Mokinių rašiniuose – jų artimųjų tremties prisiminimai

2006 metų pabaigoje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras išleido knygą „Tarp vakar ir šiandien. Moksleivių rašiniai konkursui „Lietuvos kovų už laisvę, kariuomenės bei netekčių istorija“. Tai didelė knyga, kuri atspindi paantraštėje nurodytą knygos struktūrinę kryptį. Kaip įvade pažymi Dalia Kuodytė, per šešerius metus susidarė gerokai per 1000 mokinių rašinių, per 700 piešinių bei per 40 dainų. Šioje, jau trečiojoje, knygoje pateikiama tik nedidelė 2004 ir 2005 metų rašinių dalis. Rinkdami tokią medžiagą daugelis jaunų žmonių turėjo progą nuosekliau ir giliau pasidomėti savo giminės, šeimos, o kartu - ir Tėvynės istorija. Apgailestaujant tenka konstatuoti, kad mūsų istorijos liudininkai vienas po kito jau išeina į amžinybę. O tokie darbai papildo mūsų jaunųjų valstybės piliečių žinias apie Lietuvos okupacijos laikotarpį, nelaisvės metus, parodo, kad jaunimas sugeba įsijausti į tragišką mūsų istoriją, jautriai papasakoti savo giminės ar artimųjų istorijas.

Knygos autorių rašiniai - nuo emocingų jautrių apmąstymų iki tragiškų Lietuvos žmonių istorijų pasakojimų. Daugeliu atvejų – tai jiems papasakoti jų senelių ar kitų giminaičių atsiminimai apie Sibiro tremtį ir ten išgyventus sunkumus. Tiesa, pasakoti gali tik likę gyvieji - Sibiro šalčiuose ir nuo alkio mirusieji, taip pat ir dabar, paskutiniais metais iš gyvenimo išėję jau niekada nebepapasakos savo skausmų.

Apie skaudžias 1941 metų deportacijas rašo D.Tendzegolskytė, A.Dobrovolskaitė, I.Savaikaitė, A.Masidunskytė iš Šilalės, R.Juodaitytė – iš Vilkaviškio S. Nėries vidurinės mokyklos, D.Grėbliūnaitė iš Alytaus Putino vidurinės mokyklos ir kt. Mokinių rašiniuose – išties tragiški pasakojimai.

Mokiniai pasakoja apie tuos laikus, kai tremiamieji, vežami traukiniais po keletą mėnesių (p. 32), troško, alko, ką jiems teko išgyventi, matant, kaip vagone mirusią senelę kartu su kitais lavonais kareiviai meta į melioracijos griovį, jau prieš tai netekus tėvo ir sesers (p. 33), kokias kančias teko iškentėti tardomiems žmonėms: nuo kankinimų pamišę kunigai „ir mišias laikė, ir giesmes giedojo, ir basi po sniegą lakstė...“ (p. 92), kaip įsiveržę enkavėdistai nušauna šunelį, kurį berniukas mylėjo kaip žmogų (p. 30), kaip 1941 metų tremtinys, išgyvenęs suaugusių vyrų sušaudymą (prie Archangelsko), bėga tūkstančius kilometrų į Lietuvą – nes labai norėjosi ją, nors ir nelaisvą, pamatyti, pakvėpuoti jos oru (p. 22), bet po dviejų metų suimamas ir išsiunčiamas į baudžiamąją koloniją Komsomolske prie Amūro, po to į tremtį Altajuje. Taip buvo stumdomi lietuviai po „plačiąją tėvynę“. D.Mikutavičiūtė (Švenčionių r., Švenčionėlių gimnazija) cituoja kelių tremtinių prisiminimus ir jų lūpomis rašo pastebėjimus apie būtinybę išlikti žiauriose sąlygose: „Lietuviai stengėsi vėl kurti savo gyvenimą čia, atšiauriame Sibire. Kitu atveju galima susirgti sielos liga. Kartais sielos kančia būna tokia didelė ir gūdi, kad, atrodo, tūkstančius kartų lengviau būtų kentėti kūno kančias ir pasitikti mirtį... Tuomet imi pavydėti mirusiesiems, nes jų nebekankina ilgesys ir vienatvė... „ (p.102). „Žmonės, trėmę, žeminę ir skriaudę ištremtuosius, gyvena tarp mūsų. Už tą visą blogį jiems dar bus atlyginta. Tai padarys ne žmonės, ne... teisingumą įvykdys Aukščiausiasis – Dievas...“ (p.104).

Dauguma ištremtųjų su skausmu širdyje prisimindavo tėvynėje paliktus artimuosius, su jais švęstas krikščioniškas ar tautines šventes. A.Jucikas (Tauragės r. Žygaičių vidurinė mokykla) rašo apie savo tetas, kurias dar mažytes ištrėmė į Sibirą, ir ten gimusį dėdę Petrą: „Kūčių dieną eglutę papuošdavo pigesniais pirktiniais žaisliukais, saldainiais, obuoliais, o vakare visi susėsdavo vakarienės. Labai kuklus būdavo stalas – ką turėdavo, tą valgydavo. Tėvelis visus pakviesdavo maldai, palaimindavo stalą, dalydavo kalėdaitį, kurį giminės dar prieš šventes atsiųsdavo iš Lietuvos. Tik liūdni būdavo tėvų veidai, ir ašaros sutviskėdavo motinos akyse. Tikriausiai prisimindavo Lietuvoje likusią dukterį, motiną, gimines – jų taip trūkdavo prie Kūčių stalo“ (p. 137).

Betgi ne mažesnis skausmas ir sunki dalia laukdavo buvusių tremtinių tėvynėje. Grįžus į tėvynę laukia žiauri ir negailestinga tiesa: į sugrįžusius tremtinius žmonės buvo išmokyti „žvelgti kaip į priešus“. „Niekam nerūpėjo nei tavo netektys, nei išgyventos kančios – niekas. Tu buvai kaip nusikaltėlis, savo bausmę atlikęs Sibire ir grįžęs...“. Tėvų namuose gyveno jau kiti žmonės (p. 40). „Skaudėjo širdį, kad negali apkabinti didžiosios liepos, bet tai buvo niekai, palyginti su melioracija. Rapolas (pasakotojos senelis –E.Š.) iš tolo žiūrėjo, kaip buvo draskomas jo gimtasis lizdas. Per vieną dieną buvo išpjautas sodas. Tarsi skaudančios rankos į dangų ištiestos obelų šakos maldavo pasigailėti“ (p. 40). Arba kitas skaudus atvejis: tik 1960 metais į Lietuvą grįžusi Dalija, nors ir labai šiltai sutikta giminių, jautė esanti persekiojama mokykloje ir technikume: „Visą laiką slėgė košmarai, nuolat buvau persekiojama...Norėjosi užsimiršti, tačiau kasdieniai užgauliojimai, priekaištai, atšiaurūs bendraklasių ir draugų žvilgsniai to neleido. Labai sunku buvo gauti darbą. Lietuviai nenorėjo priimti, sužinoję, kad buvau tremtinė“ (p. 73). Mūsų gėdai, tas vyko visoje gimtojoje Lietuvoje – okupantų valdžia ir jos kolaborantai mokėjo supriešinti Lietuvos žmones.

Negali abejingu palikti G.Bakšytės (Kauno Šilainių vidurinė mokykla) pasakojimas apie jos kaimynės Dalijos Balaikaitės ir jos mamos ištrėmimą. Mama nuo įsiveržusių enkavėdistų bandė gintis, iškėlusi kirvį, bet tas nevalingas pasipriešinimas nieko nedavė: su kitais „nusikaltėliais“ buvo nuvarytos į Severouralsko tremtinių barakus, o vėliau – dar toliau į atšiauriojo Sibiro plotus. Iš kitos pusės, stebina ir tremtinių dvasinė stiprybė: nors visada juos lydėdavo didžiausi vargai (alkis, šaltis, patyčios), nors mažus tremtinių vaikus užpuldavo „kirmėlės juodomis galvomis“ (oda nuo jų tapdavo juoda), tremtiniai visais įmanomais būdais kabindavosi į gyvenimą. „Žmonės tuokdavosi, tai būdavo vienos linksmiausių švenčių. Net kentėdami lietuviai mokėjo džiaugtis“ (p. 71).

Mokiniai rašo ir apie tremtinių skausmą, patiriamą iš kankintojų: „O jie, saugumiečiai, mūsų kankintojai, taip laukė lėtos mūsų mirties, nekaltųjų ašarų...“ (p. 43), ir tremtinių tvirtumą: „lietuviai, mūsų senoliai, vis tiek vaikščiojo iškėlę galvas: susirinkę į savo varganus namelius prisimindavo Tėvynę, joje išlikusius artimuosius, išsiverkdavo vienas ant kito peties, bet saugumiečiai šių ašarų niekada neišvysdavo“ (p. 44). Negali palikti abejingu pasakojimas apie prancūzų kilmės mergaitę Liliją de Bondi, patyrusią 1941 metų trėmimo siaubą (p. 46 – 51). Arba J.Masiukaitės ir A.Rogoznaitės (Ukmergės „Šilo“ vidurinė mokykla) aprašyta Rogoznaitės senelė Eugenija: nors ir paliktą Lietuvoje, bet netrukus vis vien uždarytą į kalėjimą, ją, išsilaisvinusią iš kalėjimo, sučiupo enkavėdistai ir kartu su kaliniais vyrais nukankino miške.

Knygoje yra ir kitos temos: laisvės kovų epizodai, kaliniai sovietiniuose lageriuose.

Šie mokinių rašiniai skaudžiai priekaištauja daugeliui mūsų tautiečių, linkusių pamiršti tautos tragediją, pamirštančių domėtis, ieškoti savo giminių, artimųjų tragiškų likimų istorijų. Tas ypač matyti iš įvairiausiomis skandalų temomis rašančių žurnalistų: jie patys pamiršo tautos kančią ir kitus verčia tai pamiršti. Juk šie likimai dingsta iš mūsų istorijos, dingsta ne metais, bet mėnesiais ir net dienomis. Turime džiaugtis, kad, kaip rašo J.Masiukaitė ir A.Rogoznaitė, „mano karta dar gali pažinti tautos istoriją, jos vingius iš artimų žmonių, pažįstamų, ne tik iš vadovėlių“.

Kaip sakė Dalija Balaikaitė (užrašė G.Bakšytė), „tie, kurie nebuvo ištremti, nepatyrė to, ką mes patyrėme, niekada neįstengs suprasti, kas yra tremtis. Tik tremtiniai gali teisingai įvertinti tai, ką jiems teikia kiekviena gyvenimo akimirka, ir suprasti, kad reikia branginti kiekvieną smulkmeną, nes ta kruopelytė bet kada gali tapti neapsakomai didele ir vertinga“ (p. 72).

E.Š.

© 2007 „XXI amžius“