„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. vasario 9 d., Nr. 2 (87)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Santuokos krizių periodai

Džiuljeta Kulvietienė

Psichologė-psichoterapeutė
Viktorija Grigaliūnienė
Ričardo Šaknio nuotrauka

Vyro ir moters psichologija
yra labai skirtinga. Kad
ir kokia ji būtų, vyras
be moters negali nugyventi
šioje žemėje,
ir moteris be vyro – taip pat

Kauno Paminklinės Prisikėlimo bažnyčios konferencijų salėje psichologė-psichoterapeutė Viktorija Grigaliūnienė skaitė paskaitą „Šeimos kriziniai periodai“.

Pradžių pradžia rojuje

„Dievas sukūrė žmogų – vyrą – ir paskyrė jam valdyti visus žemės gyvius. Dievas sukūrė žmogui žmoną – moterį, kad ji jam padėtų. Tikriausiai jau tada moters nepatenkino jai skirta vieta. Tikriausiai jau tada vyras negalėjo atsispirti moteriai. Kai moteris pamatė, kad medžio vaisiai tinkami maistui, patrauklūs akims ir vieną suvalgius galima įgyti išminties, ji paėmė vaisių, pati valgė ir davė savo vyrui. Ir jis valgė.

Tada Viešpats Dievas tarė moteriai: „Aš padauginsiu tavo nėštumo vargus ir su skausmu tu gimdysi vaikus. Tave trauks prie tavo vyro, o jis tau viešpataus“.

Adomui Jis tarė: „Kadangi tu paklausei savo žmonos ir valgei nuo medžio, apie kurį tau buvau sakęs „nevalgyk nuo jo“, prakeikta bus žemė dėl tavęs. Vargdamas turėsi maitintis iš jos visą savo gyvenimą“.

Tokia buvo pradžia. Gyvenimo žemėje pradžia. Galbūt todėl visa, kas pasaulyje nuostabiausia ir gražiausia, bei visa, kas baisiausia ir skausmingiausia, vyksta kaip tik tarp jų ir dėl jų – vyro ir moters“, – kalbėjo psichologė V.Grigaliūnienė, pasiremdama ištraukomis iš „Pradžios knygos“.

„Vyro ir moters psichologija yra labai skirtinga. Kad ir kokia ji būtų, vyras be moters negali nugyventi šioje žemėje, ir moteris be vyro – taip pat negali, – sakė psichologė. – Bendrame jų gyvenimo kelyje yra periodų, kurių jie negali išvengti. Vieni sutuoktiniai sugeba išspręsti tas problemas, pereiti krizinius periodus ir visą gyvenimą nugyventi kartu. Kiti – nėra tokie tvirti, sumanūs ir neišbūna kartu visą gyvenimą“.

Statistika teigia

Paskutiniais statistikos duomenimis, Lietuvoje šeima nebėra vertybe. Lietuvoje kas trečia šeima skiriasi. Viena skyrybų priežasčių – kad žmonės nežino tam tikrų psichologinių dalykų, ir nesupranta, kad šeimyninis gyvenimas nėra vien romantika, vien džiaugsmas. Šeima – tai ir skausmas, ir problemos, kurias turime mokėti spręsti. Psichologė kalbėjo apie pagrindinius krizinius periodus, su kuriais susiduria kiekviena šeima.

Nesutapo charakteriai

Pirmasis krizinis periodas pasireiškia antrais trečiais vedybinio gyvenimo metais. „Pirmieji vedybinio gyvenimo metai vadinami romantiškaisiais. Jaunimas gyvena įvairiomis meilės istorijomis, dar nejaučia atsakomybės vienas už kitą. Po metų ar dvejų šeima pradeda kristalizuotis ir kurti savo šeimos vertybes. Tuomet susiduriama su pirmąja problema – vertybių ir požiūrių skirtumais. Tai natūralu, nes kiekvienas sutuoktinis ateina iš savo šeimos, kurioje nusistovėjusios tam tikros vertybės ir tam tikras požiūris į jas. Kurdami naują šeimą, žmona ir vyras nori įdiegti būtent savo atsineštas šeimos vertybes, nes tai lengviausia. Čia ir pradeda skirtis nuomonės, – pasakojo V.Grigaliūnienė. – Labai dažnai dėl šių vertybių ir požiūrių skirtumų santuoka gali baigtis skyrybomis, nes kiekvienas savaip bando kurti naują šeimą, diegdamas savo senosios šeimos vertybes. Tai skyrybų piko periodas, kai po dvejų trejų gyvenimo metų išyra šeima. Kaip pagrindinė priežastis teismo salėje nuskamba frazė: „Nesutapo charakteriai“.

„Visi esame skirtingų charakterių, skiriasi mūsų požiūris į tam tikrus dalykus. Ir tai natūralu. Niekada visko nepaimsime iš kitos šeimos. Juk nėra identiškų brolių, seserų, kurie galvotų, mąstytų kaip vienas. Visi esame skirtingi ir laikomės skirtingų pažiūrų. Šiuo periodu labai svarbu rasti kompromisą. Vidurį, kad abiem būtų gerai“, – sakė psichologė.

„Kai konsultuoju jaunas šeimas, patariu, kad jie kurtų savo modelį, – dalijosi patirtimi V.Grigaliūnienė. – Be abejo, nė vienas žmogus negali atsiriboti nuo buvusios šeimos – savo tėvų šeimos. Tačiau turėtų kartu kurti savo šeimą, sugalvoti kompromisinę išeitį“.

Tėvų „meškos paslauga“

Konfliktinį periodą sunkina sutuoktinių arba vieno iš sutuoktinių tėvai. Dažniausiai tie, su kuriais jauna šeima gyvena. „Dabar gyvenimo sąlygos yra ypač sunkios, todėl jaunai šeimai tenka glaustis pas vieno iš sutuoktinių tėvus, – gyvenimiška patirtimi rėmėsi V.Grigaliūnienė. – Natūralu, kad tėvai su savo vaiku sudaro vadinamąją koaliciją. Tėvai skatina jį sakydami: „Tu tai jau, vaikeli, nenusileisk. Mūsų tradicijos geros, mes taip visą gyvenimą gyvenom ir taip turi būti“. Taip į šeimą įtraukiami kiti žmonės.

Pirmaisiais metais, kai tik susikuria nauja šeima, vaikams sudarykite galimybes gyventi atskirai. Net jei turite didelius namus, juos laikėte savo vaikams ir tikėjotės, kad jie juose gyvens. Bet kol jie atras savo šeimos vertybes, kol susikurs jų šeima, jie turi pagyventi vieni, – tvirtino psichologė. – Vėliau, kai jau turės savo požiūrį, vertybes, gali grįžti į tėvų namus“.

Lyderis – tai aš

Kita nesutarimų priežastis – noras būti lyderiu. Vyras ar žmona šeimoje bando išsikovoti lyderio padėtį. Šios tradicijos taip pat perimamos iš tėvų šeimos. Jei dukters šeimoje vyravo matriarchatas (vadovavo motina), dukra savo šeimoje taip pat norės užimti tokias pozicijas, nes matė tokį modelį ir jai lengviau juo vadovautis. Jei vyro šeimoje vadovavo tėvas, sūnus savo šeimoje norės perimti šias pozicijas.

„Reikėtų abiem sutarti, kas už ką bus atsakingas, pasiskirstyti pareigomis. Juk šeimoje gali ir nebūti ryškaus, vienvaldžio lyderio, kuris vadovautų šeimai. Tai abiejų sutuoktinių susitarimo reikalas ir priimtas kompromisas“, – patarė psichologė.

„Dažnai manęs klausia, ar šeimoje yra kokių nors pareigų, – tęsė psichologė. – Jei atsigręšime į mūsų istorijos pradžią, į viduramžius, tai pamatysime, kad pasiskirstymas pareigomis buvo labai griežtas. Vyras buvo medžiotojas ir šeimos maitintojas, moteris augino ir auklėjo vaikus. Šiais laikais negalime vadovautis tuo, kad vyras yra „medžiotojas“ (uždirba pinigus), o žmona – vaikų augintoja. Šiandien moteris gali turėti geresnę darbo vietą ir gauti didesnį atlyginimą. Šiuo atveju vyras daugiau turėtų padėti namuose“.

Lietuvoje jau ir gana žinomi vyrai – šeimos tėvai pasiima tėvystės (pogimdyvines) atostogas, tuo tarpu moterys eina į darbą. Tai didelė paspirtis pirmiausia šeimos biudžetui, jei moteris daugiau parneša į šeimą. Kitas teigiamas dalykas – vyras nėra išstumiamas iš šeimos, jis kaip tik įtraukiamas į ją, praktiškai suvokia, kas yra kūdikio priežiūra, auginimas. Tarp tėvo ir vaiko atsiranda daug glaudesnis ryšys.

Pirmojo kūdikio gimimas

Antrasis krizinis periodas – pirmojo kūdikio gimimas. „Tai atrodo keistai: jauna šeima laukia pirmagimio ir staiga, gimus kūdikiui, šeimoje įvyksta krizė. Pagrindinė priežastis – konkurencija tarp meilės vaikui ir vyrui. Vyras sąmoningai nesuvokia, kad pavydi žmonos, kuri daugiau dėmesio skiria vaikui, o ne jam. Bet pasąmonėje vyras jaučiasi gaunantis mažiau dėmesio už savo kūdikį. Šią krizinę situaciją sunkina ir tai, kad jauna mama, norėdama leisti vyrui išsimiegoti, sako: „Eik miegoti į kitą kambarį“. O pati su kūdikiu lieka sutuoktinių lovoje“, – pasakojo V.Grigaliūnienė.

Moteris nori gero savo vyrui, kuris turi anksti keltis, eiti į darbą. Bet kaip jaučiasi vyras, išprašytas iš savo vietos? „Jei tai šeima – ji turi būti kartu. Nereikia saugoti vyro, kad jis neišsimiegos. Jis puikiai sureguliuos savo dienotvarkę. Tegul geriau pabūna nepamiegojęs, bet jaus šeimos darnumą: kelsis naktį, abu rūpinsis verkiančiu kūdikiu, stebės vaiko augimą“, – patarė psichologė.

Interesų skirtumai

Kita šio kritinio periodo priežastis – interesų skirtumai. Motina yra užsiėmusi kūdikio priežiūra. Natūralu, kad ji neturi noro domėtis kažkuo kitu, klausinėti vyro apie darbą, pomėgius, interesus. Vyras sąmoningai suvokia tai, bet jaučiasi atstumtas, nereikalingas, negaunantis dėmesio.

Čia kyla rizika, kad vyras pasuks vienu iš dviejų kelių. Pirmasis kelias – vyras pirmą kartą išeina iš namų ir tikisi sulaukti kitų moterų dėmesio. „Bet šiuo periodu skyrybų būna labai mažai, – konstatavo psichologė. – Tuo metu šeimos nesiskiria, nes vyrai nedeklaruoja nemeilės žmonai. Vyrui reikia ne kitos moters meilės, bet paprasto dėmesio“.

Kitas kelias – įsitraukti į darbą. Labai dažnai darbe vyrai praleidžia ne tik dienas, vakarus, bet ir savaitgalius. Vyrai grįžta namo tik pernakvoti ir pamažu tampa darboholikais. Taip jie sulaukia dėmesio iš valdžios, kolegų, jaučia pasitenkinimą darbo rezultatais. Tai tas gyvenimo periodas, kai jie gali pasiekti aukštų darbo rezultatų.

Savirealizacijos problema

Trečiasis krizinis periodas – kai moteriai sukanka 30-35 metai. Viena iš priežasčių – savirealizacijos problema. Moteris jau paauginusi vaikus. Ateina laikotarpis, kai ji gali išeiti iš namų ir pradėti dirbti.

„Kai moteris gyvena pagal schemą „darbas – namai“, ji tik atlieka savo pareigą, bet jos savirealizacija yra sutrikdyta. Ji nesiekia karjeros, nesišviečia, neužsiima kažkuo papildomu, kas reikalinga jai kaip asmenybei, – pasakojo V.Grigaliūnienė. – Vaikai paauginti, moteris grįžta į darbovietę kaip visavertis darbuotojas, pradeda domėtis naujomis technologijomis ir kitomis naujienomis. Tai ji daro labai intensyviai ir jai sekasi. Kodėl atsiranda krizė? Todėl, kad vyras jau yra kažko pasiekęs savo karjeroje ir jam iškyla šeimos, kaip vertybės, ir dvasingumo poreikis. Vyras nori grįžti į šeimą. Bet štai problema: tuo metu žmona išeina iš namų. Matome žirklių santykius: vyras ir žmona nesueina“.

Tuo laiku vyras eina paskui žmoną ir priekaištauja, kodėl ji eina iš namų, kodėl taip daug dirba, dar kažką veikia, siūlo jai kartu kur nors važiuoti ir pan. Žmona dažniausiai taip atsako: aš daug dirbu. Šiuo laikotarpiu ji vėl pajaučia, kad yra moteris. Jos dėmesys nukrypsta į save. Ji vėl pradeda puoštis, daug bendrauja su aplinkiniais. Tai laikotarpis, kai ji nori susigrąžinti tai, ką prarado, ko negavo augindama vaikus.

Psichologai pastebėjo, kad kai vyrams sukanka 40 metų, juos pradeda kamuoti juosmens skausmai (radikulitas). O juk stuburas yra palaikymo sistema. „Šiame amžiuje vyras nesulaukia palaikymo, nes žmonos nėra namuose. Belieka tik eiti pas gydytojus, gerti vaistus ir bent taip išsikovoti dėmesį“, – komentavo situaciją V.Grigaliūnienė.

„Žirklių“ santykiai

Kita priežastis – vėl interesų skirtumai. Vyras ir žmona šiuo laikotarpiu domisi skirtingais dalykais. Vyras domisi šeima, nes vaikai paaugę, jam įdomu pakalbėti su savo paaugliais vaikais. Šiuo laikotarpiu visa šeima išgyvena krizę. Kodėl?

„Vaikai buvo maži, vyras rūpinosi karjera – nebuvo artimo ryšio tarp tėvo ir vaikų. Kai vyras jau turi laiko, ir šeima, bendravimas, dvasingi santykiai jam tapo vertybe, jis bando realizuoti tai, už ką jam būdavo priekaištaujama, – sakė psichologė. – Pavyzdžiui, vyras organizuoja išvyką į gamtą, kelionę ir sulaukia iš vaikų ir žmonos atsakymo: „Mes susiplanavome laiką kitaip“. Vyras pasijunta niekam nereikalingas, galvoja, kad padarė tai, ko anksčiau žmona norėjo ir priekaištavo, jog jis nedaro. Tada jis ir sako žmonai: „Ko tu nori iš manęs? Kai nieko nedariau, tu man priekaištavai, pradėjau daryti – tu nieko nebenori“.

Tai vis žirklių santykių pavyzdžiai, kai vyras ir žmona niekaip neranda bendros kalbos.

Vaikai išeina

Kitas krizinis periodas – vaikų išėjimas iš namų. Šią krizę išgyvena visos šeimos nepriklausomai nuo to, kaip pora sutarė iki to laiko. „Kai matau, kad sutuoktiniai nesusikalba, klausiu, kodėl jie gyvena kartu. Ir išgirstu atsakymą: mes gyvename dėl vaikų“, – sakė psichologė.

Šeimoje, kurioje visą laiką buvo gyventa dėl vaikų, ši krizė išryškina ir visas kitas problemas. „Kai namuose yra vaikų, sutuoktiniai yra skirtingose barikados pusėse, o tarp jų – vaikai. Per vaikus bendraujama, sprendžiamos problemos. Sutuoktiniai tarsi nemato vienas kito, nebendrauja. Bendrauja tik „apie vaikus“, – sakė V.Grigaliūnienė.

„Atėjus laikui vaikai išeina, ir tuomet sutuoktiniai pamato vienas kitą. Pamato, kad yra labai skirtingi, kad nepažįsta vienas kito, kad negyveno dėl vienas kito. Tai atsitinka sulaukus 45-55 metų amžiaus. Tai yra antrasis skyrybų pikas, – komentavo psichologė. – Labai dažnai aplinkiniai stebisi: gyveno gražiai, vaikus į mokslus išleido, užsienyje padėjo įsikurti – viskas buvo gerai. Dabar, kai jau gali laisvai atsikvėpti ir gyventi, skiriasi. Taip atsitinka todėl, kad du žmonės gyveno po vienu stogu, bet buvo visiškai svetimi“.

Viena psichologinių skyrybų priežasčių – žmonės pamato vienas kitą. Kita priežastis – moters organizmo pokyčiai (pirmieji klimakteriniai požymiai). Moteris tampa jautresnė, dirglesnė. Ji negali pakankamai laiko skirti sutuoktiniui.

Vyrai irgi sensta

Vyrai senėjimo procesą išgyvena daug jautriau nei moterys. Gal todėl, kad moterys save realizuoja bendraudamos su vaikais, draugėmis, užsiima organizacine veikla ir nesijaučia vienišos, kaip kad vyrai.

„Vyras pradeda jausti senatvę, jo fizinė galia silpnėja. Vyrai išgyvena, kad nebesijaučia kaip prieš 10 metų: atsirado pilvukas, nebepakelia bulvių maišo, dūsta lipdami laiptais, o anksčiau juk nesunkiai sukasdavo visą daržą, ir pan.“, – sakė psichologė.

Kaip vyrai bėga nuo šių problemų? „Šiandien ši problema tapo jau tarsi šou ar net mados reikalu. Vyrai, sulaukę 50-60 metų, bando susirasti jaunesnę draugę. Tai nėra meilės ar romantiškų santykių paieška. Kokia gali būti meilė, kai amžiaus skirtumas – 40 metų?“ – retoriškai klausė psichologė. „Pirmiausia šie žmonės neturi bendrų interesų, tarp jų nėra supratimo. Jauna mergina neturi patirties, nežino bendravimo normų. Be abejo, šalia jaunesnės moters vyresnio amžiaus vyras turi pasitempti, sureguliuoti mitybą, sportuoti. Ir kurį laiką jam neblogai sekasi. Vėliau jis dar daugiau nusivilia, nes jauna mergina nori eiti į klubus, važinėti į keliones ir išvykas, bendrauti, o 60-metis vyras pageidauja ramesnių, naminių santykių. Po pusmečio ar metų vyras suvokia, kad jis vėl patyrė pralaimėjimą. Pripažinti tai jam neleidžia vyriškas orumas, grįžti atgal į šeimą negali – nepriims buvusi žmona, vaikai. Daugelis tokių vyrų taip ir baigia gyvenimą vieniši. Vyras jaučiasi nemylimas ir nebegali atverti savo širdies. Dažniausias finalas – infarktas“, – sakė psichologė. Vyrai turėtų atkreipti dėmesį į šiuos – psichoterapeutės žodžius.

Mūsų visų kažkada nebebus...

Paskutinis krizinis periodas – vieno iš sutuoktinių mirtis. „Ši krizė aplanko kiekvieną šeimą nepriklausomai nuo to, kokie buvo santykiai tarp sutuoktinių. Jei santykiai buvo geri, netekti mylimo ir artimo žmogaus yra ypač skaudu. Tada žmogus pasijunta niekam nereikalingas, jis jaučiasi vienišas. Medikai žino, kad, mirus vienam sutuoktiniui, antrasis irgi gali netrukus mirti, jeigu jam nebus suteikta psichologinė pagalba, – sakė V.Grigaliūnienė. – Padėti gali ir vaikai. Dažniausiai pirmasis miršta vyras. Pagal statistiką vyrų amžius yra 10 metų trumpesnis nei moterų. Vaikai mamą parsiveža į savo namus ir sako: „Tu tik nieko nedaryk, tu tik būk“. Kas žmogui atsitinka, jeigu jis tik „būna“? Žmogus bus sveikas ir gyvens tol, kol jausis reikalingas. Reikia suteikti seniems tėvams atsakomybę ir sudaryti galimybę kažkuo rūpintis.

Kita priežastis – žmogus, netekęs artimojo, savo sutuoktinio, aiškiai pajunta, kad artėja ir jo gyvenimo pabaiga. Krizė išryškėja, kai jis pradeda galvoti: kitas būsiu aš. Šios mintys yra sunkios nepriklausomai nuo tikėjimo. Sunku, kai pradedi suvokti, kad kažkada tavęs nebebus šioje žemėje.“

Taip apie santuokos krizes kalbėjo psichologė psichoterapeutė V.Grigaliūnienė. Galima prisiminti ir dar vieną posakį, teigiantį, kad kai šeimoje Dievas yra savo vietoje, tai ir viskas vietoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija