Šeimos išlikimas tai maldos smagračio sukimasis
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Prasidėjęs rengimasis artėjančiam Švč. M.Marijos
apsireiškimo Šiluvoje 400 metų Jubiliejui (be kitų dalykų, jo programoje
numatyta ypatingą dėmesį skirti šeimų ugdymui) yra gera proga bent
tam tikru aspektu prabilti apie mūsų visuomenės šeimas, kurios dažnai
balansuoja tarsi ant peilio ašmenų vienos šeimos (iškilus didžiulėms
tarpusavio problemoms) vis dėlto stengiasi rasti būdų ir priemonių
susitaikyti bei viską pradėti iš naujo, o kitos visiškai nusivilia
ir, deja, krenta į gilią skyrybų duobę, patirdamos visišką šeimos
sudužimą.
Daugelio šeimų svarbiausioji skyrybų priežastis
tai egocentrizmo įsigalėjimas, kai sutuoktiniai kaskart labiau
ieškodami savo asmeninės naudos ir vis mažiau gerbdami vienas kitą
vis dažniau patys įsiskaudina, ir tuomet prapliumpantys pikti kaltinimai
ar net smurtiniai veiksmai visiškai suardo jų šeimos narių santykius.
Kaip moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, tikėjimo
požiūriu ši skaudžiai patiriama netvarka kyla ne iš vyro ir moters
prigimties, ne iš jų santykių prigimties, bet iš nuodėmės. Pirmosios
nuodėmės, nutraukusios ryšį su Dievu, pirmoji pasekmė buvo pradinės
vyro ir moters vienybės iširimas. Jų santykius sudrumstė abipusiai
priekaištai; jų tarpusavio potraukis, paties Kūrėjo dovana, pavirto
noru valdyti ir geismu; gražųjį vyro ir moters pašaukimą būti vaisingiems,
daugintis ir pripildyti žemę aptemdė gimdymo skausmai ir prakaitu
uždirbama duona.
Ačiū Dievui, kad Jo nuolat veikianti malonė tolydžio
beldžiasi į kūrinijos viršūnę vyrų ir moterų protus bei sąžines
ir nesiliauja jiems primindama, kad vadovavimasis emocijomis veda
į aklavietę, o štai pykčiu alsuojančių jausmų atmetimas ir tam tikras
stabtelėjimas, idant leistume Viešpačiui (per malonės kupiną valandėlę)
mumyse įjungti krikščioniško mąstymo variklį, suteikia mums puikų
šansą pradėti tikro susitaikymo su savimi, artimu ir pačiu Dievu
darbą, kad pražystume nauju gyvenimu Kristuje.
Ši šeimos iliustracija tepadeda ir kitoms šeimoms
ryžtingiau žengti tikro atsivertimo taku. Vienoje šeimoje augo sūnus,
vardu Emilis. Jis dažnai ginčijosi su savo tėvu. Vieną dieną, kai
jam buvo septyniolika, jie ypač smarkiai susiginčijo. Emilis tarė
savo tėvui: Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. Aš išeinu
ir niekada nebegrįšiu! Jis nuėjo į savo kambarį ir susikrovė krepšį.
Motina maldavo sūnų pasilikti, bet jis buvo per daug įpykęs, kad
klausytųsi. Emilis paliko ją verkiančią tarpdury.
Eidamas pro kiemo vartus jis išgirdo savo tėvą,
šaukiantį jam: Emili, žinau, kad didžia dalimi dėl tavo išėjimo
esu kaltas aš. Tikrai dėl to gailiuosi. Noriu, kad žinotum, jog
jei kada norėsi grįžti, visada esi laukiamas. Ir aš pasistengsiu
būti tau geresnis tėvas. Noriu, kad žinotum, jog tave myliu ir visada
mylėsiu. Šiuos žodžius ištaręs, jis nuėjo su žmona melstis už savo
klajoti nusprendusį vaiką.
Emilis nieko neatsakė, nuėjo į autobusų stotį
ir nusipirko bilietą į tolimą kelionę. Sėdėdamas autobuse ir žvalgydamasis
pro langą jis galvojo apie tai, ką jam, paliekančiam gimtuosius
namus, pasakė tėvas. Jaunuolis pradėjo suvokti, kiek daug drąsos
ir kiek daug meilės prireikė jo tėvui pasakyti tai, ką jis pasakė.
Tėvas atsiprašė. Jis pakvietė jį grįžti ir pasakė žodžius: Aš tave
myliu.
Emilis suprato, kad kitą žingsnį turi žengti jis,
ir tai vienintelis būdas susitaikyti su savimi, pademonstruoti tėvui
tokią pačią brandą, gerumą ir meilę, kokią tėvas parodė jam. Jis
išlipo iš autobuso, nusipirko bilietą atgal ir leidosi namo.
Parvyko truputį po vidurnakčio, įžengė į namus
ir įjungė šviesą. Supamojoje kėdėje, panarinęs galvą, sėdėjo tėvas.
Pažvelgęs ir pamatęs savo sūnų, jis pakilo nuo kėdės, ir jiedu metėsi
vienas kito glėbin. Vėliau Emilis sakys: Tie paskutiniai namuose
praleisti metai buvo laimingiausi mano gyvenime.
Tai buvo tėvas, kuris, nugalėjęs pyktį ir pažabojęs
išdidumą, ištiesė pagalbos ranką savo sūnui, nelaukdamas, kol jis
prisijungs prie to gausaus prarastųjų jaunuolių būrio, kurie susiformavo
iš susiskaldžiusių šeimų bei sudužusių namų.
Visai neseniai susipažinau su viena dar jauna
parapijiečių pora, kurie abu yra karštos dvasios tikintieji, trokštantys
apaštalauti tarp šeimų. Gan iš ilgo su jais pokalbio supratau, kad
jei būtų daugiau tokių sutuoktinių, kurie net nakties metu sutartinai
kelia savo maldingas širdis į Viešpatį ir Dievo Motiną, tada mums
netektų abejoti dėl mūsų tėvynainių antgamtinės ateities gerovės.
Tuomet pasiaukojusių krikščioniškų šeimų gyvo tikėjimo liudijimai
ir jų nuoširdžios maldos tikrai labiau prisidėtų palaimingai realizuojant
visus Aukščiausiojo planus Žemėje ir Amžinybėje.
Viešpatie Dieve, pasinaudodamas didžia šlovingosios
Dangaus Karalienės Marijos bei visų šventųjų tarpininkavimo tarp
Jėzaus ir žmonių malone, taip pat visų uolių krikščionių suvienytų
maldų ir įvairių aukų atnaša, drįstame su tikėjimu melsti: pirmiausia
perkeisk ir sutaikyk tas šeimas, kurių bent vienas narys deda visas
pastangas, idant jo namiškiai pagaliau patirtų niekada neblėstantį
tarpusavio susitaikymo džiaugsmą.
© 2007 XXI amžius
|