Emigrantų našlaičiams dažnesni psichikos sutrikimai
Genovaitė BALIUKONYTĖ
|
Kauno Centro poliklinikos
Psichikos sveikatos centro
vadovė, vaikų ir paauglių
psichiatrė-psichoterapeutė
Vida Matulionienė
Ričardo ŠAKNIO nuotrauka
|
Jeigu šeimoje, iš kurios tėvai emigravo į užsienį,
iki išvykimo nebuvo harmoningų tarpusavio santykių, vaikas nebuvo
laikomas svarbiu asmeniu, su juo nebuvo aptartos tolesnės vaiko
globos, šeimos tarpusavio bendravimo sąlygos, nesilaikoma susitarimų
ir pažadų, tai atsiranda prielaidos, kad vaikas, likęs be artimiausių
jam žmonių, jausis ypač vienišas ir nesaugus, kas ilgainiui gali
išprovokuoti įvairius psichikos sutrikimus, įsitikinus Kauno
Centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro vadovė, vaikų ir
paauglių psichiatrė-psichoterapeutė Vida Matulionienė.
Psichikos sutrikimų daugėja
Emigrantų palikti vaikai vis dažniau praveria
psichiatrų kabineto duris. Nustatyta, kad per 40 proc. Lietuvos
vaikų, kurių abu tėvai ar motina išvyko uždarbiauti į užsienį, patiria
psichologinių sunkumų ir turi elgesio bei emocinių problemų. Kas
vienuoliktam vaikui prireikia rimtos psichologinės ir socialinės
pagalbos. Dėl šeimos atsiskyrimo didėja susvetimėjimas, vienišumas,
prarandamas saugumo jausmas, o visa tai provokuoja psichinių sutrikimų
atsiradimą. Pasirodo, kad lietuviams šiandien svarbiau yra turėti
pinigų, pasiturinčiai gyventi, nei išlaikyti harmoniją, stabilumą
ir artimus ryšius šeimoje. Dėl šių pražūtingų dalykų greitai galime
išnykti kaip tauta. Ir nors visi sutinka, kad vaikai privalo augti
šeimoje, nes stabiliausia aplinka vaikui yra šeima, tačiau dažnai
santuoka vertinama kaip atgyvena. Lietuvoje šeimos labai nestabilios
daug nepilnų šeimų, išsiskyrusių, silpnėja ryšiai tarp kartų.
Kadangi santuoka yra namų ūkio, viešosios tvarkos, religijos pagrindas
bei ramstis, jai nykstant, nyksta ir šie dalykai. Emigracija šitą
procesą dar labiau užaštrina. Ir nors pati emigracija, kaip reiškinys,
nesukelia psichinių ligų, bet dėl jos atsiradusios aplinkybės
šeimos susvetimėjimas, tarpusavio ryšių nutrūkimas ir silpnėjimas,
blaškymasis tarp atskirai gyvenančių tėvų, nesaugumo, neužtikrintumo
dėl ateities jausmas, žaloja vaiko psichiką, teigia vaikų ir
paauglių psichiatrė V. Matulionienė. Psichinių ligų atsiradimui
labai didelę įtaką turi socialiniai santykiai. Pasak gydytojos,
kiekvienas iš mūsų turime tam tikrą savo psichinės sistemos atsparumo
neigiamiems faktoriams slenkstį, kurį peržengę galime susirgti.
Psichologinis atsparumas priklauso ne tik nuo mūsų prigimtinių savybių,
bet ir nuo santykių šeimoje, kurioje užaugame. Tvirtoje, harmoningoje
šeimoje augantis vaikas turi geresnes sąlygas išsiugdyti pasitikėjimą
savimi, tėvais, aplinkiniais, geriau susidoroja su laikinais gyvenimo
sunkumais. Klaidinga manyti, kad vyresniems vaikams yra lengviau
pasilikti be tėvų. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo ypatumus
bei uždavinius ir bet kurio amžiaus vaikams tėvų reikšmė yra neįkainojama.
Materialiniai dalykai svarbesni už dvasinius
Kažkas yra pasakęs, kad laimingi ir mylimi žmonės
psichinėmis ligomis neserga. Ką šiandien laime laiko daugelis
suaugusiųjų? Nepameluosiu sakydama, kad daugelis labiau rūpinasi
materialiais dalykais nei dvasiniais. Dėl šios priežasties, o ne
tikram skurdui prispaudus, paliekama šeima (o ji kiekvienam turėtų
būti pačia svarbiausia tvirtove) ir išvažiuojama svetur laimės ir
geresnio uždarbio ieškoti. Kai tą daro šeimų nesukūrę ir neturintys
vaikų, pateisinti galima svetur įgyta patirtis jiems tik į naudą.
Bet turintis šeimą ir vaikų nėra atsakingas tik už save jam reikėtų
pagalvoti ir apie tai, kokią didelę žalą patirs palikti vaikai,
vadinami emigrantų našlaičiais. Šie likimo valiai palikti vaikai
daug labiau kenčia už tėvus. Emigracija smarkiai apsunkina šeimų
tarpusavio santykius buvimo kartu niekada neatstos jokios pažangiausios
elektroninės priemonės. Kiekvienam žmogui, kiekvienai šeimai bei
žmonių socialiniams ryšiams palaikyti svarbios jų šaknys. Mums svarbu
ilgą laiką išlikti vienoje vietoje, kad galėtume palaikyti ryšius
vieni su kitais ir kad jie nenutrūktų. Trūkstant bendravimo atsiranda
susvetimėjimas, o tai ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui opi
problema, didinanti psichinių sutrikimų atsiradimą. Pasak gydytojos
psichiatrės, nors esame bejėgiai pakeisti mums žalingus globalius
dalykus (informacinio srauto didėjimą, žmogaus gyvenimo tempo spartėjimą,
migraciją), bet pasistengti tausoti ir stiprinti tarpusavio santykius
ir šeimyninius ryšius tikrai galime. Vaikui, ypač jaunesnio amžiaus,
mažiau svarbūs tėvų santuokos įteisinimo aspektai, tačiau ypač svarbi
tėvų tarpusavio meilė, sutarimas, pagarba. Nors vaikas geriausiai
jaučiasi šeimoje, kuri pagrįsta harmoninga santuoka, bet jis gali
gerai jaustis ir nesusituokusiems tėvams darniai gyvenant kartu,
teigia V. Matulionienė. Blogiausias atvejis, kai šeimoje suaugusieji
nesugeba susitarti, nuolat konfliktuoja, vaikas įtraukiamas į tarpusavio
rietenas ir yra nuolat traumuojamas. Jei išbandžius visas santykių
sureguliavimo priemones, psichologines sutuoktinių ir visos šeimos
konsultacijas, santuoka išyra, būtina sudaryti sąlygas, kad vaikas
galėtų bendrauti su abiem tėvais ir jausti, kad abiem yra svarbus
ir reikalingas. Tėvai neprivalo mylėti vienas kito, bet jei turi
vaikų, privalo išlaikyti pagarbius tarpusavio santykius. Negalima
visoms šeimoms parašyti vieno recepto, nes kiekviena šeima turi
savo unikalią istoriją ir raidą, tačiau visi tėvai turi nepamiršti,
kokią didelę įtaką jie turi savo vaikų dvasinei sveikatai. Pasak
gydytojos, be gerų tarpusavio santykių, žmogaus dvasiniam stabilumui
labai didelę reikšmę gali turėti tikėjimas: Giliai tikėdamas žmogus
niekada nesijaučia vienišas, jis pasikliauja Dievu, tiki, kad yra
globojams ten - aukštai ir čia - žemėje.
Paliktas vaikas susirgo izofrenija
Aprašysiu vieną neišgalvotą istoriją, kuri atsitiko
visai neseniai viename Lietuvos didmiestyje. Aukštąjį išsilavinimą
turintys tėvai (pedagogė ir karininkas) susilaukė dviejų sūnų, bet
nesugebėjo gyventi kartu. Kai tėvai išsiskyrė, mažajam berniukui
buvo tik... metukai. Tėvai ilgai tarpusavyje riejosi, tąsėsi po
teismus, norėdami vaikus pasidalinti, bet motina išsikovojo ir pasiliko
juos sau. Tėvas nuo vaikų buvo atskirtas, o kadangi motina draudė,
tai savo sūnų ir nelankė. Taigi, du maži berniukai augo be tėvo,
o vėliau ir be mamos...
Išsiskyrusi su vyru, vaikų motina su savo atžalomis
apsigyveno savo gimtuose namuose pas motiną, kuri buvo sunkaus charakterio,
nervinga ir labai valdinga. Dukra paveldėjo motinos būdą ir turto
troškimą, todėl pedagogės atlyginimas jos greitai nepatenkino. Ji
ėmė važinėti į užsienį ir prekiauti. Kai ji išvažiuodavo, berniukai
likdavo vieni. Vyresnysis jautėsi svarbus, nes buvo šeimos galva,
jo priežiūrai buvo paliktas jaunėlis. Po kurio laiko, mirus močiutei,
vaikų motina išvyko laimės ieškoti į Ameriką. Sūnus (paauglį vyresnįjį
ir pradinuką) paliko prižiūrėti svetimai moteriai savo draugei,
nors tame pačiame name gyveno artimesni giminaičiai. Prieš kelerius
metus mūsų šalyje atvejai, kai tėvai išvažiuodami vaikus palieka
likimo valiai, niekur nebuvo fiksuojami, niekam nerūpėjo, todėl
ir Vaikų teisių tarnyba paliktais vaikais nesusidomėjo. Motina Amerikoje
slaugė senelius, kalė pinigus, su vaikais bendravo retai.
Visą ūkį namuose valdė paauglys vyresnysis, kuris
nelabai sutarė su jaunėliu. Mažasis sunkiai išgyveno vaikystės ir
paauglystės krizę, buvo nervingas, uždaras, konfliktavo su broliu,
kartą net bandė jį nužudyti. Tada broliai rimtai susikibo, vyresnysis
iškvietė policiją, o ši išvežė jaunėlį į areštinę. Tik tada buvo
išsiaiškinta, kad vaikai auga be tėvų. Tėvas buvo iškviestas į policiją
ir įpareigotas pasirūpinti vaiku. Karininkas išsivežė jaunėlį pas
save. Tačiau vaikas ten nepritapo, todėl po kiek laiko antroji tėvo
žmona atvežė paauglį namo ir paleido prie namų vartų likimo valiai...
Vaikas laikinai apsigyveno pas giminaičius, tačiau vėl pradėjo nelankyti
mokyklos, o vėliau, broliui išvykus studijuoti į užsienį, pabėgo
į savo namus. Tada jau mokyklos socialinė darbuotoja ėmėsi žygių
ir privertė motiną pagaliau grįžti iš svajonių šalies Amerikos į
namus. Grįžusi motina paslapčia nuo giminių berniuką paguldė į Psichiatrijos
ligoninės vaikų skyrių. Deja, prognozė buvo negailestinga šizofrenija.
Grįžus iš ligoninės vaikinuko sveikata ne gerėjo, o blogėjo jis
negėrė gydytojų išrašytų vaistų, pradėjo keistai elgtis. Supykusi
ant savo miesto medikų, motina sūnų išvežė į sostinės psichiatrinę
ligoninę, kur tikėjosi stebuklų. Deja, jai teko stipriai nusivilti.
Bet labiausiai motinai skaudu, kad teko palikti pelningą darbą Amerikoje
ir užsibūti Lietuvoje. Dabar didžiausias jos rūpestis ką daryti
su sergančiu vaiku, kur jį dėti?..
Kaip paruošti vaiką išsiskyrimui
Toks reikinys, kaip emigracija, yra ir bus,
todėl su tuo, patinka mums tai ar ne, vis tiek turėsime susitaikyti,
teigia gydytoja V. Matulionienė. Tačiau, kaip minėjau, ne pati
emigracija sukelia psichikos sutrikimus, ji, kaip papildomas streso
šaltinis, gali juos išprovokuoti arba paaštrinti. Išsiskirti su
tėvais sunku ir baisu bet kokio amžiaus vaikui. Dažnai vaikų psichikos
būklė pablogėja dar iki tėvams išvykstant į užsienį, nes tėvai tarpusavyje
suderinę išvykimo detales, pamiršta tinkamai informuoti vaikus,
arba, dar blogiau, nuo vaiko viską slepia iki paskutinės minutės.
Vaikas, girdėdamas tik užuominas ar informacijos nuotrupas, apipina
jas savo fantazijomis ir baimėmis, jaučiasi vienišas ir niekam nereikalingas
ir nesvarbus. Todėl tėvai, įvertinę visas aplinkybes ir nusprendę
emigruoti, turėtų iš anksto šiam žingsniui paruošti savo vaikus.
Tose šeimose, kur vaiko ir tėvų santykiai buvo geri nuo pat jo gimimo,
kur jis jautėsi saugus, suprastas, palaikomas, vaikui bus lengviau
patikėti, kad tėvų ivykimas - tik laikinas sunkumas, kurį šeima
turi bendrai įveikti. Sunkiau bus tam vaikui, kuris ir iki tėvų
išvykimo nepasitikėjo savimi, nesijautė šeimoje saugiai, abejojo
supančios aplinkos geranoriškumu. Bet kuriuo atveju iki išvykimo
su vaiku reikia daug kalbėtis ir viską smulkiai aptarti. Tėvai turėtų
tiksliai, smulkiai vaikui išaiškinti visas naujo gyvenimo etapo
detales: kur ir su kuo jis gyvens, kas juo rūpinsis, kokią mokyklą
vaikas lankys, įvairius buities klausimus. Reikėtų vaiką paskatinti
kuo daugiau klausinėti, įtikinti jį, kad tėvams nėra nesvarbių klausimų
ir smulkmenų. Reikėtų aptarti su vaiku ir kur išvykę tėvai gyvens,
pasistengti, kad vaikas gautų kuo daugiau informacijos. Tai galima
padaryti, pavyzdžiui, paėmus žemėlapį ar gaublį, suradus tą šalį,
išsiaiškinus atstumą nuo Lietuvos, peržiūrėjus šalies, miesto nuotraukas.
Taip pat būtina aptarti tarpusavio bendravimo būdą ir dažnumą. Vaikas
turi žinoti, kokiomis ryšio priemonėmis šeima bendraus: telefonu,
internetu, laiškais. Visas priemones reikėtų išbandyti iš anksto.
Vaikas turi būti tikras, kad bendravimas tikrai vyks, ir tiksliai
žinoti, kaip dažnai tai vyks. Išvykus į užsienį, labai svarbu laikytis
visų susitarimų, taip pat ir iš anksto nustatyto ir reguliaraus
laiškų, skambučių, žinučių grafiko. Negalima leisti, kad vaikas,
sutartu laiku negavęs žinios, nerimautų, pradėtų jausti nepasitikėjimą.
Jei tėvai pažadėjo paskambinti ar parašyti, jie būtinai turi
tai padaryti. Laiškai, skambučiai nebūtinai turi būti kasdien,
bet būtinai sutartu laiku, laikas turi būti tikslus ir reguliarus,
o susitarimų reikia griežtai laikytis. Jei net ryšys nėra
labai dažnas, bet reguliarus vaikas jaučiasi saugesnis, nes žino,
kad tėvai savo pažadų laikosi ir jais galima pasitikėti. Bendraujant
su vaiku reikėtų nevengti parodyti, kokia svarbia eimos dalimi
jis yra ir, atsižvelgiant į vaiko amžių, pasidalinti džiaugsmais,
aptarti kai kuriuos eimos planus, priminti, kad jo pasiilgstama
ir labai džiaugiamasi gautomis žinutėmis. Būtina pabrėžti, kad jie
yra eima, todėl visi kartu, nors ir skirtingose šalyse,
bendrai įveiks šį laikiną išsiskyrimą. Vaikui svarbu žinoti, kad
šeima bendrai sprendžia šį uždavinį ir kad jis pats yra labai svarbus
io proceso dalyvis.
© 2008 XXI amžius
|