|
Kada baigiasi gyvenimo aura?
Margarita Ševeliova
Kai mane pavadina vaiku, labai maloniai paglosto
savimeilę. Skubėjau suaugti tada, kai kiti dar mėgavosi vaikyste.
Ilgai lauktas metas, kada viskas galima ir niekas nedraudžiama,
pasirodo, kausto labiau nei bet kokie suvaržymai.
Baisu žiūrėti į gatve einančią dešimties metų
mergaitę dažytais plaukais, priklijuotais ryškiais nagais ir bateliais,
kurių kulnai (beje, tai nebemadinga) aukštesni už jos plaštaką.
Dar baisiau, kai dvylikametės savo noru gulasi į lovą... Vaikai
nori kuo greičiau tapti suaugusiais. Taip buvo visada. Bet dabar
jie to siekia ne bandydami atlikti žygdarbius, kaip prieš daugelį
metų. Yra lengvesnis kelias tapti kietu, pademonstruoti nepriklausomybę.
Tėvai to nemoko, netgi draudžia, bet jaunimas nepaiso autoritetų
ir yra pasiryžęs mesti iššūkį tėvams, mokyklai, jėgos struktūroms
ir visai visuomenei. Apsvaigus nuo alkoholio ar narkotikų baimė
dingsta, vidiniai saugikliai atsijungia.
Skubame gyventi, skubame užaugti, skubame viską
išbandyti. Vėliau kuriame odes vaikystei, dažnai prisimename ir
kitiems primename savo vaikystės laikus ir nuolat kartojam, jog
viską atiduotumėme, kad tik galėtumėme dar bent vieną dieną pabūti...
mažu vaiku. Ne turtuoliu, ne ekstra klasės profesionalu, bet mažu,
besąlygiškai mylimu vaiku.
Nuo šios ar panašios į ją akimirkos prasideda
kelias, kuriuo mažoji mergaitė išeina į Didžiąją Kelionę per pasaulį.
Ne kuklią piligrimo klajonę, o karališką žygį, kupiną įvykių, džiaugsmų
ir nusivylimų, spalvų ir garsų, išminties ir tuštybės, pakilimų
ir nuopuolių. Prasideda jis sąmoningu sandoriu su amžinąja maištininke
sąžine. Ji jau nebe mažylė, o staiga suaugusi žino, kad prieštarauja
nusistovėjusioms dogmoms ir tradicijoms, taisyklėms ir priesakams.
Viena ji suvokia nuo šiol ji mylės pasaulį amžina ir nesibaigiančia
meile, vesiančia į nežinią. Tas jausmas ne tik baugina, bet labiau
traukia ir vilioja. Vaikystė baigiasi. Pagaliau... Bet gal tai tik
iliuzija? Gal vaikiškumas mus lydi visą gyvenimą? Net tada, kai
suaugam? Net tada, kai dedamės suaugusiais? Kodėl vaikai trokšta
greičiau suaugti? Nori patys spręsti, kas jiems geriau, būti nepriklausomais?
Įžengti į suaugusiųjų pasaulį vaikams tiesiog reiškia įgyti daugiau
teisių, tapti lygiaverčiais visuomenės nariais. Vaikas šeimoje jaučiasi
pernelyg priklausomas, todėl išeina į gatvę ir rūpinasi silpnesniaisiais.
Arba, atvirkščiai, juos skriaudžia, rodo savo nepriklausomybę ir
autoritetą.
Negreitai žmonės supranta, kad vaikystėje jie
galėjo pajusti tikrą tyrą laimę. Basomis kojomis mindyti po lietaus
ištežusį purvą, nuolankiai gaudyti griežtus suaugusiųjų žvilgsnius
ar klausytis jų pamokymų. Mamai pakvietus namo, paprašyti: Mamyt,
dar trupučiuką... O vėliau gulėti lovoje su aukšta temperatūra
ir žiūrėti į susirūpinusios mamos akis ir gerti neskanius vaistus.
O jeigu pavyko neperšalti, girtis draugams, koks tu nenugalimas.
Kiek suaugusiųjų atiduotų bet ką, kad jų ligos virstu tik peršalimu.
Paaukotų visus savo pinigus už vaistus, kurie galėtų pagydyti. Ne
veltui sakoma, jei tau sunku, pabandyk sugrįžti į vaikystę ir mintimis
paklaidžiok gimtosiomis vietomis. Suvalgyk alyvinį obuolį, kurio
skonį jauti ligi šiolei, prirink pilną saują prisirpusių vyšnių...
Eidamas vaikystės takais susitik save, tokį mažą,
dar nieko neišmanantį, bet laimingą. Vaikystėje visi buvome laimingi
bent taip atrodo po daugelio metų, kai vaikystė išlieka tik prisiminimuose.
Eiti su draugėmis į mišką, burtis iš ramunių.
Mesti į upelį vainikėlius, slapčia uždavus klausimą apie kaimynų
berniuką, kuris galbūt mane myli. Paprasti vaikiški džiaugsmai.
Kartais kvailoki ir nesuprantami, o kartais nevaikiškai išmintingi,
kurių galėtų pavydėti dažnas suaugęs žmogus. Bet juk ir suaugusieji
gali džiaugtis lietumi
Kam pavydėti vaikams? turbūt sulauksiu
priekaištų. Deja, taip šnekantys patys atsako į savo klausimą. Ką
reiškia būti vaiku ar suaugusiuoju? Suaugusieji gali džiaugtis,
o vaikai džiaugiasi. Toks ir yra skirtumas.
Žinoma, vaikystė nėra vien šviesi ir nerūpestinga,
kaip skaitytojas galėtų pamanyti. Deja, mūsų visuomenėje apstu išniekintų
vaikų likimų. Ačiū Dievui, vaikai, nemokantys verkti, kadangi jų
širdys surambėjo, kol kas išimtis. Girtaujantys tėvai, nenuoširdūs
draugai, nesupratingi pedagogai, aplinkybės, ydos, skaudžios tikrovės
taisyklės, kurių nėra, bet jų privalai laikytis, dažnai aptemdo
gražiausius vaikystės prisiminimus, o kartais priverčia per anksti
suaugti. Bet aš vis tiek drąsiai teigiu, jog vaikystė pats nuostabiausias
gyvenimo laikotarpis, iš kurio, beje, kyla visi ar daugelis mūsų
kompleksų. Mokslininkai nustatė, kad, pavyzdžiui, žmonės, kurie
stokoja atsakomybės jausmo, turėjo neišpildytų svajonių vaikystėje.
Manoma, kad šio reiškinio šaknys glūdi maždaug Ž. Ž. Ruso epochoje,
kai į vaikystę imta žiūrėti kaip į žmogaus aukso amžių. Iki tol
nebuvo vaikystės kulto, o į vaiką žiūrėta kaip į nevisavertį. Ir
kuo greičiau ta vaikystė baigdavosi, tuo geriau, nes tikrasis gyvenimas
prasidėdavo paskui. Tada atsirado vaikystės kaip aukso amžiaus idėja,
kaip paties geriausio laiko, kurį norėtųsi pratęsti iki begalybės.
Kaip galimą priežastį, dėl ko žmonės taip ir nesubręsta,
mokslininkai įvardija nepasitenkinimą vaikyste. Manoma, kad šie
žmonės neturėjo vaikystės, neturėjo gerų žaislų, tad dabar stengiasi
prarastą laiką kompensuoti būdami 3040 metų.
O ką reiškia būti suaugusiu? Radau įdomią mintį
apie tai, kad vaikystėje mus per gatvę perveda tėvai arba stovi
ant šaligatvio ir sako, ką mums reikia daryti. Jei koks pavojus
iš karto šūkteli arba griebia už apykaklės ir tempia į saugią
vietą. Ir štai ant šaligatvio atsiduri vienas. Akivaizdu, kad reikėtų
pereiti gatvę. Ir kaip gi tu elgiesi? Sako, kad yra keletas elgesio
būdų. Pirmas: tu eini tolyn šaligatviu ir lauki, kada susiaurės
gatvė arba joje sumažės judėjimas, arba tu tapsi vyresniu. O laikas
eina. Antras: tu šoki tiesiai į vidurį gatvės, žviegia stabdžiai,
rėkia žmonės. Tu šoki atgal. Ir štai tu vėl apgaubtas tėvelių rūpesčiu
guli lovoje subintuota galva. Tiek to, tą gatvę... Trečias: tu
stovi ant šaligatvio ir pastebi, kad ją ruošiasi pereiti kažkoks
suaugęs žmogus. Tu prisigretini prie jo ir tarsi juo prisidengdamas
atsiduri kitoje gatvės pusėje. Labai patogu. Ketvirtas: tu lieki
ant šaligatvio ilgam ir visiems pasakai: Aš visai nenoriu į kitą
gatvės pusę. O širdies gilumoje tikiesi, kad jei apie visa tai
negalvosi, tai staiga pats savaime atsidursi kitoje gatvės pusėje.
Kaip pasakoje. Ir penktasis elgesio būdas pats sunkiausias ir
baisiausias pereiti gatvę pačiam.
Sako, kad pačias gražiausias akimirkas mes išgyvename
apie jas negalvodami, kai gaivališkai tiesiog gyvename. Mažai žmonių
ryškiai prisimena vaikystę. Nebent tik tam tikrus epizodus. Kažkur
giliai mūsų sielose gyvena įvykių refleksijos, vaizdiniai. Nuo kurių
pasidaro kartu, bet neapsakomai gera. Ir norisi grįžti...
Aš žinau, kad ta suaugusi dvylikametė kada
nors grįžusi namo verks, kad laiko negalima atsukti atgal, kad nepasinaudojo
progomis, kad neturi ko prisiminti.
© 2008 XXI amžius
|
