„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2007 m. rugsėjo 14 d., Nr. 9 (94)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Jaunimas tampa bendruomene

Kristina Bajarūnaitė

Jaunimas Kapčiamiesčio bažnyčioje
su kun. Rimantu Simanavičiumi

Aukštosios Panemunės parapijos jaunimo grupė „Gentis“ šios vasaros atostogas leido turiningai. Skatinami klebono kun. Deimanto Brogio, vikaro kun. Rimanto Simanavičiaus ir jaunimo veiklos koordinatorės Dalios Bajarūnienės, stengėmės kuo daugiau įsitraukti į įvairią katalikišką veiklą.

Birželio pradžioje jaunimo aktyvistai dalyvavo Eucharistinio kongreso metinėse Vilkaviškyje. Žymiai gausesnis mūsų būrys atvyko į Klaipėdoje vykusias Lietuvos jaunimo dienas, kurių globėjos šv. Teresėlės atsiųstas malonių lietus nuplovė visus slėgusius rūpesčius, liūdesį ir neviltį. Festivalio šūkis ir pavadinimas – „Drąsos! Tai aš“ – stiprino širdis.

Liepos 14-15 dienomis kartu su Vilkaviškio vyskupijos jaunimu tradiciškai žygiavome į palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio tėviškę Lūginę. Ši piligrimystė pareikalavo nemažų valios pastangų, nes teko kovoti su nuovargiu ir miego trūkumu. Supratome, kiek daug žmogus gali padaryti, vedamas tikėjimo ir pasiryžimo.

Liepos 31-rugpjūčio 5 dienomis Kapčiamiestyje organizavome kasmetinę jaunimo vasaros stovyklą, kurios pagrindinis tikslas – bendruomeniškumo ugdymas.

Tą pirmadienio rytą klebonas palaimino ir išlydėjo mus į kelionę. Visko pradžia – kelionė į Lenkiją ir jos apylinkes. Važiuodami siaurais keliais, klausėmės šaunios gidės pasakojimų apie šią šalį ir jos istoriją. Autobuse dažnai skambėjo mūsų giesmės ir dainos, todėl kelionė nė kiek neprailgo. Esame labai dėkingi vyskupui Rimantui Norvilai už galimybę aplankyti Lenkijos lietuvių sostinę Punską, Šv. Lipkos bažnyčią, kur visus nustebino „šokantys angelai“, ir kitas įdomias vietas. Vakare atvykę į Kapčiamiestį, įsikūrėme savo stovyklavietėje ir, anot Rasos Zubrickaitės, viską apmąstę, užmigome ramiu vaikišku miegu.

Kitą rytą įvyko oficialus stovyklos atidarymas, buvo iškelta vėliava. Ši diena kaip ir visos kitos prasidėjo rytine mankšta, kurią vėliau kasdien energingai vesdavo vienas iš vadovų. Visus supažindinę su stovyklautojų taisyklėmis ir dienos programa, vieningai pajudėjome valgyklos link, kur mūsų jau laukė skanus ir sveikas maistas. Pasistiprinę puolėme tvarkytis savo būstą, švarinti aplinką, kad visiems būtų jauku ir gera čia leisti laiką.

Kasdien, pasiskirstę mažomis grupelėmis, dalyvavome diskusijose. Nagrinėdami Dešimt Dievo įsakymų, stengėmės nuodugniai išsiaiškinti ir suvokti jų prasmę ir reikšmę šiais laikais. Taip pat aptarėme ir kitas aktualias temas, tokias kaip toleranciją, diskriminaciją, priklausomybę, teisę ir lyderiavimą, konfliktus ir jų sprendimo būdus. Visi priėjome prie išvados, kad visuomenės gerovė priklauso nuo individo gerovės, ir kiekvienas iš mūsų esame atsakingas už savo poelgius.

Kartu mokėmės įvairių rankdarbių, pynėme juosteles, vėlėme iš vilnos. Stovyklautojai turėjo galimybę sukurti kažką gražaus ir padovanoti vienas kitam ar parvežti mylimiems tėveliams lauktuvių. Paruošę dovanėlių ir giesmių, aplankėme senelių namus, kur buvome labai šiltai sutikti. Laisvu laiku vadovų iniciatyva žaidėme įvairius žaidimus, sportavome, šokome bendruomeninius šokius, šiltomis popietėmis keliavome prie ežero. Kas vakarą visi stovyklautojai dalyvaudavo šv. Mišiose. Po kunigo Rimanto pamokslų ir paaiškinimų geriau supratome jų esmę.

Priešpaskutinis vakaras buvo kitoks nei visi: užrištomis akimis, su giesmėmis ir skanduotėmis, įsitvėrę vienos virvės, išėjome į naktinį žygį. Keliauti pamiške nebuvo lengva, bet pasitikėjimas šalia esančiu draugu ir vadovų priežiūra neleido suklupti, užkliūti, susižeisti. Bent iš dalies supratome, kaip pasikeičia pasaulis praradus regėjimą, kokius pojūčius galime pajusti. Laimingai pasiekę tikslą, visi susėdome aplink laužavietę, kur prasidėjo svarbiausia naktinio žygio dalis – skauto įžodžio davimas. Viena jauniausių mūsų stovyklautojų Paulina tapo skaute ir įžiebė ugnį, o brolis Šarūnas davė patyrusio skauto priesaiką. Greitai laužas įsidegė, dainos ir šokiai niekam neleido liūdėti.

Laikas nestovi vietoje, ir mūsų stovykla artėjo į pabaigą. Tai suprasdami, stengėmės neliūdėti, o džiaugtis ir branginti vieni kitus, kad namo parsivežtume ne tik gerų įspūdžių ir šiltų prisiminimų, bet ir pasijustume įvykdę pagrindinį tikslą – tapę tvirta bendruomene ir gerais bičiuliais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija