Žiburėliai

Antanas MARČIULAITIS

Visi mes einame savo nerimstančio, nuolat kažko siekiančio žemiškojo gyvenimo keliais ir klystkeliais į amžinojo poilsio buveinę. Tempiame ant savo trapios buities pečių vargų, rūpesčių, skriaudų ir kančių naštą, žvilgčiodami į toliuose retkarčiais blykstelėjančius vilčių žiburėlius. Tikimės iš jų dvasinės šilumos, ramybės ir jaukumo. Įsispoksoję į tuos taip laukiamus ir mielus žiburėlius, imame ir netyčia (o kai kada ir tyčia) užkliūvame už smulkių buitinių akmenėlių ir suklumpame. Arba dar blogiau: įklimpstame į dvokiantį dumblą ar įsimalame į aštrų piktžolyną. Tada nedrąsiai viliamės: gal atklys nors menkutis žiburėlis, gal nušvies kelią, tokį įkyriai ilgą ir klaidų. O kas tame kelyje mūsų laukia? Vien neapibrėžta ir nenuspėjama nežinomybė? Jei kelionėje ištversime, jei nepasiduosime aklam fatalizmui, jei neįklimpsime iki ausų į buities smulkmenas, o pakeltomis galvomis ir karštomis širdimis veršimės į amžinojo gyvenimo pilnatvę, prie Aukščiausiosios Substancijos, kuri buvo, yra ir amžinai bus mūsų įprasminto gyvenimo Alfa ir Omega, visi kelionės vargai ir kančios, svajonės ir viltys įgaus tikrąją prasmę.

Juk čia, šioje žemiškoje kelionėje, šalia purvo, kelio duobių ir staigių vingių bei posūkių atmintimi ir širdimi užčiuopiame ir nuostabiai gražių dalykų. Tai ir yra tie dangiškai ryškūs žiburėliai. Iš jų begalės paminėsiu bent keturis, kurie mane maloniai nustebino, iki graudumo sujaudino, paguodė, dvasiškai pakylėjo, nors manęs paties ir nelietė.

* * *

Įvyko tai, ko jaunuolis mažiausiai tikėjosi: jį, sumanų, išradingą darbininką, naujų technologijų kūrėją, pašalino iš darbo už tai, kad į darbovietę neretai ateidavo su alkoholio kvapeliu. Didžiulis graudulio ir nerimasčio gumulas smaugė gerklę, jaunuolis neišlaikęs pratrūko isterišku šūksniu:

– Verčiau būtų kuolu per galvą dėję! Verčiau būtų užmušę…

Jo draugas bandė raminti, bet jaunuolis tik šaukė ir šaukė:

– Negyvensiu! Nusižudysiu! Kas priims mane į darbą su girtuoklio charakteristika? Visi nusigręžė nuo manęs, niekam nesu reikalingas. Už ką pirksiu nesveikuojančiai motinai vaistus, iš ko reikės maitintis, susimokėti už butą, už komunalines paslaugas?

Draugas suprato jo tragišką padėtį, todėl nusprendė neišleisti iš akių, kol atslūgs psichikos įtampa. Išviliojo jį temstant į gamtą prasiblaškyti. Ir staiga medžių guote praplyšo devynbalsė.

– Įsiklausyk, kaip šis mažutis padarėlis šaukia gyvenimą, – tarė draugas, nė minutei neišleisdamas jo iš akių.

Jaunuolis įsiklausė. Pirmą kartą jis išgirdo šitokius nuostabius, tiesiog kerinčius garsus. O, kaip gražiai šaukia tasai mažytis paukštelis gyvenimą!

– Visą naktį klausytumeis, žavėtumeis, ir nė kiek nepabostų, – giliai giliai atsidusęs pagaliau džiugiai prakalbo jaunuolis.

Viskas, kas lig šiol akmeniu slėgė sielą, kažkur nejučia nuslinko, gal paukštelio trelėse ištirpo. Ir jaunuolis pravirko. Ne, ne iš beviltiškumo, ne iš gilios depresijos, o nepaprastai sužavėtas devynbalsės trelių. Toks neišvaizdus ir mažas padarėlis, o kaip įspūdingai šaukia gyvenimą!

Kai draugas trumpam nusisuko į šalį, jaunuolis vikriai ištraukė iš kišenės virvagalį, atsivėdėjo ir nusviedė į sutemas.

Pavargo devynbalsė, nutilo. Aplink išsiliejo tokia jauki rimtis, toks šventas poilsis, kad jaunuolis net atsiduso. Nusišluostė ašaras, kvėptelėjo pilna krūtine vėsaus ir gaivaus oro ir prabilo:

– Ačiū tau, mielas drauge, kad šitokiu būdu atleidai mano nervinę įtampą. Verta gyventi, vien dėl devynbalsės verta! Ir, žinoma, dėl tokių nuoširdžių draugų kaip tu.

* * *

Dažnai tenka važiuoti autobusais ir troleibusais ir beveik kiekvieną kartą tenka stebėti gana nemalonų, netgi piktinantį vaizdą: žaliūkai vaikinai ir merginos murkso patogiai įsitaisę sėdynėse, o šalia stovi žilagalviai kretantys seneliai ir senelės, svyrinėja, griuvinėja staigiuose posūkiuose, stabčiojimuose. Jei neišlaikęs pusiausvyros atsitrenksi į tuos žaliūkus, tai išgirsi, ko dar gal niekada nesi girdėjęs. Kad kas nors iš keleivių duotų jiems pastabą: gal užleistum vietą… Kur tau! Visi tyli, lyg vandens į burną prisisėmę, atseit ne mano kiaulės, ne mano pupos.

O vieną kartą, ne vien mano, bet ir kitų keleivių nuostabai, jaunas vyrukas pakilo nuo sėdimos vietos ir paprašė pagyvenusią moterį sėstis. Dar ir krepšį padėjo perkelti. Aplinkui sėdėjusių keleivių žvilgsniai staiga susmigo į jaunuolį. Kai kas ironiškai vyptelėjo. Pasigirdo net ir tyli replikėlė: „Che, koks altruistas!..“ Man parūpo sužinoti, kas jį mokė gerbti vyresniuosius. Paaiškėjo, jog jaunuolis – kunigų seminarijos auklėtinis. Dieve mano, pamąsčiau, argi ši paprastutė paslaugėlė privaloma tik klierikams? Tačiau mane nusmelkė malonus jausmas: dar neišnyko jautrumas kitiems, dar yra ryškiai šviečiančių žiburėlių.

* * *

Neišdyla iš atminties šiurpi ir jaudinanti scena: sausakimšai prigrūstame gyvuliniame tremties vagone miršta išprotėjusi dviejų vaikučių, berniuko ir mergytės, motina. O jiedu verkdami prašo:

– Mamyte, nemirk! Mamyte, nepalik mūsų! Kaipgi mes be tavęs…

Bet motina nepraveria lūpų ir neprataria paguodos žodelio, net nepažvelgia į garsiai raudančius mažylius – ji jau merdi. Tada vaikučiai suklumpa prie jos kojų, iškelia rankutes, suglaudžia ištiestus delniukus ir, žvelgdami į niūrią vagono palubę, ima šaukti:

– Dievuli, pasigailėk mūsų mamytės, neleisk jai numirti!

Ir staiga įvyksta tai, ko ir buvo galima tikėtis: visi vagone esantys žmonės savo raudomis prisijungia prie vaikučių. Bendra rauda vilnydama palydi vargšę moterį į amžinybę. Ji jau atkentėjo savo. Jos kančias pratęs našlaičiais likę vaikeliai. Tik staiga vagono kampe gyvai subrazda apyjaunė moteris ir sušunka:

– Ateikite, vaikučiai, pas mane: dabar aš būsiu jūsų mama.Vargsiu, kentėsiu, bet jūsų neapleisiu. Mano Gintukas taps jūsų broliu.

Jautri, gailestinga motinos širdis ryžosi atkakliai kovai ne tik už savo sūnaus, bet ir už tų dviejų ką tik našlaičiais tapusių vaikelių išsaugojimą. Metų metais brido per sunkios tremties negandas, patyrė begales kančių, bet globotinių neapleido. Ji jautėsi laiminga matydama, kaip jie auga, kaip fiziškai ir dvasiškai tvirtėja. Ar gali būti ryškesnis gailestingumo ir aukojimosi pavyzdys už šį!

Valstietis, pardavęs turguje bulves, mieste kiek užtruko. Grįžo namo gerokai susivėlinęs. Sunkūs, žliugini prievakario debesys apgobė visą dangų ir spartino sutemas.

Staiga jo žvilgsnis užkliuvo už kitapus griovio kūpsančios neaiškios figūros. Šiurpu dvelktelėjusi smalsa privertė sustabdyti bėrioką. Išlipo iš vežimaičio, priėjo arčiau ir pastebėjo ant griovio kranto kiurksančią senutę. Žvarbiame vėjyje ir lietuje ji atrodė pasibaisėtinai vargana. Valstietis bandė ją prašnekinti, bet senutė nepratarė nė žodžio, tik šmėkliškai murksojo ir atrodė viskam apatiška. Tada jis pakėlė ją, padėjo įlipti į vežimą. Kai senutė kiek atsigaivelėjo, valstiečiui pavyko ją prašnekinti.

– Ar iš toli, močiute, keliaujate ir kodėl taip vėlai?

– Iš ligoninės.

– Kaip tai? – nesuprato jis. – Iš ten paprastai atvažiuoja paimti namiškiai.

– Neturiu namiškių. Ir namų neturiu, – gailiai išsunkė senutė.

Ir ėmė pasakoti ilgai ir jausmingai, kaip ji atsiradusi tokiu bjauriu oru ir dar taip vėlai. Šiandien – pasakysianti atvirai – ją išrašė iš ligoninės. Pagal teisybę, turėjusi grįžti į senelių namus. Bet ta vieta, net baisu prisiminti, – tikras kalėjimas. Geriau jau numirti kur pakelėje. Tuose namuose toks prastas maistas, o ir to nedaug teduoda; kietas režimas, visada slogi nuotaika. Nėra kam nuoskaudas išsakyti, pasiskųsti, pasiguosti: visi tokie paniurę, pikti, užgaulūs… Bėrė senutė visas prieglaudos nuoskaudas ir vis pridurdavo: negrįšianti į ten, kad ir kas būtų! O vaikų ar turinti? Ech, vienintelį sūnų, nei šiokį, nei tokį. Turi jis šeimą, erdvų namą ir pinigų nestinga. Visko turi, tik vieno stokoja – jautrios širdies. Tai kur žadanti toliau gyventi? Ogi teks bastytis po žmones, gal užeis gerus namus, kuriuose atsiras ir jai koks atliekamas užkaboriukas. Jei būtų gyvųjų kapai, tai ten glaustųsi. Deja, tokių nėra. O pas sūnų? Lengva pasakyti. Jei sūnus būtų kaip sūnus… Et, ką čia daug kalbėti. Ir ta marti baisi pikčiurna. Prisėsi prie stalo valgyti, tai abu smeigia piktais žvilgsniais, kąsnius skaičiuoja. Ar trupinys ant staltiesės nukrito, ar viralo lašelytis ant grindų captelėjo, jau ir plyšauja: „Nevėkšla, atgrubnage, marš nuo stalo!“

Čia senutė nutilo. Tylėjo ir vyriškis. Tik kai abu atsidūrė sodybos kieme, vyriškis padėjo vargetai išlipti iš vežimaičio, paėmė už rankos ir ėmė kviesti į pirkią.

– Ne, ne, gerasis žmogau! – spyriojosi senutė. – Gal, sakau, kluone ant šienelio ligi ryto, jei leistum… – vapėjo.

Vos ne vos pavyko perkalbėti, ir abudu veikiai atsidūrė šiltoje pirkioje. Senutė sušilo, užvalgė – ir pažvalėjo. Akyse sužibo dėkinga šypsenėlė. Atviras ir nuoširdus pokalbis skaidrino josios sugrubusią dvasią. O kai šeimininkai pasiūlė jai pasilikti šiuose namuose visam laikui, senutės akys sužibo dėkingumu, veidas pažvalėjo. Puolėsi juos bučiuoti, glostyti ir vis dėkojo, dėkojo.

Pasiliko ši svetima moterytė pas gerus globėjus. Iš pradžių jai buvo lyg ir nejauku: juk jie gyvena gan kukliai, todėl jautėsi esanti per didelė našta. Tačiau, nuolat jausdama šeimininkų nuoširdumą, apsiramino ir jaukiai šildėsi jų širdžių kaitroje.

* * *

Tad švieskite, ryškūs ir dvasingi žiburėliai, rodydami mums, sustabarėjusiems nuo savo egoizmo, kelią į meilę, gailestingumą, atjautą. Švieskite, kad mes, paskendę buitinėje rutinoje, apsivėlę abejingumo ir nejautrumo maurais, jūsų gražaus pavyzdžio paskatinti, irgi sušvistume ir nuolatos tviskėtume žmogiškojo gerumo žiburėliais. O progų jiems įsižiebti ir nuolat švytėti yra labai daug. Tik išmokime mintinai paprasto gerumo abėcėlę. Štai ji:

Nuolankumas – ramybės ir susitaikymo oazė. Paprastumas ir nusižeminimas – kai, pavyzdžiui, aukštas pareigūnas pasilenkia prie gatvės šlavėjos ar vaiko šypsenėlės. Paslaugumas – visad randantis progų padėti, pagelbėti. Santūrumas – ryškiai šviečianti dorinė savybė, neleidžianti skverbtis į išdidumo, pasipūtimo aukštumas. Gailestingumas – be jokio atlygio gydantis dvasinius paliegėlius, barstantis į nualintas širdis užuojautos bei nuraminimo žiedus. Pagarba ir meilė žmogui – vadinasi, supratimas, jog kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų, yra toks pat Dievo kūrinys kaip aš ir tu. Atlaidumas – tai visų pirma savęs nugalėjimas, užgesinant patirtą nuoskaudą ar įžeidimą.

Švieskit, čia išvardyti ir neišvardyti mūsų buities žiburėliai, rodydami mums kryptį į amžinosios laimės bei ramybės pilnatvę.

Ilgakiemis, Kauno rajonas

© 2007 „XXI amžius“