Pas Dievą – su meile ir vaikais

Benjaminas ŽULYS

Sesuo Justina (antroje eilėje dešinėje), mons. Vytautas Sidaras su Pirmajai Komunijai parengtais berniukais ir mergaitėmis. 2007 m.

Patraukti žmones prie Jėzaus

Jaunuolius būtina auklėti, skiepyti jų sieloje meilę Dievui, artimam nuo mažų dienų, sako benediktinė sesuo Celina. Benediktinių bendruomenės veikla – tai tikėjimo kelionė, noras ir pastangos širdimi girdėti Dievą. Štai ir būsimi Jėzaus mokiniai paliko savo kasdienius užsiėmimus ir nuėjo paskui Jį. Kauno Benediktinių vienuolijos veiklos tikslas – patraukti žmones prie Jėzaus per sielovadą, katechizaciją, vaikų, jaunuolių ir jų tėvų švietimą. Jei tėvai neis į bažnyčią, tai ir vaikai joje nesilankys. Jei tėvai nedorai elgsis, tai bus pavyzdys ir vaikams. Krikšto, Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo sakramentai – tai tėvų ir vaikų kelias į sąjungą su Jėzumi. Kaip tik šios bendruomenės seserys vienuolės rengia vaikus Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui. Čia, vedami tėvų, vaikai ateina labai gausiai, net susidaro eilė ruoštis priimti šį Sakramentą. Sesuo Celina sako, kad toks populiarumas yra sesers Justinos (Jūratės Gruodytės) nuopelnas. Tai ji skiria daug savo laiko ir pasiaukojamai užsiima su vaikais rengdama juos Pirmajai Komunijai. Pati s. Justina pirmiausia pabrėžia savo meilę vaikams ir visiems žmonėms. Jos auklėjamoje grupėje yra 22 vaikai, ir kiekvienam vaikučiui reikia individualaus dėmesio, kiekvienas nori pajusti gerosios sesės vienuolės meilę. Tos meilės nesuvaidinsi, nes melą, apsimetimą vaikas iškart pajus, suvoks ir anksčiau ar vėliau nusigręš. „Pas vaikus einu ne vien kaip mokytoja, žinių perteikėja, o dalinuosi su jais ir savo asmenine tikėjimo patirtimi. Pasirengimas Pirmajai Komunijai – tai visų pirma susitikimas su Jėzumi Kristumi“, – teigia s. Justina. Ji ypač pabrėžia maldos svarbą. Savo sieloje per maldą ji nešiojasi kiekvieną savo auklėtinį. Malda yra neatsiejama jos gyvenimo dalis. Kaip tik savo gyvenimu būtina liudyti tikėjimą, meilę Dievui, kad ir vaikai sektų doros pavyzdžiu. Be to, s. Justinos giliu įsitikinimu, būtina šviesti, katechizuoti ne vien vaikus, bet ir jų tėvus. Ir seserys benediktinės tuo aktyviai užsiima, negailėdamos savo laiko, kantrybės ir gerumo. Galima spėlioti, kodėl yra labai daug norinčių savo vaikus leisti rengti Pirmajai Komunijai pas s. Justiną. S. Celina paaiškina, kad vaikai, jų tėvai pabuvę s. Justinos dvasinėje globoje, savo įspūdžius papasakoja kaimynams, giminėms, kitiems žmonėms ir šie paskui susiranda gerąją vienuolę.

Reikšminga dar ir tai, kad po Pirmosios Komunijos vaikai neužmirštami. Štai ir dabar, spalio mėnesį, rengiamas jų ir tėvų susitikimas. Vaikai pavedami Švč. Mergelės Marijos globai, jiems įteikiami škaplieriai. Po metų – Pirmosios Komunijos metinės. Vaikai nuo praėjusių metų ir mergaitės per Pirmosios Komunijos šventę aprengiami vadinamaisiais „albos“ drabužiais. Tai irgi teikia dvasingumo, padeda labiau susikaupti. Vaikai jaučia Dievo malonę, atsiveria Viešpačiui. „Jaučiu atsakomybę už kiekvieną iš jų“, – kalba s. Justina. Užsiminus, kad kai kurie vaikai ją vadina angelu, vienuolė sumišusi skubiai atsako: „Jie patys tarsi angeliukai…“

S. Justina kalba ir apie dar neseniai prigijusią naujovę – tai giesmės animacijos su judesiais, plojimais į giesmės taktą. Gal pradžioje tai buvo neįprasta, nepriimtina, bet dabar tai jau yra tradicija. Jaunuoliai, mergaitės tokiu būdu labiau įsijaučia į giesmę, tokia jos raiška visus dar labiau suartina. Vaikai ir jaunimas sekmadienio vakarais įsijungia į bendrą giedojimą šv. Mišių metu. Šiuos vaikus seserys suburia į vasaros stovyklą, kur diskutuojama apie Dievą, dorą, tikėjimą, žmogaus pareigą šeimai, visuomenei.

Pašaukė Dievas

Iš kur tas besąlyginis s. Justinos tikėjimas, nesavanaudiška tarnystė Viešpačiui, žmonėms? „Iš Dievo, – atsako vienuolė. Ir priduria, kad ji ne viena tokia. – Daug gražių dalykų galima pasakyti apie kiekvieną seserį. Bet jeigu aš galiu pasidalinti Dievo darbais, daromais mano gyvenime, tai tebūna per šį pasidalinimą Dievui garbė. Gyvename vieningoje bendruomenėje, esame viena šeima, mūsų siekiai tie patys – Dievo garbinimas liturgijoje, katechizacija, jaunimo bei suaugusiųjų sielovada.“

Pašaukimą Dievo tarnystei s. Justina, tuomet dar Jūratė, pajuto būdama šeštoje klasėje. Tas tikėjimas augo ir stiprėjo, todėl iš vidurinės mokyklos perėjo į Jėzuitų gimnaziją. Jai, išvaizdžiai mergaitei, nerūpėjo pasilinksminimo vakarėliai, kitos pramogos. Subrendo mintis savo gyvenimą pašvęsti Dievui, atiduoti jį žmonėms. Tiesa, daryti gera galima ir turint kitą, pasaulietinį užsiėmimą, bet tada tas žmonių ratas būtų siauresnis. O norėjosi kažko daugiau, platesnės erdvės. Todėl atėjo mintis apie vienuolystę. Tiesa, mama, nors ir pamaldi katalikė, tam nepritarė. Bet kaip tik per mamą Jūratei Dievas parodė, kur ji turi būti. Mama tarsi atrado nedidelę Šv. Mikalojaus bažnytėlę ir dukrai pasakė : „Tu ten nueik, tai tau turėtų patikti“. „Ir kai aš vos tik įžengiau pro tos bažnyčios vartus, iškart pajutau širdyje stiprų kvietimą ir nedvejodama nusprendžiau, kad čia yra mano vieta, ir iš čia manęs niekada niekas nepatrauks. Pajutau didelę meilę Jėzui, kuris man yra visas mano gyvenimas.“

Kai 1995 metais ji buvo įvilkta į vienuolės abitą, mama šventėje nepasirodė… Tačiau 2000 metais, Justinai duodant amžinuosius įžadus, motina dukrą palaimino, nubraukė džiaugsmo ašarą, dėkodama Viešpačiui už malonę turėti tokią dukrą… „Mane pašaukė Dievas ir aš šią dovaną priėmiau“, – sako s. Justina. Dabar ji siekia dar didesnio tobulumo sielovadoje, dvasingumo erdvėse, yra Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto trečiakursė, studijuoja religijos pedagogiką. Tai vėl žingsnis į neaprėpiamą Dievo pažinimą.

Dabar Benediktinių vienuolyne yra 36 amžinųjų įžadų vienuolės, dvi davusios laikinuosius įžadus, dvi novicijos, viena postulantė. Tik po kelerių metų, perėjus tuos etapus, įsitikinus, ar tikrai esi pasirengusi nesavanaudiškai tarnauti Dievui, tampama vienuole. Tai nelengvas kelias, kurį nueiti pajėgia ne kiekviena. S. Justina vaikystėje svajojo būti mokytoja ir dabar šią svajonę įgyvendina būdama su vaikais ir jų tėvais dieviškumo šviesoje.

Vienuolių benediktinių nuolatinio susitelkimo vieta – greta esanti iškili Šv. Mikalojaus bažnyčia, kuri priestatu sujungta su vienuolynu. Bažnyčia Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto III pastatyta XV amžiaus pabaigoje, po to LDK didiko, Jeruzalės kavalieriaus Jurgio Andriaus Skorulskio iniciatyva 1621 metais padovanota benediktinių vienuolių bendruomenei. Nuo 1940 metų Dievo Tarno vyskupo Teofiliaus Matulionio rūpesčiu bažnyčioje prasidėjo Švč. Sakramento adoracija. 1948 m. spalio mėnesį bažnyčia sovietinės valdžios buvo uždaryta, o atidaryta ir atšventinta 1992 m. kovo 22 dieną. Bažnyčioje uoliai savo pareigas eina artimas vienuolių bičiulis ir patarėjas mons. Vytautas Sidaras, kiti kunigai. „Vaikystėje aš svajojau turėti sesę, nes turėjau brolį. Dievas mano svajonę išpildė šimteriopai – Jis man padovanojo visą  bendruomenę sesių. Esu Jam už tai dėkinga ir laiminga. Dėkoju Dievui už nuostabią dovaną, kad galiu mažutėlius lydėti jų tikėjimo kelyje į Viešpatį. Trokštu, kad mano gyvenimas, kiekviena diena būtų Jam skirta mano širdies giesmė“, – sako s. Justina.

Kaunas

© 2009 „XXI amžius“