Norvegijos moksleivių dovana čečėnų našlaičiams

Kazimieras Dobkevičius

Karmėlavoje (Kauno r.) Norvegijos moksleiviai ir čečėnų vaikai su vadovais Maliku Gatajevu ir Astrida Bjones

Vestfoldo miesto (Norvegija) moksleiviai su vadove, mokyklos direktore A.Bjones grožėjosi Kauno senamiesčio panorama

Norvegijos moksleiviai Pažaislio vienuolyno šventoriuje su čečėnų vaikais. Kairėje – R.Štainerio mokyklos direktorė Astrida Bjones

Čečėnijos našlaičių įtėviai Lietuvoje Chadižat ir Malikas Gatajevai 2005 metais dalyvavo Norvegijoje, Vestfoldo miesto Rudolfo Štainerio mokykloje, surengtoje konferencijoje. Jie norvegams papasakojo, kaip priėmė savo globon vaikus per du karus Čečėnijoje.

Iš Norvegijos Gatajevai nuvyko į Suomiją, kur susitiko su Valdorfo mokyklų mokytojais bei mokiniais Ekenaso ir Helsinkio miestuose. Suomiai Gatajevams davė lėšų, kad pastarieji galėtų vykti į Grozną Čečėnijoje ir padėtų dar daugiau vaikų atsivežti į Lietuvą.

Praėjusių metų liepą jiems pavyko pasiekti Grozną. Didelių pastangų dėka Gatajevų šeima išrūpino čečėnų vaikams našlaičiams pasus, vizas ir bilietus. Kai praslinkus dviem mėnesiams naujieji vaikų įtėviai įveikė visas biurokratijos kliūtis, sumokėjo kyšius, tik tuomet penkiolika vaikų iškeliavo Lietuvos link.

Lietuvą, t.y. ir Kauną, jie pasiekė rugsėjo 29 dieną. Juos priėmusios organizacijos kvietimu čečėnai galėjo išbūti Lietuvoje vieną mėnesį ir tikėtis po to dar pratęsti savo vizas.

Kaune nuodugniai ištyrus vaikų sveikatą paaiškėjo, kad trys iš jų turi širdies ydą ir jiems gali prireikti atlikti chirurginę operaciją, dar dviem vaikams būtinos kitokios operacijos, be to, visų vaikų labai nusilpęs kraujas. Kiekvienas našlaitis patyrė daug baisių išgyvenimų, gali papasakoti siaubingas istorijas. Daugelis iš jų buvo išprievartauti, vaikų akivaizdoje buvo nužudyti jų tėvai, visi nuolat gyvendavo apimti baimės. Bombardavimų dienomis jie slėpdavosi rūsyje. Išgirdę rusų bombonešio gausmą, vaikai jausdavo didžiulę baimę.

Iš pradžių vaikus buvo priglaudusi viena sanatorija šalia Kauno, bet čia buvo užsiprašyta labai didelė nuoma, todėl vėliau jie glaudėsi Lietuvos šv. Kazimiero kongregacijos vienuolyno patalpose. Juos itin kruopščiai prižiūrėjo ir globojo vienuolė s. Edita. Tačiau atvėsus orams vėl reikėjo ieškotis naujo prieglobsčio. Toks nepastovumas kelia įtampą ir sudaro naujų rūpesčių bei didelių išlaidų. Būtinai reikėjo rasti patalpas, kur įkurdinti vaikus.

Į pagalbą atėjo Štainerio-Valdorfo ugdymo europietiška taryba bei Rudolfo Štainerio ugdymo metodų draugija, kurios jau vienuolika metų vykdo savo bendrą projektą „Vienas Valdorfo pasaulis“ (Waldorf One World) – VVP. Šioje akcijoje dalyvavo 214 mokyklų, surinkusių 905 438 eurus. Europoje yra per 400 Valdorfo mokyklų, dar neprisidėjusių prie VVP akcijų. Šios surinktos lėšos atnešė viltį ir naują gyvenimą 150 vaikų Bogotoje, Kolumbijoje, 100 aklų vaikų Sankt Peterburge, Rusijos Federacijoje, daugiau kaip 200 vaikų Bankoke, Tailande, 40 vaikų Siera Leonėje ir daugiau kaip 100 vaikų Pietų Afrikos juodaodžių miesteliuose. Pradėta kurti pirmoji Valdorfo mokykla Kinijoje.

Vieną globos – Čečėnijos vaikams našlaičiams – akcijų koordinuoja Norvegijos Vestfoldo miesto R.Štainerio mokyklos direktorė Astrida Bjones (Astrid Bjonness). Šios aktyvios pedagogės iniciatyva pernai ir šiemet iki birželio mėnesio vyresniųjų klasių moksleiviai ( 8-11 kl.) po pamokų dirbo įvairius darbus ir uždirbo 30 tūkst. eurų. Ši pinigų suma buvo skirta gyvenamajam namui Čečėnijos vaikams našlaičiams pirkti.

Birželį tokios patalpos rastos Karmėlavos gyvenvietėje (Kauno r.), ir pagaliau čečėnų našlaičių veiduose nušvito džiaugsmo šypsenos.

Po kelių dienų darbštieji Norvegijos Vestfoldo miesto mokyklos moksleiviai, vadovaujami iniciatyvios direktorės A.Bjones, atvyko į Lietuvą – aplankė Vilnių, Kauną, Trakus, Nidą. Direktorė puikiai kalbėjo rusiškai, todėl nebuvo bendravimo kliūčių. Pedagogė iš Norvegijos papasakojo, kad jos šalies moksleiviai gerai žino, kas vyksta Čečėnijoje. Žino, jog 200 tūkst. žmonių laikoma žuvusiais, iš jų – net 40 tūkst. vaikų. Kai pirmojo karo Čečėnijoje metu buvo bombarduojamas Grozno miesto turgus, sako A.Bjones, tarp žmonių, kurie puolė slėptis slėptuvėse, buvo ir Chadižat Gatajeva bei jos vyras Malikas, dabartiniai čečėnų našlaičių vaikų įtėviai. Po bombardavimo Gatajevai išvydo siaubingą vaizdą: aplink kraujo klanai, išmėtyti sudarkyti lavonai. Paskui Gatajevus iš rūsio išlipo septyni vaikai, vienas už kitą mažesni. Jie buvo purvini ir apdriskę. Kur vaikams dėtis – jų namai buvo sugriauti, tėvai nužudyti. Abu Gatajevai nusprendė rūpintis šiais vaikais. Nuo to laiko daug vaikų rado kelią pas Chadižat ir Maliką. Jie globojo šimtus vaikų. Tarp jų būta čečėnų, rusų, ukrainiečių, net ir tokių, kurie nežinojo savo kilmės. Kai kurie grįžo į savo šeimas, kiti buvo Gatajevų įvaikinti. Šiandien jų šeimoje – 44 vaikai. Dalis gyvena Grozne, kiti – Kaune, kur jie lanko mokyklą ir jau turi pastogę.

Norvegų moksleiviai Kaune aplankė Pažaislio baroko šedevrą – architektūrinį ansamblį, žavėjosi Pažaislio bažnyčioje nutapytomis freskomis, daug įdomaus išgirdo apie šventąjį arkivyskupą Bonifacą Brunoną ir jo misiją į Lietuvos paribį bei pirmąjį krikštą Lietuvoje 1009 metais. Nuo Aleksoto kalno kartu su čečėnų vaikais gėrėjosi Kauno senamiesčio bažnyčių panorama. Norvegams labai patiko Prisikėlimo bažnyčios ansambliškumas.

Po pietų norvegų moksleiviai vyko į Karmėlavą, kur pamatė pastatą, kuriam įsigyti surinko didelę sumą eurų. Norvegai dėkojo Malikui Gatajevui, Gintautui Bukauskui, seseriai Editai, kazimierietėms už šiltą, draugišką priėmimą, supažindinimą su miesto lankytinomis vietomis. Pasak A.Bjones, čečėnų vaikai nusipelnė ramaus ir gero gyvenimo bei atitinkamo medicininio aptarnavimo.

Autoriaus nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“