Kas per netvarka toje jaunimo politikoje?

Lietuvos krikščionių demokratų jaunimo sekcija domėdamasi, kaip Lietuvoje formuojama ir įgyvendinama jaunimo politika, užuot radusi atsakymus, remdamasi įstatymais ir oficialiai pateikiama informacija, susidūrė su dar daugiau klausimų, kurie verčia nerimauti ir iš principo sužinoti, kas vyksta.

Esamos, bet nesamos organizacijos

Pats nelabasis ragus nusilaužytų, bandydamas rasti atsakymus, atrodo, į labai paprastus klausimus: kas ir kaip šiuo metu šalyje formuoja ir įgyvendina jaunimo politiką?

Dešimt metų turėjome tokią Valstybinę jaunimo reikalų tarybą (VJRT), veikiančią prie Lietuvos Vyriausybės. Apsilankius jų internetiniame portale, atrodytų, kad ir dabar dar ją turime, tačiau Jaunimo politikos pagrindų įstatymas sako ką kita – tokia taryba buvo iki 2006 m. sausio 1 d., o nuo šios datos jaunimo politiką įgyvendina Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prie kurios dar turime ir Jaunimo reikalų tarybą. Nors jau darosi painiau, tačiau kol kas dar susikaupus galima pabandyti suvesti galus. Tačiau jei norima, kad būtu painiau – prašom – dar šių metų vasario mėnesį paramą iš VJRT (!) gavusios jaunimo organizacijos sutartis pasirašinėjo ne su Jaunimo reikalų departamentu, tačiau su jau pagal įstatymo nuostatas nebesančia VJRT. Ta pati nebesanti taryba dar jaunimo organizacijoms spėjo išdalyti visą šūsnį kompiuterių ir kitokių agregatų už 200 tūkst. Lt.

Kodėl slepiama paskirstoma parama?

Negalima neatkreipti dėmesio ir į tai, kad ankstesniais metais viešai buvo galima sužinoti, kiek ir kokia jaunimo organizacija iš VJRT gavo finansavimą atskiriems projektams įgyvendinti. Šiemet galime tenkintis tik informacija, kokie projektai ir kokios organizacijos gavo valstybės pinigų, tačiau tai, kiek pinigų gauta – laikoma paslaptyje. Įdomu, kodėl įslaptinami iš mokesčių mokėtojų surenkami ir paskirstomi pinigai? Ankstesniais metais nesunku buvo rasti informaciją, kiek apskritai valstybė iš biudžeto skiria jaunimo reikalams. Pavyzdžiui, 2005 metais Valstybinei jaunimo reikalų tarybai buvo atseikėta 2788000 Lt, iš kurių ši institucija gerino jaunimo padėtį mūsų valstybėje. Šiemet bendros sumos nesančiai, bet esančiai tarybai taip lengvai nesužinosime, nes valstybės biudžeto asignavimuose atskiros eilutės nebėra – visi pinigai skiriami Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, iš kurios atseikėjama esančiam, bet nesančiam Jaunimo reikalų departamentui. Tikriausiai visa tai galėtume pavadinti REFORMA, tik neaišku kam ir neaišku kodėl?

Giliau į mišką – daugiau medžių

Yra ir daugiau organizacijų, formuojančių jaunimo politiką Lietuvoje. Viena iš jų – 2005 m. lapkričio 22 d. redakcijos Jaunimo politikos pagrindų įstatyme įrašyta: „Lietuvos jaunimo organizacijų taryba“. Vienaskaitos linksnis rodo, kad kalbama apie vienetinę organizaciją. Identišku pavadinimu, o visiems labiau žinoma trumpiniu LiJOT (Lietuvos jaunimo organizacijų taryba) veikia kaip asociacija. Dėl kokių priežasčių viena asociacija savo veiklos monopolį – vienyti Lietuvoje veikiančias jaunimo organizacijas ir joms atstovauti – užsitikrina įstatymu? O kur konkurencingumas? Gal kartais jaunimo organizacijos norėtų, kad jų interesams atstovautų kita organizacija? Ir dar vienas – giluminis klausimas: ar tai demokratiška?

Paieškoję daugiau sąsajų tarp LiJOT ir VJRT, sužinotume, kad VJR Taryba yra formuojama pariteto principu: šeši Tarybos nariai yra skiriami valstybinių institucijų, o šeši – deleguoti nevyriausybinės skėtinės organizacijos – Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos. Tie šeši LiJOT deleguoti nariai (tarp kurių yra ir LiJOT prezidentas) dalyvauja skirstant valstybės paramą jaunimo organizacijoms. Ir pats LiJOT iš VJRT kasmet pasiskiria bent po 200 tūkst. Lt savo veiklai. Panašu, kad jaunimas ne ką atsilieka nuo nomenklatūrinio veiklos mechanizmo, o, atrodo, tuščiai viltys puoselėjamos, kad ši karta veiks vadovaudamasi kitokiomis vertybėmis.

Ką reiškia atstovauti jaunimo interesams?

Monopolistinė Lietuvos jaunimo organizacijų taryba skelbiasi atstovaujanti jaunimo interesams. Logiška būtų tikėtis, kad ši organizacija gali ir netgi privalo reikšti įvairias pozicijas Lietuvos jaunimo vardu. Tačiau ilgai nesigilindami, galime iš karto pamatyti, kad LiJOT vengia pozicijų reiškimo ir formavimo vertybiniais klausimais. 2003 metų pabaigoje įsibėgėjus R.Pakso skandalui, LiJOT vykusioje asamblėjoje buvo siūloma jaunimui pareikšti poziciją dėl vykstančio skandalo, tačiau jaunimui atstovaujanti organizacija nusprendė susilaikyti. Panašių pavyzdžių nereikėtų ieškoti kažkur praeityje – paskutinėje asamblėjoje, vykusioje praėjusių metų pabaigoje, jaunimas atmetė rezoliucijas „Dėl tradicinės šeimos institucijos stiprinimo“ bei jai oponavusios – „Dėl homofobijos apraiškų Lietuvos visuomenėje“. Ką tai rodo? Tai rodo, kad jaunimui atstovaujančiai organizacijai bei jauniesiems lyderiams dar toli iki kertinių, vertybinių mūsų valstybės pamatų, tačiau kai kalba pakrypsta apie pinigų dalybas, tai diskusijos užverda analogiškos, kaip valdančiosios koalicijos partnerių dėl ES lėšų skirstymo, o pozicija palanki vienai ar kitai interesų grupei, trūks plyš, bet vis tiek bus suformuota.

Atskaitomybės – nerasta

Tos jau kaip ir nebesančios, tačiau esančios organizacijos VJRT nuostatose sakoma, kad ji už savo veiklą atsiskaito socialinės apsaugos ir darbo ministrui. Ši taryba iki 2004 metų praktikavo tam tikrą atsiskaitymą ir visuomenei – jų interneto svetainėje www.vjrt.lt rasime ataskaitas už 2002 ir 2003 metus, tačiau kur kas aktualiau būtų sužinoti tarybos veiklos rezultatus už 2004 bei 2005 metus. Jeigu tokios ataskaitos ir yra, bet jos nepasiekiamos plačiajai visuomenei.

Šiuo metu, kai ypač suaktyvėjusios viešosios diskusijos apie protekcionizmo išgyvendinimą iš Lietuvos politikos bei viešojo intereso sugrąžinimą, apmaudu stebėti liūdnai besišviečiančias Lietuvos ateitį lemsiančias jaunimo politikos formavimo subtilybes. Jaunimas galėtų ir turėtų būti pavyzdžiu dabartiniams iš skandalų neišsivaduojantiems politikams, tačiau skaidrumo, viešumo ir vertybinės politikos pamokos neprošal būtų ir pradedantiesiems. Kita vertus, visų problemų negalima nurašyti jaunimui, juk ne jie priiminėja įstatymus. O taip, kaip dirba šios kadencijos Seimas ir Vyriausybė, atrodo, nieko nuostabaus, kad susidaro panašios situacijos. Vyresniesiems politikams, matyt, nelabai įdomūs jaunimo reikalai, tad pernelyg rimtai į juos ir nežiūrima, o kai ne(pri)žiūrima, galima daryti ką tik patinka.

Mindaugas Lingė,
Lietuvos krikščionių demokratų
jaunimo sekcijos pirmininkas

© 2006 „XXI amžius“