Doras žmogus auga dorovingoje aplinkoje

Diana CHRAPTAVIČIŪTĖ,

LŽŪU edukologijos magistrantė

Lietuvoje ir pasaulyje dvasinė krizė sutrikdė žmogaus dvasinio pasaulio raidą. Sparčiai apimanti pavienių žmonių vidų, krizė greitai prasiskverbia ir į aplinką. Gyvendami įvairioje socialinėje terpėje, vaikai gauna nevienodas dorovingumo pamokas. Pedagogai ir psichologai mano, kad vis dėlto asmenybės dorinio ugdymo pamatas yra šeima. Šeimos tvarka reiškia vaikui pasaulio tvarką: joje formuojamos žinios apie dorą, moralę, grožį, gėrį. Turėdami tokį vertybių pamatą, bręsdami vaikai turėtų išmokti priešintis blogiui, įveikti tikrovės prieštaravimus, siekti darnos, puoselėti dorovines vertybes.

Kaip teigia pedagogė V.Aramavičiūtė, šeima ne tik padeda susiorientuoti vertybių pasaulyje, bet ir skatina jų laikytis. Šeima – vienas svarbiausių ugdymo bei gyvenimo veiksnių, kryptingai ir sistemingai veikiančių vaiko fizinę, psichinę ir dvasinę brandą. Dvasines vertybes tėvai perduoda savo vaikams kaip praeities ir ateities simbolį. Kaip teigia pedagogas V.J.Černius, sąžinė susiformuoja veikiant tėvų draudimams, taip pat ir jų meilei bei skatinimams, ją ugdo vaiko meilė tėvams ir priklausomybė nuo jų. Save identifikuodamas su tėvais, perimdamas jų vaidmenis, vaikas įgyja įspėjantį ir baudžiantį vidinį balsą – sąžinę. Paskui ši kontroliuojanti jėga jį lydės visada ir visur.

Tarp daugelio charakterio bruožų, kurie ugdomi nuo vaikystės, sąžiningumui tenka išskirtinis vaidmuo. Sąžiningumas yra dorinis atsakingumas už savo veiksmus ir poelgius. Sąžiningumas kaip charakterio savybė laikytinas kriterijumi, kuriuo remiantis vertinamas asmens dorumas. Neatsitiktinai europietiškos kultūros šalyse ne tik tarpasmeniniuose santykiuose, bet ir visuomeninėje sferoje klestintis kitų apgaudinėjimas, kuris įvardijamas kaip viena didžiausių žmogaus ydų, tampa nebaudžiamas. Krikščioniškoji doros samprata draudžia iškreipti tiesą bendraujant su kitais žmonėmis. Teisingai auklėjami šeimoje vaikai įgyja supratimą, kad veidmainiavimas, klastingumas, šmeižimas, melagingas liudijimas, meilikavimas, pataikavimas ir panašūs elgesio normų pažeidimai trikdo normalius tarpusavio santykius, neretai padaro žmonėms didelę žalą.

Kalbant apie dorovinį auklėjimą, negalima apsieiti be dorovės ir grožio santykio, dorovės ir asmens socialumo, tautiškumo bei pilietiškumo. Dorovė ir religija yra labai artimi individo dvasingumo aspektai. Jie abu padeda pažinti ir suprasti pasaulį, įžvelgti gyvenimo prasmę ir pasirinkti tinkamą gyvenimo būdą. Meilė žmogui tampa jungtimi tarp dorovinio ir religinio gyvenimo. Samprata apie Dievo gerumą ugdoma jau nuo mažų dienų. Deja, šiandien nedažnai vaikai jau šeimoje gauna pirmąsias tikybos pamokas. Senoliai visą moralės kodeksą perėmė iš Šventojo Rašto. Vadinasi, jų vaikai buvo auklėjami religingai, jie žinojo, ką reiškia būti paklusniems, mandagiems, sąžiningiems. Gaila, bet šių dienų šeimose jau veši susvetimėjimas, nemeilė. Gal dėl to, kad religija nustumiama į šalį, nelaikoma auklėjimo pamatu.

Neginčytina, kad dorovinis ir religinis auklėjimas tiesiogiai susijęs su dvasingumo ugdymu, nes savo turiniu, išreikštu per dorovines ir religines vertybes, tiesiogiai veikia asmens santykį su pasauliu, suteikdamas jam naują prasmę ir kokybę. Aplinkos paslaptingumas, grožis, įvairi meninė veikla padeda ugdyti vaikų emocijas, jausmus, meninius polinkius, dorovingumą ir jautrumą. Tos veiklos dėka vaikai ne tik suvokia pasaulį, bet eina į gyvenimą pasirengę dvasiškai tobulėti ir kurti grožį. Dvasinga aplinka ugdo dvasingą asmenybę.

Doroviškai auklėti, vadinasi, kryptingai formuoti asmenybės dorovinę sąmonę, charakterio bruožus bei įpročius, valią ir elgesį. Stengiamasi visuomenėje priimtas dorovės normas paversti vidiniais asmenybės elgesio imperatyvais, sukurti elgesio savireguliacijos sistemą, išugdyti visavertį, aktyvų, kūrybingą visuomenės narį.

Dorinio auklėjimo turinį, pasak pedagogo B.Bitino, lemia šalies ir tautos etinė sąmonė – kalba išreiškiamas doros principų ir normų turinys, šalyje dominuojanti religija, etniniai santykiai, nacionalinės tradicijos ir kiti veiksniai, dėl kurių praktiškai neįmanoma palyginti skirtingose šalyse atliktų dorinio auklėjimo tyrimų, vienos šalies sukauptos patirties panaudoti kitoje šalyje.

Pasyviojo dorumo normos išreikštos Dekaloge, pabrėžiant doram žmogui neleistinus poelgius; aktyvusis dorumas nusakytas Naujojo Testamento eilutėse apie gailestingąjį samarietį, teikiantį nesavanaudišką pagalbą. Atsakingumas nusako tokios elgsenos kryptį, yra dorumo ir pilietiškumo takoskyros kriterijus ir kartu apibūdina, kokiu mastu asmuo turi aukotis kitų žmonių labui.

Tolerancija, kaip dorinės kultūros vertybė, reiškia pagarbą kitiems asmenims nepriklausomai nuo jų lyties, rasės, tautybės, religijos, socialinės padėties, politinių pažiūrų ir kitų dideles žmonių grupes nusakančių požymių. Kitas tolerancijos aspektas – pakantumas asmenims ir jų grupėms, priėmusiems ir skelbiantiems vertybes, kurios mums nepatinka ar net atrodo nepriimtinos. Tolerancija grindžiama dorinio elgesio „aukso taisykle“ („Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad tau darytų“); vadinasi, tolerancija – blogio ir gėrio takoskyros kriterijus.

Šiandien vaikai dažnai nesugeba ne tik užjausti, padėti tam, kuris prašo ar kuriam reikia pagalbos, bet ir smerkia tuos, kurie mano ir elgiasi kitaip, negu mes norėtume. Tolerantiškumas pirmiausia ugdomas šeimoje, vadinasi, jo ten labiausiai ir trūksta. Jeigu pasvarstysime apie šeimos narių santykius, ypač vaikų ir tėvų, tai nenustebsime, kodėl tokie nejaukūs ir šalti tapo mūsų namai. Iš šeimos vaikai perkelia jau suformuotas vertybes į aplinką, į visuomenę. Šių laikų šeimose pakito požiūris į religiją, vienas vertybes greitai keičia kitos, meilė Dievui dažnai tampa ne tokia reikšminga, kaip buvo anksčiau. Tačiau religijos reikšmė žmogaus, dar augančio vaiko, gyvenime yra labai didelė.

Filosofo A.Anzenbacherio nuomone, dorovinis gyvenimas – reikšminga atrama, padedanti individui atrasti religiją, suteikiančią gyvenimui naują dvasinę prasmę. Dorovinės vertybės bei normos, skatinančios žmogų deramai elgtis ir sugyventi su kitais, yra pagrindas ir jo religingumo tapsmui. Religija, suteikdama kitokią prasmę žmogaus būčiai, ne tik nepaneigia žmogaus reikšmės, neriboja jos savarankiškumo, bet ir savo ruožtu gali ją sustiprinti ar net pakelti į transcendencijos lygmenį, kur laisvė grindžiama malone.

Religija, būdama stipri dvasinė jėga, padeda įkūnyti nemažai moralinių bei socialinių vertybių: laisvę, lygybę, teisingumą, toleranciją, harmoniją ir kt. Kaip teigia V.Aramavičiūtė, dorovinis žmonių elgesys gali įgyti grožio pavidalą. Geras elgesys gali peraugti į gražų, kai tai daroma iš meilės, kada tai gražu man ir tau. Grožio versmė yra meilė, per kurią susisiekia ne tik gėris ir šventumas, bet ir gėris su grožiu, ir ji sujungia dorovinį auklėjimą su estetiniu.

Gėris, tapęs grožiu, gali lengvinti žmogaus ėjimą į jį. Per estetinį išgyvenimą (vienos ar kitos dorovinės vertybės grožio pajautimą) ir per estetinę refleksiją (tos vertybės apmąstymą) dorovinės vertybės tampa ne tik reikšmingesnės, artimesnės, bet ir patrauklesnės. Kai dorovinės vertybės tampa grožio šaltiniu, tada galima kalbėti apie estetinės ir dorovinės pozicijos suartėjimą ar net jų susiliejimą į vientisą tobulumo fenomeną, kaip asmens dvasingumo išraišką, šaltinį ar veiksnį.

Impulsų vaiko emocijoms ir jausmams plėtotis socialinėje aplinkoje teikia gamta, menas, religija. Vaikystėje svarbu viską išgyventi, patirti pojūčiais, ne vien suvokti protu. Svarbų vaidmenį atlieka muzika, ritmas, padedantis vaikui jausti save ir gyvenimo ritmą; dailė padeda pajusti spalvų harmoniją ir t. t. Meniniai išgyvenimai žadina vaiko gyvenimo džiaugsmą, šiltus tarpusavio santykius. Suaugusieji turėtų prisiminti, kad vaikas nuolat ilgisi ne tik grožio, muzikos, bet ir jų švelnumo, meilės, nori prisiglausti.

Patirtus įspūdžius vaikai atkuria piešinyje, ir suaugusysis gali pamatyti, kas vaikui atrodė tuo metu svarbiausia, ką jis ypač pabrėžė savo piešinyje. Vaiko piešinius nelengva perprasti. Tai yra jo dvasinio pasaulio išraiška. Vaikai savo išgyvenimus atskleidžia ir kitos veiklos metu, todėl tą pačią temą galima interpretuoti įvairiai, muziką jungiant su daile, pasivaikščiojimus – su matematika, aplinkos pažinimu, fiziniu lavinimu.

Dorovinis auklėjimas labai susijęs su tautiniu auklėjimu. Tautiškumas, kaip tautinio auklėjimo objektas, padeda įtvirtinti žmogaus kūno ir dvasios vienovę ir saugo jį nuo susidvejinimo. Drauge tautiškumas saugo žmogaus savitumą ir individualumą. Pagal Vydūno žmogaus ir tautos dvasinio tobulėjimo koncepciją tauta suteikia sąlygas žmogui gyventi ir būti žmoniškam. Tačiau tautiškumas yra labai trapus, greit pasiduodantis kitų tautų, kultūrų ir patirčių įtakai.

Kiekvienai visuomenei tenka rūpintis tautinio tapatumo išlaikymu. Dabartinėje visuomenėje vykstantys pokyčiai, griaunantys ribas tarp kultūrų ir diegiantys naujas jų apraiškas, keičia asmens santykį su pasauliu. Šiuo metu nelengva išsaugoti tradicinės tautinės kultūros branduolį, be kurio neįmanomas jos tęstinumas ir brendimas. Šitaip silpnėja nacionalinės kultūros ir žmogaus sąveika, kaip jo asmenybės dvasinio brendimo pamatas, kaip natūrali dvasinio tobulėjimo terpė.

Dabar itin svarbu išlaikyti tradicijų ir dabarties vienovę. Suvokiant šio amžiaus tautinio auklėjimo problemiškumą, svarbu turėti galvoje, kad įvairių ugdymo sričių šaknys, anot pedagogo ir filosofo A. Maceinos, yra doroviniame auklėjime. Todėl tautinis auklėjimas gali būti vadinamas net specialiuoju doroviniu auklėjimu, kai rūpinasi asmens tautinės individualybės išskleidimu ir ypač meilės savo tautai, arba patriotizmo, žadinimu.

Sparčiai kintančiame pasaulyje vis aktualesnė tampa kūrybiškos asmenybės ugdymo problema. Visuomenė yra suinteresuota kūrybiškų asmenybių buvimu, nes nuo žmogaus kūrybiškumo priklauso kultūros kaita ir tęstinumas. Gera kultūrinė aplinka, kultūringi ugdytojai suteikia daug galimybių patiems vaikams patirti ir intuityviai suvokti aukščiausios kokybės meno apraiškas, įprasti jomis žavėtis ir išmokti atskirti, kas yra gera ir gražu.

Dvasinė kultūra yra tęstinė. Ji prasideda šeimoje ir apima visą vaikų ir suaugusiųjų permanentinio ugdymo sistemą. Dvasia, kaip ir menas, yra paremta intuicija, išgyvenimais, pajautimais, doroviniu jausmų pasauliu. Meninė kultūra siejasi su dvasine kultūra ir yra svarbus jos elementas. Ji ugdo gebėjimus, meninį intelektą, tobulina žmogaus estetines ir etines vertybes (tiesą, gėrį, grožį, meilę), lavina meninį skonį.

Muzikinė veikla padeda atverti duris į turtingą sociokultūrinių prasmių ir vertybių pasaulį, kurio estetinis išgyvenimas labai svarbus dvasinei asmens brandai, padeda formuotis humanistinei asmenybei ir perimti reikšmingiausias tautos bei pasaulio kultūros vertybes. Tai viena labiausiai paplitusių meninės veiklos sričių. Formuojamas aktyvus, specifinis vaiko santykis su muzika, kuris skatina tam tikrus vidinius procesus. Taip dorinis ugdymas gali būti ugdomas daina, liaudies žaidimu, lopšine, šokiu, muzikos klausymu.

Pasak pedagogės E.Katinienės, kaip įgimtas vaikų kūrybiškumas atsiskleis muzikinėje veikloje, priklauso nuo to, ar muzika palies vaiko jausmų ir vertybių pasaulį, ar vaikas pajus šios meno rūšies emocinę prigimtį, garso išraiškos galimybes. Net ir maži vaikai gali pajusti, įžvelgti muzikos kūrinių estetines savybes, gali gėrėtis muzikos kūriniais, pasakyti, kas ir kodėl patiko.

Motina, prisiglaudusi savo mažylį, švelniu balsu ir tik jai vienai žinoma galia perduoda vaikui grožio ir gėrio perlus. Per žaidinimo ar lopšinės melodiją liete išsilieja meilė, šiluma. To šiandien šeimose labai pasigendama, todėl ir vaikai vis anksčiau tampa savarankiški, tačiau lieka abejingi kito skausmui ar nesėkmei, nelabai suvokia, kas yra tikrasis gėris ir meilė. Pasak pedagogo R.Šteinerio, „laimingas vaikas, turintis sektiną gyvą autoritetą ar literatūros veikėją, nes tai augina jo gyvybinį kūną ir turi įtakos jo dvasinei raidai. Ypač svarbios jėgos, teikiančios impulsų eteriniam kūnui, yra pagarba ir garbinimas“.

Puikiai ir efektyviai vaikus veikia poetinio posakio vaizdingumas ir tikslumas. Jie labai gerai jaučia ir patarlių taiklumą, ir mįslių įtaigumą. Jų patirtis pasipildo gausiais įspūdžiais. Vaikystėje išgirsta pasaka, išmoktas eilėraštis įsimenamas visam gyvenimui, nes vaikams lieka ne išorinis vaizdas, bet išgyventa dvasinė akimirka. Žmogaus dvasios turtai užburia vaikus ir leidžia suvokti, koks sudėtingas gali būti žmogus.

Doroviniam ugdymui labai reikšmingos etiologinės sakmės. Jos apsako, kaip, veikiant dieviškai galiai, atsirado gyvieji ir negyvieji gamtos objektai, atskiri daiktai ir žmogus. Šis procesas taip pat suvokiamas kaip dviejų opozicinių antgamtinių galių kūrybos rezultatas. Dievas sukuria gražią, dailią žemę su žaliuojančiais augalais, taikiai sugyvenančiais žvėrimis, o velnias viską daro priešingai. Per jį atsiranda balos, akmenys, pikti arba kvaili žvėrys. Dievo veikla tikslinga, kilni, o velnio, mėgdžiojančio Dievą, kūriniai įgauna iškreiptą, agresyvų ar komišką pavidalą.

Vaikams tokie pasakojimai daro nemažą įspūdį. Gamta jiems atrodo didinga, kupina paslapčių. Jie pamato ir tai, kad šalia gėrio egzistuoja blogis (vilkas sudrasko už save silpnesnį žvėrelį, vanagas nusineša mažą paukščiuką). Lietuvių liaudies pasakose, sakmėse visa tai pasakojama paprastais žodžiais, bet vaikai nerimaudami suvokia, kodėl stiprusis skriaudžia silpnąjį, didelis užmina padu mažą vabaliuką ir t.t. Taigi nuo išgirstos pasakos, dainelės, melodijos ar eilėraščio posmo prasideda didžioji dvasinių vertybių statyba vaiko sieloje.

Vaikų pasaulis gražus, gaivus ir naujas, kupinas nuostabos ir susižavėjimo. Kad vaikas mylėtų tas vertybes, kurias puoselėjo ir perdavė senoliai mūsų laikams, reikia, kad jas pažintų, gautų kuo daugiau informacijos. Vaiko patirtis įprasminama formuojant vertybinį, ypač dorovinį jo santykį su visa aplinka ir su pačiu savimi.

© 2006 „XXI amžius“