„XXI amžiaus“ priedas jaunimui, 2008 m. balandžio 11 d., Nr. 4 (101)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

„Emigrantų našlaičiams“ dažnesni psichikos sutrikimai

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Kauno Centro poliklinikos
Psichikos sveikatos centro
vadovė, vaikų ir paauglių
psichiatrė-psichoterapeutė
Vida Matulionienė
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka

„Jeigu šeimoje, iš kurios tėvai emigravo į užsienį, iki išvykimo nebuvo harmoningų tarpusavio santykių, vaikas nebuvo laikomas svarbiu asmeniu, su juo nebuvo aptartos tolesnės vaiko globos, šeimos tarpusavio bendravimo sąlygos, nesilaikoma susitarimų ir pažadų, tai atsiranda prielaidos, kad vaikas, likęs be artimiausių jam žmonių, jausis ypač vienišas ir nesaugus, kas ilgainiui gali išprovokuoti įvairius psichikos sutrikimus“, – įsitikinus Kauno Centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovė, vaikų ir paauglių psichiatrė-psichoterapeutė Vida Matulionienė.

Psichikos sutrikimų daugėja

Emigrantų palikti vaikai vis dažniau praveria psichiatrų kabineto duris. Nustatyta, kad per 40 proc. Lietuvos vaikų, kurių abu tėvai ar motina išvyko uždarbiauti į užsienį, patiria psichologinių sunkumų ir turi elgesio bei emocinių problemų. Kas vienuoliktam vaikui prireikia rimtos psichologinės ir socialinės pagalbos. Dėl šeimos atsiskyrimo didėja susvetimėjimas, vienišumas, prarandamas saugumo jausmas, o visa tai provokuoja psichinių sutrikimų atsiradimą. Pasirodo, kad lietuviams šiandien svarbiau yra turėti pinigų, pasiturinčiai gyventi, nei išlaikyti harmoniją, stabilumą ir artimus ryšius šeimoje. Dėl šių pražūtingų dalykų greitai galime išnykti kaip tauta. Ir nors visi sutinka, kad vaikai privalo augti šeimoje, nes stabiliausia aplinka vaikui yra šeima, tačiau dažnai santuoka vertinama kaip „atgyvena“. Lietuvoje šeimos labai nestabilios – daug nepilnų šeimų, išsiskyrusių, silpnėja ryšiai tarp kartų. Kadangi santuoka yra namų ūkio, viešosios tvarkos, religijos pagrindas bei ramstis, jai nykstant, nyksta ir šie dalykai. Emigracija šitą procesą dar labiau užaštrina. „Ir nors pati emigracija, kaip reiškinys, nesukelia psichinių ligų, bet dėl jos atsiradusios aplinkybės – šeimos susvetimėjimas, tarpusavio ryšių nutrūkimas ir silpnėjimas, blaškymasis tarp atskirai gyvenančių tėvų, nesaugumo, neužtikrintumo dėl ateities jausmas, žaloja vaiko psichiką“, – teigia vaikų ir paauglių psichiatrė V. Matulionienė. Psichinių ligų atsiradimui labai didelę įtaką turi socialiniai santykiai. Pasak gydytojos, kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą savo psichinės sistemos atsparumo neigiamiems faktoriams slenkstį, kurį peržengę galime susirgti. Psichologinis atsparumas priklauso ne tik nuo mūsų prigimtinių savybių, bet ir nuo santykių šeimoje, kurioje užaugame. Tvirtoje, harmoningoje šeimoje augantis vaikas turi geresnes sąlygas išsiugdyti pasitikėjimą savimi, tėvais, aplinkiniais, geriau susidoroja su laikinais gyvenimo sunkumais. Klaidinga manyti, kad vyresniems vaikams yra lengviau pasilikti be tėvų. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo ypatumus bei uždavinius ir bet kurio amžiaus vaikams tėvų reikšmė yra neįkainojama.

Materialiniai dalykai svarbesni už dvasinius

Kažkas yra pasakęs, kad laimingi ir mylimi žmonės psichinėmis ligomis neserga. Ką šiandien „laime“ laiko daugelis suaugusiųjų? Nepameluosiu sakydama, kad daugelis labiau rūpinasi materialiais dalykais nei dvasiniais. Dėl šios priežasties, o ne tikram „skurdui prispaudus“, paliekama šeima (o ji kiekvienam turėtų būti pačia svarbiausia tvirtove) ir išvažiuojama svetur laimės ir geresnio uždarbio ieškoti. Kai tą daro šeimų nesukūrę ir neturintys vaikų, pateisinti galima – svetur įgyta patirtis jiems tik į naudą. Bet turintis šeimą ir vaikų nėra atsakingas tik už save – jam reikėtų pagalvoti ir apie tai, kokią didelę žalą patirs palikti vaikai, vadinami „emigrantų našlaičiais“. Šie likimo valiai palikti vaikai daug labiau kenčia už tėvus. Emigracija smarkiai apsunkina šeimų tarpusavio santykius – buvimo kartu niekada neatstos jokios pažangiausios elektroninės priemonės. Kiekvienam žmogui, kiekvienai šeimai bei žmonių socialiniams ryšiams palaikyti svarbios jų šaknys. Mums svarbu ilgą laiką išlikti vienoje vietoje, kad galėtume palaikyti ryšius vieni su kitais ir kad jie nenutrūktų. Trūkstant bendravimo atsiranda susvetimėjimas, o tai ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui opi problema, didinanti psichinių sutrikimų atsiradimą. Pasak gydytojos psichiatrės, nors esame bejėgiai pakeisti mums žalingus globalius dalykus (informacinio srauto didėjimą, žmogaus gyvenimo tempo spartėjimą, migraciją), bet pasistengti tausoti ir stiprinti tarpusavio santykius ir šeimyninius ryšius tikrai galime. „Vaikui, ypač jaunesnio amžiaus, mažiau svarbūs tėvų santuokos įteisinimo aspektai, tačiau ypač svarbi tėvų tarpusavio meilė, sutarimas, pagarba. Nors vaikas geriausiai jaučiasi šeimoje, kuri pagrįsta harmoninga santuoka, bet jis gali gerai jaustis ir nesusituokusiems tėvams darniai gyvenant kartu, – teigia V. Matulionienė. – Blogiausias atvejis, kai šeimoje suaugusieji nesugeba susitarti, nuolat konfliktuoja, vaikas įtraukiamas į tarpusavio rietenas ir yra nuolat traumuojamas. Jei išbandžius visas santykių sureguliavimo priemones, psichologines sutuoktinių ir visos šeimos konsultacijas, santuoka išyra, būtina sudaryti sąlygas, kad vaikas galėtų bendrauti su abiem tėvais ir jausti, kad abiem yra svarbus ir reikalingas. Tėvai neprivalo mylėti vienas kito, bet jei turi vaikų, privalo išlaikyti pagarbius tarpusavio santykius. Negalima visoms šeimoms parašyti vieno recepto, nes kiekviena šeima turi savo unikalią istoriją ir raidą, tačiau visi tėvai turi nepamiršti, kokią didelę įtaką jie turi savo vaikų dvasinei sveikatai. Pasak gydytojos, be gerų tarpusavio santykių, žmogaus dvasiniam stabilumui labai didelę reikšmę gali turėti tikėjimas: „Giliai tikėdamas žmogus niekada nesijaučia vienišas, jis pasikliauja Dievu, tiki, kad yra globojams ten - aukštai ir čia - žemėje“.

Paliktas vaikas susirgo šizofrenija

Aprašysiu vieną neišgalvotą istoriją, kuri atsitiko visai neseniai viename Lietuvos didmiestyje. Aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai (pedagogė ir karininkas) susilaukė dviejų sūnų, bet nesugebėjo gyventi kartu. Kai tėvai išsiskyrė, mažajam berniukui buvo tik... metukai. Tėvai ilgai tarpusavyje riejosi, tąsėsi po teismus, norėdami vaikus pasidalinti, bet motina išsikovojo ir pasiliko juos sau. Tėvas nuo vaikų buvo atskirtas, o kadangi motina draudė, tai savo sūnų ir nelankė. Taigi, du maži berniukai augo be tėvo, o vėliau ir be mamos...

Išsiskyrusi su vyru, vaikų motina su savo atžalomis apsigyveno savo gimtuose namuose pas motiną, kuri buvo sunkaus charakterio, nervinga ir labai valdinga. Dukra paveldėjo motinos būdą ir turto troškimą, todėl pedagogės atlyginimas jos greitai nepatenkino. Ji ėmė važinėti į užsienį ir prekiauti. Kai ji išvažiuodavo, berniukai likdavo vieni. Vyresnysis jautėsi svarbus, nes buvo šeimos galva, jo priežiūrai buvo paliktas jaunėlis. Po kurio laiko, mirus močiutei, vaikų motina išvyko laimės ieškoti į Ameriką. Sūnus (paauglį vyresnįjį ir pradinuką) paliko prižiūrėti svetimai moteriai – savo draugei, nors tame pačiame name gyveno artimesni giminaičiai. Prieš kelerius metus mūsų šalyje atvejai, kai tėvai išvažiuodami vaikus palieka likimo valiai, niekur nebuvo fiksuojami, niekam nerūpėjo, todėl ir Vaikų teisių tarnyba paliktais vaikais nesusidomėjo. Motina Amerikoje slaugė senelius, „kalė“ pinigus, su vaikais bendravo retai.

Visą ūkį namuose valdė paauglys vyresnysis, kuris nelabai sutarė su jaunėliu. Mažasis sunkiai išgyveno vaikystės ir paauglystės krizę, buvo nervingas, uždaras, konfliktavo su broliu, kartą net bandė jį nužudyti. Tada broliai rimtai susikibo, vyresnysis iškvietė policiją, o ši išvežė jaunėlį į areštinę. Tik tada buvo išsiaiškinta, kad vaikai auga be tėvų. Tėvas buvo iškviestas į policiją ir įpareigotas pasirūpinti vaiku. Karininkas išsivežė jaunėlį pas save. Tačiau vaikas ten nepritapo, todėl po kiek laiko antroji tėvo žmona atvežė paauglį namo ir paleido prie namų vartų likimo valiai... Vaikas laikinai apsigyveno pas giminaičius, tačiau vėl pradėjo nelankyti mokyklos, o vėliau, broliui išvykus studijuoti į užsienį, pabėgo į savo namus. Tada jau mokyklos socialinė darbuotoja ėmėsi žygių ir privertė motiną pagaliau grįžti iš svajonių šalies Amerikos į namus. Grįžusi motina paslapčia nuo giminių berniuką paguldė į Psichiatrijos ligoninės vaikų skyrių. Deja, prognozė buvo negailestinga – šizofrenija. Grįžus iš ligoninės vaikinuko sveikata ne gerėjo, o blogėjo – jis negėrė gydytojų išrašytų vaistų, pradėjo keistai elgtis. Supykusi ant savo miesto medikų, motina sūnų išvežė į sostinės psichiatrinę ligoninę, kur tikėjosi stebuklų. Deja, jai teko stipriai nusivilti. Bet labiausiai motinai skaudu, kad teko palikti pelningą darbą Amerikoje ir užsibūti Lietuvoje. Dabar didžiausias jos rūpestis – ką daryti su sergančiu vaiku, kur jį dėti?..

Kaip paruošti vaiką išsiskyrimui

„Toks reiškinys, kaip emigracija, yra ir bus, todėl su tuo, patinka mums tai ar ne, vis tiek turėsime susitaikyti, – teigia gydytoja V. Matulionienė.– Tačiau, kaip minėjau, ne pati emigracija sukelia psichikos sutrikimus, ji, kaip papildomas streso šaltinis, gali juos išprovokuoti arba paaštrinti. Išsiskirti su tėvais sunku ir baisu bet kokio amžiaus vaikui. Dažnai vaikų psichikos būklė pablogėja dar iki tėvams išvykstant į užsienį, nes tėvai tarpusavyje suderinę išvykimo detales, pamiršta tinkamai informuoti vaikus, arba, dar blogiau, nuo vaiko viską slepia iki paskutinės minutės. Vaikas, girdėdamas tik užuominas ar informacijos nuotrupas, apipina jas savo fantazijomis ir baimėmis, jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas ir nesvarbus. Todėl tėvai, įvertinę visas aplinkybes ir nusprendę emigruoti, turėtų iš anksto šiam žingsniui paruošti savo vaikus. Tose šeimose, kur vaiko ir tėvų santykiai buvo geri nuo pat jo gimimo, kur jis jautėsi saugus, suprastas, palaikomas, vaikui bus lengviau patikėti, kad tėvų išvykimas - tik laikinas sunkumas, kurį šeima turi bendrai įveikti. Sunkiau bus tam vaikui, kuris ir iki tėvų išvykimo nepasitikėjo savimi, nesijautė šeimoje saugiai, abejojo supančios aplinkos geranoriškumu. Bet kuriuo atveju iki išvykimo su vaiku reikia daug kalbėtis ir viską smulkiai aptarti. Tėvai turėtų tiksliai, smulkiai vaikui išaiškinti visas naujo gyvenimo etapo detales: kur ir su kuo jis gyvens, kas juo rūpinsis, kokią mokyklą vaikas lankys, įvairius buities klausimus. Reikėtų vaiką paskatinti kuo daugiau klausinėti, įtikinti jį, kad tėvams nėra nesvarbių klausimų ir smulkmenų. Reikėtų aptarti su vaiku ir kur išvykę tėvai gyvens, pasistengti, kad vaikas gautų kuo daugiau informacijos. Tai galima padaryti, pavyzdžiui, paėmus žemėlapį ar gaublį, suradus tą šalį, išsiaiškinus atstumą nuo Lietuvos, peržiūrėjus šalies, miesto nuotraukas. Taip pat būtina aptarti tarpusavio bendravimo būdą ir dažnumą. Vaikas turi žinoti, kokiomis ryšio priemonėmis šeima bendraus: telefonu, internetu, laiškais. Visas priemones reikėtų išbandyti iš anksto. Vaikas turi būti tikras, kad bendravimas tikrai vyks, ir tiksliai žinoti, kaip dažnai tai vyks. Išvykus į užsienį, labai svarbu laikytis visų susitarimų, taip pat ir iš anksto nustatyto ir reguliaraus laiškų, skambučių, žinučių grafiko. Negalima leisti, kad vaikas, sutartu laiku negavęs žinios, nerimautų, pradėtų jausti nepasitikėjimą. Jei tėvai pažadėjo paskambinti ar parašyti, jie būtinai turi tai padaryti. Laiškai, skambučiai nebūtinai turi būti kasdien, bet būtinai sutartu laiku, laikas turi būti tikslus ir reguliarus, o susitarimų reikia griežtai laikytis. Jei net ryšys nėra labai dažnas, bet reguliarus – vaikas jaučiasi saugesnis, nes žino, kad tėvai savo pažadų laikosi ir jais galima pasitikėti. Bendraujant su vaiku reikėtų nevengti parodyti, kokia svarbia šeimos dalimi jis yra ir, atsižvelgiant į vaiko amžių, pasidalinti džiaugsmais, aptarti kai kuriuos šeimos planus, priminti, kad jo pasiilgstama ir labai džiaugiamasi gautomis žinutėmis. Būtina pabrėžti, kad jie yra šeima, todėl visi kartu, nors ir skirtingose šalyse, bendrai įveiks šį laikiną išsiskyrimą. Vaikui svarbu žinoti, kad šeima bendrai sprendžia šį uždavinį ir kad jis pats yra labai svarbus šio proceso dalyvis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija