„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. vasario 9 d., Nr. 2 (87)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Knygų puslapiuose – skaudžios jaunuolių išpažintys

Marytė Gustainienė

Kauno „Aušros“ gimnazijos
lietuvių kalbos mokytoja metodininkė

Šių dienų pasaulyje daug nuobodulio, nes jaunimas dažnai skundžiasi, kad neturi ko veikti, kad viskas nusibodo. Nyki, bedvasė aplinka stingdo gėrio ir grožio mintį, neleidžia visapusiškai atsiskleisti asmenybei. Žmogus tokioje aplinkoje praranda natūralų ryšį su dvasinių orientyrų ištakomis. Šiuolaikinio žmogaus pasaulyje daug nežinios, sumaišties. Taip atsitiko dėl to, kad pakito žmogaus požiūris į dvasios vertybes, į save ir kitus, aplinką, daiktus. Žmogus tapo kitoks.

Šiuolaikinių rašytojų knygų puslapiuose labai daug vietos skiriama jauno žmogaus moralei analizuoti, jo problemoms atskleisti. Jurgos Ivanauskaitės, Vandos Juknaitės, Renatos Šerelytės, Zitos Čepaitės, Jolitos Skablauskaitės veikėjai dažnai kovoja tarp instinktų ir aukštesnės būties siekimo, nežymiai įvairiose situacijose atveria savo vidinio pasaulio dvilypumą. Z.Čepaitės apysakoje „Sekmą skausmą“ gilinamasi į mergaitės, moters likimą šiuolaikiniame pasaulyje, pagrįstame kova už būvį, jėgos, prievartos principais. J.Ivanauskaitės apsakymų rinktinėje „Kaip užsiauginti baimę“ sprendžiami šiuolaikinio jauno žmogaus moralinės degradacijos klausimai. Knygoje atskleidžiama jauno žmogaus vidinė tuštuma, nežinomybė dėl ateities. J.Skablauskaitės romane „Žolių kartumas“ analizuojamos personažų klaidžiojimų kryžkelės, noras išbristi iš tuštumos į šviesą.

Vaizduojamas pasaulis atsiveria negatyviąja puse. Jame tarpsta šaltis, beprasmybė, baimė. Rašytojos vis labiau jaučia savo herojams gresiantį pavojų, piktųjų jėgų galią. Nuo šlykštumo, beprasmybės, banalybių personažai slepiasi savo viduje, tyroj gamtoj, svajonėse, o kartais mėgina grumtis už vietą nesvetingame pasaulyje. Jie dažnai mąsto apie savižudybę. Pavyzdžiui, Ismenė iš J.Ivanauskaitės apsakymo „Teatras“ pati leidžiasi narkotikus, baisisi, kad visiems aplinkiniams nė motais, kad ji pamažu marina savo kūną. Jos apkvaitimo scenos tampa įprastos ir nieko nestebinančios. Žudytis Ismenė bijo, bet apie mirtį mąsto, nes jaučiasi ne tik nereikalinga ir vieniša, bet ir atstumta, nemylima, niekam nereikalinga. Graudžiai nuskamba jos žodžiai: „Mano patėvis ramių ramiausiai žiūri, kaip aš virinuosi švirkštus. Jis susikūrė teoriją, kad kam lemta būti žmogžudžiu, privalo juo būti. Kad nusideda tas, kas priešinasi savo lemčiai... Visi nusiplauna rankas. Ir aš lieku visiškai viena. Kartais man gėda eiti per miestą, nes atrodo, kad visi mato, kokia aš nelaiminga, kokia aš vieniša, kaip man negera...“

Kad veikėjai gyvena moraliai pašlijusioje aplinkoje, tą puikiai charakterizuoja jų pačių kalba, bendravimas vieno su kitu, namų aplinka, pomėgiai, laisvalaikio leidimas. Dažnai juos supa muzika, šokiai, arbatos gėrimas. Aplinka nyki, nes smilksta cigarečių dūmai, o jie sėdi prie alaus ar degtinės butelio, pykstasi, įžeidinėja. Vidiniais monologais personažai kalba apie savo dvasios skaudulius, apie troškimus ir svajones, abejones, neapykantą. Reikia daug ašarų ir kančios, kad prašviesėtų siela nuo kūniškumo. Veikėjai, gyvenantys aktyvų amoralų gyvenimą, jaučia stiprią dvasinę tuštumą.

J.Skablauskaitės, J.Ivanauskaitės, Z.Čepaitės kūryboje plėtojama namų problema. Kartu atskleidžiama nauja šių laikų problema – vaikai veržiasi gyventi atskirai nuo tėvų. Dažnai jie būna išlepę, nežinia ko norintys iš gyvenimo, tėvų nesuprantami arba nerandantys bendros kalbos. Vaikai išeina iš namų ir tada, kai juose šalta ir nyku, kai nėra dvasinės harmonijos. Namų problema tampa savotiškai suprantama. Pavyzdžiui, Gervazas (J.Skablauskaitės romane „Žolių kartumas“) ieško išsinuomoti kambarį. Kai suranda, buto nuomotoja Vincė nepatinka, bodisi išvydęs netvarką, bet apsistoja tuose namuose, sumokėdamas net pusės metų mokestį į priekį. Jis nesijaučia laimingas, suradęs tokią išeitį iš susiklosčiusios situacijos, jis tik prisitaiko prie niekingos, tuščios žmonių visuomenės. Edvinas gyvena ilgoj ilgoj būdoj, taip galima pavadinti vienaaukštį miesto pakraštyje. Liucijus niekad nerakindavo durų (kartą kambaryje rado priklydusį šunį, kitąkart – keletą mėlynanosių).

J.Ivanauskaitės apsakymų rinkinio „Kaip užsiauginti baimę“ veikėjai net namuose nesijaučia saugūs. Aštuonerių metų mergytė Kamilė, likusi viena naktį savo kambaryje, sapnuoja baisų košmarą – savo mirtį. Martynas bastosi tuščiomis gatvėmis ir, apimtas graudulio, žiūri į užuolaidas, išmargintas žirneliais, gėlytėmis, kvadratėliais, juostelėmis. Jam vis rodėsi, kad „stovi vietoje, o namai plaukia pro šalį kaip milžiniški laivai, didingai nepastebintys ant vargano plausto besiblaškančio vienišiaus“.

Z.Čepaitės apysakos „Sekmą skausmą“ veikėja Elė „mėgo seną, apleistą, užmirštą miesto pakraštį, kur niekas neplanavo naujų statybų, netiesė kelių, nerausė kanalų ir vandentiekių. Žmonių gyvenimas čia buvo nusistovėjęs...“

Namų erdvei reikšminga šeima. Jeigu jos nėra (veikėjai dažnai vieniši), personažai beviltiškai bando susikurti panašią erdvę. Deja, jų namuose stokojama šilumos, jaukumo. Čia visu šaltumu atsiveria kita erdvė – pasaulis, šaltas, bejausmis, abejingas. J.Skablauskaitės romano „Žolių kartumas“ veikėjas Ignacijus nori turėti savo namus. Iš senųjų jis bėga, nes tai buvo dviaukštė būstinė, esanti toli už miesto, vieniša, prisiglaudusi pakelėje, prie pat miško. Jo laukė ilgėliausias varvekliais aplipęs namas, kuriame jis buvo šeimininkas (svajoja išblizginti vidų, apkuopti ten tvyrančią netvarką). Ignacijus svajoja apie šviesius namus (tai iliuzija į šviesią ateitį), nes gimė ir augo tamsioj troboj. Jo prisiminimuose krosnis išliko labai mielu daiktu. Ignacijus nori, kad namuose būtų šilta ir jauku. Jis supranta, kad tą jaukumą kuria žmonių tarpusavio santykiai. Beje, vaikystės troba tamsi, nes motina, tėvas, broliai mirė. Šaltos namų sienos liko bedvasės – Ignacijus su Konstancija augo vaikų namuose. Jie buvo priversti palikti namus ir ieškoti prieglaudos šaltame ir atšiauriame pasaulyje. Be namų, be užuovėjos – negerai: iš Ignacijaus mažo ūgio vaikai tyčiodavosi, mušdavo.

Psichologai teigia, kad žmonių elgesį galima suprasti tik atsižvelgiant į tą aplinką, kurioje formuojasi žmogaus elgesys. J.Skablauskaitės romano „Žolių kartumas“ veikėjo Edvino namų aplinka iš tiesų skurdi, nėra jokių patogumų, tik telefonas (ryšys su pasauliu). Pats Edvinas prievarta palieka namus, nes jis kuria juose netvarką. Piktinasi kaimynai, todėl išlepintam vienturčiui sūnui tėvai nupirko vienaaukštį namą, vadinamą „būda“, miesto pakraštyje. Čia jis gyvena atsiskyręs nuo pasaulio. Edvinas daug repetuoja: šoka, dainuoja, jo niekas nemato, negirdi. Jo vienatvė dar gilėja, kol pagaliau tampa nepakeliama našta. Neturėdamas jaukių namų žmogus praranda dalį savęs.

Skaudžiai namų ilgesį išgyvena J.Ivanauskaitės apsakymo „Paskutinis traukinys“ veikėjas Martynas. Jis – narkomanas, besišlaistantis gatvėmis jaunas žmogus. Jaučiasi niekam nereikalingas, nemylimas, apskritai svetimas šaltame pasaulyje, kur kiekvienas galvoja tik apie save, kovoja už savo gerovę. „Kuo įdėmiau Martynas stebeilijosi į įtartina palaima spinduliuojančius langus, tuo labiau jie darėsi grasinamai svetimi. Staiga jis pasijuto it plaukas, kartu su gardžiu kąsniu pakliuvęs kam į burną...“

Nuolat besikeičiantis pasaulis formuoja kitokias vertybes. Gyvenimiškose situacijose kitaip suvokiamas žmonių bendravimas. Dažnai vyksta konfliktai arba nesusipratimai tarp tėvų ir vaikų. Pamatas, ant kurio formuojamos vertybės, yra šeima. Šiuolaikinės rašytojos J.Skablauskaitė, Z.Čepaitė, J.Ivanauskaitė gilinasi ir analizuoja pairusius santykius tarp artimų žmonių šeimoje arba bando ieškoti priežasčių, kodėl jaunas žmogus yra nelaimingas ir neranda savo vietos gyvenime.

J.Skablauskaitės romano „Žolių kartumas“ veikėjai Gervazas ir jo sesuo Augusta – tarsi svetimi. Vaikystėje jie buvo skirtingai auginti: jei ką padarydavo Gervazas, teta nebardavo, o Augustai vis buvo lipdomas netikėlės vardas. Tokie ir augo: vienas apipiltas malonėmis, o kitas – atstumtasis. Kartu augo ir nemeilė vienas kitam. Suaugus liko šalti santykiai, jautėsi lyg nebereikalingi vienas kitam, bet kraujo ryšys vertė nors retkarčiais prisiminti esant brolį ir seserį. Šių dienų broliai ir seserys taip pat dažnai yra susvetimėję, nors auga vienoje šeimoje. Matydami nesantarvę, jausdami meilę arba nemeilę, jie formuoja savo ateities vaizdinį. Šalti brolių ir seserų santykiai šeimoje dažniausiai ir lieka tokie pat, jau išėjus į gyvenimą. Labai dažnai šeimoje auga netikri broliai ir seserys, nes mūsų laikų šeimos jau nėra tos tradicinės, sudaromos vieną kartą gyvenime. Dažnoje šeimoje tikrą tėvą jau atstoja patėvis, o motiną (rečiau) – pamotė. Susvetimėjimas jau vyksta vaikystėje.

Jeigu gerbti vyresnį žmogų anksčiau buvo tradiciška, tai šių laikų jaunas žmogus jau svarsto, už ką reikia gerbti vyresnį ar net seną žmogų. Ne visi jie dorai nugyveno gyvenimą, pagaliau net ir patys netinkamą pavyzdį rodė jaunimui. J.Skablauskaitės romano „Žolių kartumas“ seniui Krescencijui Cecilija išdrožia: „Labai norėčiau seną žmogų gerbti, deja, nematau už ką. Jūs esat valkata“.

J.Ivanauskaitės apsakymo „Kas atsitiko Monikai“ pasakotojo lūpomis išsakomi nuogąstavimai dėl jaunų žmonių aistros roko muzikai, šėlsmui: „Jauni žmonės, kuriems vienatvė ir susvetimėjimas buvo jų kasdiena, jauni žmonės, nebepažįstantys motinų, tėvų, mylimųjų ir patys nei jiems, nei sau nepažinūs, jauni žmonės, kurių negailestingos pramogos virto lėtine savižudybe, jauni žmonės, kurių neviltis ir abejingumas tapo chroniški, jauni žmonės, apmeluoti, apgauti, nepatiklūs, baugštūs, kupini užslėpto įniršio, lyg žiauriai muštruoti žvėriūkščiai staiga pakluso ir atsidavė tau, nes, pakerėti neaprašomos kaip ir visos kitos roko magijos, jie įžvelgė tavyje Mokytoją, Pranašą, Dievą“.

Šiuolaikiniame pasaulyje pakito ne tik požiūris į žmogų, bet ir vertybės suvokiamos kitaip. Jaunas žmogus dažnai blaškosi tarp gėrio ir blogio, skausmingai išgyvena vienatvę ir nemeilę. Šiandien mums visiems trūksta paprastumo ir nuoširdaus bendravimo. Savuose namuose kartais bijome šypsotis ir būti atviri. Gūžiamės į savo pačių susikurtus vienatvės kampelius ir tyliai raudame. Gal nemokame mylėti, gal nenorime būti mylimi?..

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija