją pasiekė namų arešto bausmę kęsdamas Lietuvoje, Šeduvoje. Tačiau nuostabu patirti, kad ir atšiauriojo savo griežtumu Vladimiro kalėjimo sienos prisigėrusios ne tik kančios ir kraujo, bet ir aukos bei gailestingumo. Abu vyskupai, čia būdami, nors gal ir neturėję galimybės susitikti akis į akį, liudijo beribį gailestingumą. Jų laikysena buvo kažkuo panaši, nes tai – Kristaus, Avinėlio, vedamo pjauti, laikysena. Keletas žodžių apie ją.

Arkivyskupas Teofilius Matulionis Vladimiro kalėjime

Arkiv. T. Matulionis į Vladimiro kalėjimą iš Oršos paskirstymo punkto buvo išvežtas 1948 m. balandžio 25 d. Taigi, atvyko pavasarį, kiek vėliau, nei čia atvežtas buvo arkiv. M. Reinys. Vyskupas Matulionis žinojo, kad čia, šiame kalėjime, kali daugiau kaip 40 lietuvių, tarp kurių yra ir arkiv. M. Reinys, vienas kunigas marijonas ir vienas jėzuitas. Kaliniams susitikti nebuvo galima. Vysk. T. Matulionis naudojosi galimybe rašyti laiškus savo artimiesiems. Iš jų gaudavo ir siuntinių. Viename laiškų jis rašo, kad gyvenimas kalėjime yra pilkas, neįdomus, vienodas. Visur jis turėjo draugų tiek katalikų, tiek nekatalikų. Drauge kalėjęs anglų kariuomenės grandinis Frankas Kelis (Frank Kelly) savo atsiminimuose mini, kad tiek kunigas Janulaitis, tiek vyskupas Matulionis, su kuriais jam yra tekę gyventi, buvo taikūs, kantrūs ir labai malonūs žmonės. Tiesiog buvo ramu su jais būti. Iš jų vidaus dvelkė kažkokia nepaprasta ramybė. Abu dvasininkai kalbėjo maldas rytą ir vakarą bei niekam nekliudė. Vysk. T. Matulionis buvo prašęs drauge kalinčiojo grandinio, kad šis jį mokytų anglų kalbos, o pats jį mokęs dirbti, skaityti (rusiškai) ir nepasiduoti.

Arkivyskupas Mečislovas Reinys Vladimiro kalėjime

Arkiv. M. Reinys į Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjimą su ypatinga apsauga buvo atvežtas 1948 m. sausio 20 d. Per visą kalinimo laikotarpį jis yra du kartus rašęs malonės prašymus. Tačiau į vieną jų atsakyta neigiamai, o į kitą jo asmens byloje Nr.3145, kaip pažymi dr. Aldona Vasiliauskienė, atsakymo nėra, nors jis savaime aiškus – arkivyskupas nebuvo išleistas iš kalėjimo anksčiau laiko. Kalėdamas Vladimiro kalėjime, arkivyskupas naudojosi kukliomis galimybėmis rašyti laiškus, gauti siuntinius. Jų turiniu dalijosi ir su kitais kartu kalinčiais.

Tarp prašymų, esančių jo byloje ir adresuotų kalėjimo vyresnybei, yra ir prašymas užsisakyti laikraštį „Pravda“. Matyt, arkivyskupas norėjo domėtis to laiko aktualijomis. Jis dar prašo galimybės išsamiau susipažinti su Rusijos psichologų darbais ir jų tyrinėjimais. Tai dar kartą įrodo, kad arkivyskupui buvo svarbus žmogaus orumas, jo vidinis pasaulis ir jis stengėsi sekti mokslo laimėjimus, o galbūt, siekdamas susipažinti su teiginiais, ieškojo ir argumentų pasipriešinti griaunančiai ideologijai ir ginti žmogaus orumą. Prašymų stilius, kreipiniai, logiškas minčių dėstymas ir motyvai atskleidžia M. Reinio, kaip gilaus diplomato, inteligento ir įsitikinusio kataliko požiūrį į kitą žmogų, net jeigu tas asmuo ir varžo jo, kaip kalinio, ir taip menkas teises bei žlugdo jį moraliai.

Arkivyskupo kamera garsėjo dvasine šviesa ir humaniškumu. Čia jis kartu kalintiems skaitė filosofijos kursą, siekdamas, kad nė vienas žmogus, nepaisant tautybės, išpažįstamos religijos, nepalūžtų. Arkiv. M. Reinys, pastebėjęs, kad kiti nuo kasdieninės rutinos tampa apatiški, pradėjo kameros draugams skaityti filosofijos paskaitas. Arkiv. M. Reinys, mokėdamas daug užsienio kalbų, galėjo bendrauti su dauguma kalinių. Arkivyskupas ne tik dėstė, bet išdėstęs leisdavo apmąstyti, o paskui klausinėdavo ir išprovokuodavo diskusijas. Taip sugebėdavo priversti mąstyti, skatino tikslingą ir kryptingą protinę veiklą. Šios jo studijos buvo labai svarbios ne tik moksliniu požiūriu; jos neleido palūžti, žiebė viltį tikėti ateisiančia laisve...

Į laisvę sugrįžęs vokiečių užsienio reikalų ministras Gotholdas Štarkė (Gothold Starke) vėliau rašė apie šias „Filosofijos studijas Vladimiro kalėjime“ ir jų svarbų poveikį dvasingumui, siekiamos nužmoginti asmenybės vertės pajautai.

Nepaisydamas sunkių kalinimo sąlygų ir prastos sveikatos, arkivyskupas nesiliovė rūpintis tikinčiųjų padėtimi. Tiesa, laiškuose apie tai rašoma gana atsargiai ir užuominomis. Jam rūpėjo jaunimo mokslo reikalai ir apskritai padėtis Lietuvoje. Vokietis G. Štarkė, vienerius metus kalėjęs bendroje kameroje su arkiv. M. Reiniu, rašo: „Jis dažnai melsdavosi už savo tikinčiuosius labai susirūpinęs, dalijosi jų kančiomis (...). Už pinigus, kuriuos jis reguliariai gaudavo, paprastai nupirkdavo duonos ir cukraus savo kančių draugams. Per Gavėnią paprastai sau nieko nepasilikdavo. Jis nepristatydavo tik tabako, nes manė, kad tabakas kenkia sveikatai. Kai vienas mandžiūrietis kažką iš jo pavogė, jis nieko nesakė, tik kitą kartą dalindamas jam davė dvigubai daugiau. Tada žmogus verkdamas prisipažino ir prašė atleisti“.

Arkiv. M. Reinys niekada nepamiršo savo, kaip krikščionio, ganytojo pareigų. Net būdamas Vladimiro kalėjime, ragino sekmadienius bent paminėti, nedirbti menkiausio darbelio, nesiūti ištrūkusios sagos, neskalbti nosinės. Arkivyskupas sakydavo: „Neturime galimybės didesniais dalykais atžymėti sekmadienius, tai bent mažmožiais pagerbkime Viešpaties dieną. Padarykime Dievui garbę tuo, kuo galime“.

Arkivyskupas niekuomet neprarado vilties. Netgi jis ja dalinosi. Štai kartą G. Štarkei arkivyskupas kalbėjo: „Kovojančio archistratego dvasia, kuri nugalėjo apokaliptinį slibiną, turėtų būti gyva ne tik Rytų Bažnyčioje, bet ir pas mus, krikščionis, kurie iš nežinojimo dažnai tarnauja Dievui klaidingu keliu, nuolat kartodami: „taika, taika“, kai tuo tarpu nėra jokios taikos. Ir šiandieninėje Rusijoje archistrategui, kovojančiam su velniu, nėra leista garsiai paskelbti savo sprendimą, bet kaip ir pirmiau, kai jis saugojo Mozės kūną, jis turi tylėti ir sprendimą pavesti Dievui“.

Arkiv. M. Reinys stengėsi kiekvieną savo kančių draugą paguosti, sušildyti, nuraminti, įdiegti viltį iškentėti viską iki galo. Štai 1951 metais, mirus vienam kaliniui, arkivyskupas guodė bei ramino kitus: „Neliūdėkite, nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti, nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai“.

Net kentėdamas sunkiausias kančias, arkivyskupas niekuomet nepamiršo savųjų, esančių toli tikėjimo brolių ir sesių. Iš laiškų, siųstų seseriai Julijonai Martinėnienei, galima spręsti, kad arkiv. M. Reinys nuolat meldėsi už savo artimuosius, buvusius geradarius, likusius Lietuvoje vyskupus ir kunigus, buvusius savo ganomuosius. Laiškuose kelis kartus teiraujasi, kada bus Velykos. Tai rodo, jog ir Vladimiro kalėjime arkivyskupas gyveno tikrą dvasinį gyvenimą.

Kartu su arkivyskupu kalėjęs vokietis G. Štarkė prisimena: „Jis daug melsdavosi įvairiu dienos metu. Aš esu jį matęs naktį gulint susiėmus rankomis, atmerktomis akimis, nes mūsų celė buvo akinamai nušviesta, kad sargybiniai visada pro langelį galėtų mus matyti. Jis šnabždėdavosi su Dievu. Kai mes su savo dryžais kalinių drabužiais išeidavome pasivaikščioti į kiemą be medžių, jis vaikščiodavo vienas pirmyn ir atgal, užpakalyje rankas susiėmęs ir kalbėdamas atmintinai brevijorių“.

Kitas Vladimiro kalėjimo kalinys, anglas F. Kelis, apie arkivyskupą yra sakęs, kad jo veidas buvo nukaltas tarsi iš marmuro, arkivyskupas daug meldėsi, buvo labai ramus, jo negąsdino nei tardytojų grasinimai, nei prievarta. Jis paprastai ramiai melsdavosi rytą ir vakarą, visuomet stovėdamas, ir vienas vaikščiodavo, nuolat melsdamasis. Po drabužiais ant kaklo nešiojo kryželį. Kai tik reikalai pakrypdavo bloga linkme, jis išsitraukdavo kryželį ir į jį pažiūrėdavo.

Taigi, drąsiai galima teigti, jog šie ganytojai, rodos, beprasmiškiausių ir skaudžiausių išbandymų patirtį panaudojo evangelijos sėklai sėti. Nė vienas iš šių ganytojų neatsižadėjo jos, o net ir atšiauriausio kalėjimo sienos jų drąsos ir aukos dėka permirko ne tik kankinių krauju, bet ir Dievo gailestingumu.

© 2017 „XXI amžius“