Balčiausią, tyrą ir nesuteptą dieną, arba Nepasakytas vestuvinis tostas

Zita OSTERIENĖ

Ketvirtadienio popietė, penktadienis, šeštadienis. Jaunųjų poros vis žengia į Kauno rotušę – Santuokos rūmus – pirmą žingsnį į bendrą šeimyninį gyvenimą. Prieš tai lemtingąjį „taip“ vienas kitam ištarę prie altoriaus atskirose Kauno bažnyčiose. Viena už kitą gražesnės, laimingesnės. Kai piršlys jas rikiuoja ir netrukus ves į salę, kur jaunieji bus paskelbti vyru ir žmona, prašau interviu. Kalbinu šešias linksmas ir rimties bei lengvo jaudulio užplūdusias poras – dvylika jaunųjų. Ir savo ruožtu beriu žiupsnį patarimų, pamokymų ir vertingų minčių ne šitoms laimingoms poroms (šią akimirką jos vis tiek nieko negirdėtų), o toms merginoms ir vaikinams, kurie dar ateis čia...

Kada ir kur kritote vienas kitam į akį?

Agnė ir Giedrius: Susitikome vienoje Vilniaus universiteto auditorijoje prieš ketvertą metų. Buvo mokslo metų pradžia. Susirinko apie pustrečio šimto studentų. Atsitiktinai su Giedriumi susėdome greta. Susipažinome, išsikalbėjome. Taip kartkartėmis pradėjome bendrauti. Giedrius ėmė mokytis vokiečių kalbos, o aš ją jau mokėjau. Todėl jis neretai prašydavo mano pagalbos. Nuo šiandien mes vienas kito – amžinai.

Aurelija ir Linas: Pamatėme vienas kitą prieš dvejus su puse metų Kleboniškyje. Išvydęs Aureliją iškart pagalvojau, kad šitą merginą esu kažkur matęs. Tačiau iš tiesų niekada nebuvome susitikę. Gal dėl to, kad ji man pasirodė matyta, ir buvo ženklas, jog tai yra tas žmogus, su kuriuo norėsiu gyventi visą gyvenimą.

Simona ir Gerardas: Prieš trejetą metų per klasės draugės gimimo dieną Gerardas pakvietė šokti. Šnekučiavomės apie mokslus, pomėgius ir nerūpestingą gyvenimą. Šokome ilgai. Vėliau jis mane pasišovė palydėti namo. Tuomet Gerardas studijavo Kauno technologijos universitete, o aš buvau „Saulės“ gimnazijos abiturientė. Pamažu draugystė išaugo į rimtus ir tikrus jausmus, todėl šiandien ir esame čia. Nuo šiol rytus ir vakarus pasitiksime kartu.

Evelina ir Tadas: Istorija visai neypatinga. Po vienų krepšinio rungtynių Kaune užsukau su bičiuliais į kavinę išgerti arbatos. Visi staliukai buvo užimti, todėl pamatęs, kad prie vieno sėdi dvi puikios merginos, paprašiau mus priimti. Truputį pasimuisčiusios sutiko. Tiesą sakant, iš pradžių pamaniau, kad jos tikrai „užimtos“ – juk dvi spindinčios gražuolės negali sėdėti vienos... Prieš išsiskirdamas su Evelina pasikeitėme telefono numeriais. Tai buvo gražus ir jausmingas 2004-ųjų gegužės vakaras. Įsiliepsnojo meilė. Pastaruosius metus labai dažnai kalbame apie šeimyninį gyvenimą, todėl savo žodžius norime užtikrinti oficialia santuoka.

Gertrūda ir Kristupas: 2002-aisiais abu baigėme tą pačią Jono Jablonskio gimnaziją. Kasdien matydavomės ir linksmai leisdavome laiką per pertraukas. Kristupas mokosi vadybos, o aš studijuoju mediciną. Beveik prieš metus atšokome ir mano brolio vestuves. Aš visą laiką įsimylėjusi savo Kristupą, tiesiog apsvaigusi iš meilės. Šiandien nė kiek neabejoju, kad verta susieti gyvenimą su Kristupu, (saldžiai pasibučiuoja).

Asta ir Vilius: Iš prigimties esu lietuvaitė. Kai prieš metus mano gyvenime atsirado Vilius, dingo gyvenimiškieji principai ir racionalumas. Aš kalbu apie didelę meilę. Kodėl turėtų būti gėda rodyti savo jausmus? Dabar turiu nuostabų vyrą, draugą, šalia kurio jaučiuosi didelė ir stipri. Juk šeimos pasaulis toks neaprėpiamas, gilus ir taip malonu jį pažinti. Tą patiriu šią akimirką, nes lygiai prieš metus, lapkričio 25-ąją, mes ir susitikome traukinyje.

* * *

Jei apklausčiau dar tiek pat ar net daugiau jaunų porų, manau, ne kažin kuo skirtųsi jų atsakymai: susipažįsta jaunuoliai keliaudami, studijuodami, pramogaudami, darbuodamiesi. Ramina tai, kad po kelių mėnesių ar pusmečio draugystės jaunuoliai neneria stačia galva į šeimyninį gyvenimą, o nori vienas kitą pažinti ilgesnį laiką. Kad vienas kitam gražūs – matyti iš karto, o kuo gražus charakteris – išryškėja vėliau. Kiek ir kokių išmėginimų reikia jaunam prieš vedybas, man rodos, jie supras kada nors vėliau. Šią vienintelę ir daugiau niekada gyvenime nebepasikartosiančią akimirką noriu visiems prie Rotušės garsiai ištarti kažkada viename leidinyje perskaitytus žodžius: „Neik priekyje manęs, aš galiu nenorėti sekti iš paskos. Neik paskui mane, aš visai nenoriu būti persekiojama. Duok man ranką, eik greta, būk mano draugas“.

Ką jums reiškia šeima?

Agnė: Prisipažinsiu, esu konservatyvi. Gyventi kartu gali tik tada, kai bažnyčioje kunigas sujungia santuokos saitais.

Giedrius: Gyventi be Santuokos sakramento – atsakomybės vengimas. Šeima, mano nuomone, tai – branduolys.

Gerardas: Kai pamilsti žmogų, nori jausti stabilumą. Kaip tik šį jausmą ir suteikia šeima.

Asta: Partneris – tai ne gyvenimo draugas, tai dalelė tavęs. O tai yra atsakomybė.

Vilius: Šeima keičia gyvenimo būdą. Ne pats vienas gyvensi, rūpinsies žmona ir vaikais. Paatvirausiu – man rūpintis kitais, o ypač mylima moterimi, patinka.

Simona: Šeimyninių rūpesčių nebijau: esu stipri ir moraliai, ir materialiai. Man šeima – tai pavyzdys to, kaip gyvena mano tėveliai; nepakeičiama, tikra ir abipusė meilė, ilgas ir darnus gyvenimas.

Linas: Nuo šiol turėsim bendrą gyvenimo tikslą. Buityje nesu stiprus. Čia geriau pasikausčiusi mano Aurytė. Man šeima pirmiausia asocijuojasi su vaikų gimimu. Žmona ir vyras – tik pora, o štai gimus vaikeliui jau gali drąsiai vadintis šeima.

Evelina: Šeimoje kiekvienas mažytis džiaugsmas, kiekviena sėkmė, atrodo, iškelia tave ligi debesų. Šeimoje jautiesi visavertis, nes tik čia gali viskuo dalytis su mylimu žmogumi. Ir žodžiai nebūtini. Gali pakakti ir tylėjimo – to žmogaus, kuris tikrai džiaugsis su tavimi. Tuomet ir užklupusius sunkumus ar skausmą, padalytą iš dviejų, išgyventi bus žymiai lengviau.

* * *

Aš savo ruožtu vėlgi norėčiau pasakyti, kad santuoka vyrui yra tarsi prieplauka, į kurią jis grįžta pailsėti, atsipalaiduoti. Moteriai šeima, namai reiškia kur kas daugiau. Jų interesai labiau nukrypta į asmeninius dalykus. Moteris labiau sugeba aukotis, ištikimai ir nesavanaudiškai mylėti. Moteris ir vyras sąjungoje papildo vienas kitą, geriau įgyvendina savo lūkesčius, suranda gyvenimo prasmę ir pilnatvę. Moteris iš vyro reikalauja globos, švelnumo, o svarbiausia, sugebėjimo suprasti asmenybę. Tekėdama ji tikisi, kad vyras bus jautrus, kantrus, šeimyniškas. Vyras savo moteryje ieško pirmiausia draugės, tikisi, laukia iš jos patarimo. Su išmintinga moterimi vyrui įdomiau, tačiau, be abejo, ir sunkiau.

Įspūdingai apie moters sukūrimą primena Javos salos legenda: „Visagalis paėmė mėnulio apskritimą, gyvatės lankstumą, vijoklio kabumą, žolės virpėjimą, stirnos grakštumą, gėlių kvapą, lapų lengvumą, gazelės žvilgsnį, saulės spindulio linksmumą, vėjo greitumą, debesų ašaras, pūko švelnumą, paukščio bailumą, medaus saldumą, povo tuštybę, deimanto grožį, karvelio burkavimą ir, sumaišęs šias savybes, sukūrė moterį“. Taigi, mielosios, naudokitės savo pranašumais.

O jauniems vyrams apie savo žmonas linkėčiau mąstyti taip, kaip kadaise rašė senovės indų poetas:

Nors užkariaučiau visą žemę,

Man sėkmę vienas miestas lemia.

O tame mieste vienas namas

Ir tame name vienas kambarys,

Gi kambaryje guolis vienas

Ir vienintelė moteris miega jame –

Spindintis džiaugsmas ir brangakmenis

mano karalystės.

Kaip daug iš tokių štai žmonos ir vyro santykių laimėtų šeima!

Kaip gyvensite po vestuvių? Kur, iš ko? Ar neužtemdys judviejų džiaugsmo netikėtai užgriūvantys vis nauji buitiniai rūpesčiai?

Tadas: Sutarėme, kad kol kas pagyvensime mano tėvų namuose, Kauno pašonėje. Tuo labiau kad Evelina myli šunis, o mano namuose jų – net trys. Galės ir jais rūpintis. Manau, kol nėra vaikelio, tai ir visokių sunkumų mažiau. Vėliau, padidėjus šeimai, dirbsiu labai daug, nes jokio darbo nebijau. Viliuosi, jog ir abiejų tėveliai truputį padės.

Kristupas: Su Gertrūda nutarėme, kad po vestuvių gyvensime atskirai nuo tėvų – nuomosimės butą. Abu dirbame, todėl labai sunku neturėtų būti. Na, neatsisakytume ir tėvų pagalbos. Buityje dalybų nepripažįstu – viską darysime kartu.

* * *

Tenesupyksta mūsų jaunavedžiai, tačiau iš visų atsakiusiųjų pajutau itin skaidrų, pernelyg naivų požiūrį į povestuvinį gyvenimą, tarsi jis būtų linksma, graži kelionė tiesiu ir lygiu keliu. Apie naują ir skirtingą buitį, rūpesčius, pareigas, skirtingus santykius neišgirdau nė iš vieno lūpų, o tik tęsinį to, kuo gyveno ir dar gyvena iki šiol. Labiausiai jiems linkėjau dvasinio augimo, tobulėjimo ir atviro žengimo į priekį.

...Jaunieji spindėte spindi jaunyste ir sveikata. Jie stengiasi nepastebėti nuplikusių ir pajuodusių medžių, įkyriai prošal zyziančių automobilių ir akylai juos sekančių praeivių žvilgsnių. Kokia graži turėtų būti ir yra jų meilė.

Dviese. Amžinai vienas kitam prisiekę būti dviese. Reikia išmokti gyventi taip, kad būtų gera tau ir tiems, kurie aplink tave. Reikia išmokti mylėti taip, kad pats mylėtum ir mylėtų tave. Reikia išmokti iškęsti tai, kas tau sunku, ir padėti tiems, kuriems sunku šalia tavęs. Geriau mokytis ilgai ir išmokti vėliau negu niekada...

© 2006 „XXI amžius“