|
Vaikystės džiaugsmo šokis
Vetusta Prišmantienė
Miniatiūra
Velykos! Kuris Lietuvos žemėje gimęs žmogus šio
nuostabiai skambančio, visuotinį džiaugsmą, dvasinį triumfą nešančio
žodžio nesieja su savo gyvenimo pradžia vaikyste, metų tėkmėje
vis atklystančia atmintin nutolusių skaidriausių dienų regėjimais!?
Mamyte, mes norime palakstyti po pievelę basi!
- tarytum didžiausios pavasarinės dovanos prašo motinų kaimo vaikai.
Nors mama, kartais būgštaudama, kartais pritariamai
ypsodamasi, mažiems žmogeliams, blizgančiomis akelėmis liudijantiems
atgimstančios gamtos džiaugsmą, mėgina kažką aiškinti apie ankstyvą
ar vėlyvą Didžiosios pavasario šventės metą, - iems tai jau sunkiai
suvokiama: juk Velykų varpai, skelbią pergalę prieš žmonijos Atpirkėjo
kruviną kančią, lydimi iš visų krūtinių sklindančio džaugsmingo
Aleliuja!, jau suskambėjo!.. Tad kokios kliūtys dar galėtų sutrukdyti
basomis kojelėmis prisiliesti prie žemės, savo gyvybingumo syvais
tarytum įliejančios į mažo žmogaus kūnelį taip trokštamą augimo
galią?
Ir maža mergytė, čiupusi įvairiaspalvių margučių
prikrautą savo pintinėlę, basa pasileidžia į gležnais daigeliais
žalsvėjančią pievą.
Bet, iridenusi ant to pavasarinio kilimo savo
skaisčiaspalvius velykaičius, mažoji akimirkai apie kažką rimtai
susimąsto... Ak, taip! Ji prisiminė mamos pasakojimą prie Nukryžiuotojo
paveikslo.
Maža rankelė renka skaisčiai raudonus velykaičius
ir kas žingsnį sudėlioja juos vienon eilutėn. Atsigręžusi žiūri:
dabar jie tame žalsvame fone lyg Kristaus kančios kelyje nukritę
kraujo lašai!..
Sugrudusia širdele mažylė vėl surenka pintinėlėn
velykaičius, saujelėn prirenka pavasarinės žalumos ir... pridengia
tą kraują primenantį jų raudonumą...
Juk iandien Velykos! Tėveliai sakė Kristus
prisikėlė!..
Ir mažos kojelės, vos liesdamos lengvų pavasarinių
atodūsių pažadintą žemę, jau skraido ore, įmantriausiomis figūromis
pindamos džiaugsmo šokį!
© 2008 XXI amžius
|
