Gerų tėvų geri vaikai

Bronius VERTELKA

Vadoklių vidurinės mokyklos moksleiviai Arianda ir Ovidijus Kisieliai Autoriaus nuotrauka

Tarp Ovidijaus ir Ariandos Kisielių amžiaus skirtumas – penkeri metai ir viena diena. Lankyti mokyklą abu pradėjo sulaukę šešerių. Jų stropus, geras mokymasis įvertintas ne vienu mokyklos direktoriaus padėkos raštu.

Į mokslus kibo ir mama

Brolis ir sesuo noriai eina į mokyklą. Ariandai itin sekasi matematika. Įdomiai šį dalyką sugeba perteikti mokytojas. Dešimtokė neturi problemų ir su anglų kalba. Pakliuvusi į užsienį ja susišnekėtų. Merginos svajonė – nuvykti į JAV, į šalį, kur kadaise laimės ieškojo jos prosenelis. Padirbėjęs anglies kasyklose jis susitaupė pinigų ir grįžęs į Lietuvą pirko žemės. Arianda nelabai mėgsta fizinio lavinimo pamokas. Užtat broliukas jos laukia su virpesiu. Namuose yra krepšinio lankas, kur jis išbando savo rankos taiklumą. „Persimesti“ su sūnumi dažnai ateina ir tėvas. Ovidijus rytais daro mankštą. Iš rajoninių kvadrato varžybų jis su komandos draugais parsivežė padėkos raštą.

Jaunieji daugiausia laiko skiria mokslams. Tuo jie tikriausiai užkrėtė ir savo mamą. Šį rudenį Aurelija Kisielienė tapo Panevėžio kolegijos studente neakivaizdininke. Ji subrandino mintį įgyti socialinės darbuotojos specialybę.

Pavyzdys – tėvai

Aurelijos ir Sigito Kisielių sodyba – tarp gražiausiai tvarkomų Vadokliuose. Ją juosia išvaizdi tvora – tokios kitos nepamatysi miestelyje. Maloniai nuteikia sodybos kiemas. Nemiega Kisieliai. Tėvai ne tik ūkininkauja, užsiima pieno verslu, bet ir turi savo darbus. Šiandien, kai už pieną moka mažai, ūkininkams garantuotas uždarbis itin praverčia.

Tai, ką yra sukaupę Kisieliai, nesunešė aitvarai. Visa sukurta jų rankomis. Vaikai namuose nematė išgėrusio ar rūkančio tėvo, negirdėjo keiksmų.

Kažkada Kisieliai pynė iš vytelių. Tuo metu tai buvo pelningas užsiėmimas. Kisielių išlandžiotos pakelės ir pagrioviai, kur augta karklų. Vyteles patys apdirbdavo. Dailiai pintus dirbinius mielai pirko. Ne vienas jų gaminys iškeliavo į tolimiausius pasaulio kraštus. Apdoroti vyteles teko ir Ariandai. Galbūt nuo to ir prasidėjo jos kelias į meną. Jaunosios vadoklietės piešinys pateko į respublikinę moksleivių parodą.

Laikas neišdildys tokių prisiminimų

Arianda šv. Mišių metu bažnyčioje skaitė skaitinius, giedojo chore. Įsitikinusi, kad visur nebesuspės, atsidėjo vien mokslams.

Kelią į bažnyčią ji rado kartu su močiute – tėvelio teta. Anksti netekusio mamos, jį nuo 7 metų augino Marytė Baublinskienė. Vadokliečiai ją prisimena kaip itin dorą ir sąžiningą katalikę. Keletą dešimtmečių ji giedojo bažnyčios chore, vaidino miestelio saviveiklose spektakliuose, buvo apsiskaičiusi. Įvairiais gabumais apdovanota moteris buvo literato kun. Kazimiero Čiplio–Vijūno, kurio pjesės dabar vaidinamos Lietuvos mėgėjiškų teatrų scenose, pusseserė. Giminaičius siejo artimi ryšiai.

Augdama Arianda daugiausia laiko praleisdavo pas močiutę. Iš jos išmoko poterių. Buvo didžiulis metų skirtumas tarp jų, tačiau to jos beveik nejuto. Atsitiko taip, kad kartą Arianda, grįždama po pamokų iš mokyklos ir užsukusi pas močiutę, ją rado gulinčią ant grindų. O tik vakar ji grėbė lapus, buvo linksma, pokštavo. Apie močiutę moksleivė atsiliepia kaip apie buvusį neapsakomo gerumo žmogų. Ji tvarko senolės kapą, laisto ant jo augančias gėles. Dažniausia į kapines vyksta kartu su Ovidijumi. Jis irgi kurį laiką patarnavo bažnyčioje šv.Mišioms.

Jaunieji Kisieliai pasakojo, jog Vadoklių klebonas sugeba užmegzti ryšį su jaunimu, jam rengia ekskursijas. Įsimintina buvo išvyka į rajono centrą, kur vyko Panevėžio vyskupijos 80-metų jubiliejinės iškilmės. Aplankė miesto bažnyčias.

Ką turi – užsidirbo

Tai, ką turi Ovidijus ir Arianda – ne kiekvienos šeimos biudžetui ar norams. Jie yra sotūs, gražiai aprengti. Turi atskirus kambarius, gali naudotis internetu, todėl nemažai laiko praleidžia naršydami jame. Arianda įsigijo modernų mobilųjį telefoną. Kieme stovi motoroleris, kuris yra jų nuosavybė. Visa tai ne tėvai dovanojo, bet patys užsidirbo. Kisielių šeimoje vyrauja nerašytas susitarimas: nori turėti – netingėk. Ovidijus ir Arianda padeda tėvams tvarkytis ūkyje: pagirdo, perkelia lauke besiganančias karves, ravi daržus. Daug pieno duodančius raguočius melžia Arianda. Kisielių atžalos darbuojasi žoliapjove, laisto gėles, ravi darželį. Ar tarp brolio ir sesers pasitaiko vaidų? „Visko būna, bet kažkuris iš mūsų vis tiek turi nusileisti. Jeigu tarpusavyje apsižodžiuojame ar apsistumdome, apie tai nežino tėvai“, – šypsojosi jaunieji Kisieliai.

Visiškai laisvi – vieną savaitės dieną

Atėjus šeštadieniui, Ovidijus ir Arianda būna laisvi nuo kasdieninių darbų. Tas laikas skirtas jiems. Ką nori, tą ir daro. Arianda stengiasi susitikti su draugėmis. Tada kenčia motoroleris. Iš jo išspaudžia kiek įmanoma. Kartą posūkyje nesuvaldė motorolerio ir susilaužė kairę ranką. Vežant sugipsuoti, tėvo klausė, ar nupirksiąs benzino. Eina ir lenktynių. Tokiose rungtyse ne kartą tapo nugalėtoja. Arianda mėgsta greitį.

Priimtas nutarimas, jog iš motorolerių vairuotojų bus reikalaujama dokumentų, kaip ir iš vairuojančių kitokias transporto priemones. „Galėjo jį taikyti galingesnių variklių transporto priemonėms, mūsiškis vos 70 kilometrų per valandą greitį išvysto“,- abejojo jaunieji vadokliečiai.

O Ovidijus tapo tikras žvejys. Su miestelio gyventoju Petru, kuris jam tiktų į senelius, šeštadieniais lekia prie Lėno ežero. Laimę ten bando spiningu ar meškere. Dažniausiai ji nuo berniuko nenusisuka. Namo negrįžta tuščiomis. Ovidijus yra pagavęs per kilogramą sveriančią lydeką.

Namai, kuriuose nėra abejingumo

Jeigu atsitinka nelaimė ar prireikia šiaip pagalbos, dažniausiai lekia pas Kisielius. Žino, kad nebus abejingai atstumti. Sodybos šeimininkas turi įvairios technikos. Kasant bulves, kurios šiemet Kisieliams neblogai užderėjo, lauke darbavosi visa šeima. Nuo suaugusiųjų stengėsi neatsilikti dešimtmetis Ovidijus, kartais net kitus paragindavo.

Arianda svajoja tapti chirurge. Norėtų studijuoti Vilniaus universitete. Mama turi aukštesnįjį medicininį išsilavinimą, tačiau pagal jį nedirba. Ovidijus, nors tik penktokas, ketina užsivilkti karininko uniformą.

Kisieliai, kad ir užsiima svarbiu pieno gamybos verslu, sugeba aplankyti kultūrinius renginius Ukmergėje, Panevėžyje ar Kėdainiuose. Toliau išvažiuoti nesistengia, nes negali ilgesniam laikui palikti nešertų ar nemelžtų karvių. Kur yra jų vaikai, tėvai visada žino. Be jų žinios toli nuo namų jie nenuklysta.

Vadokliai, Panevėžio rajonas

© 2006 „XXI amžius“