Jaunimo auklėjimas: apsimestinis pasaulėžiūros neutralumas

Kun. Oskaras Petras Volskis

Vienoje mokslinėje konferencijoje klausiausi pranešimo apie vaikų ugdymą. XIX amžiaus pradžioje viename Vokietijos mieste buvo kūdikių prieglauda, priimanti naujagimius (tėvai jų buvo atsisakę arba žuvę). Kūdikėliais rūpinosi seserys vienuolės. Nors joms sekėsi kur kas geriau nei valstybinių prieglaudų darbuotojams, kūdikių mirtingumas vis tiek buvo didelis. Ne kartą buvo mėginama išsiaiškinti, kodėl taip yra. Pasirodo, vienuolės vengė emociškai prisirišti prie kūdikių, nes buvo davusios celibato (skaistybės ir gyvenimo be šeimos) įžadą, kurį tuomet paraidžiui suprato kaip nepadalintos širdies reikalavimą. Jos stengėsi rūpestingai patenkinti būtiniausius kūdikių biologinius poreikius: rūpinosi, kad jie būtų sotūs, šiltai, sausai ir ramiai galėtų miegoti.

Tačiau to, pasirodo, nepakako. Visiškai atsitiktinai prieita išvada, kad kūdikėliams reikia glamonių, kad reikia juos liesti, glausti prie savęs ir pan. Užteko, kad vienuolės tuos vaikelius pradėjo myluoti, ir mirtingumas sumažėjo. Rezultatai buvo stulbinantys. Kūdikis jaučia pasaulį per fizinį kontaktą. Šitaip jam numalšinamas nerimas, baimė, jis tampa saugus, nes jaučia pasaulį ir pirminę jo struktūrą. Per biologinį lygmenį ugdoma tikėjimo, vilties ir meilės dorybės, pasitikėjimas pasauliu.

Šia paprasta istorija noriu pasvarstyti apie tvarkos ir palankumo poreikį, įrašytą kiekvieno (ypač jauno) žmogaus širdyje. O ką suaugusiųjų pasaulis šiandien praneša jaunimui? Kad tikrovės nėra. Kad tikrovė neturi struktūros, nėra pamatinių vertybių,  apskritai nėra jokių vertybių, moralės. Akivaizdu, kad toks aiškinimas kyla iš suaugusiųjų moralinio sugedimo, siekio pateisinti savo nuodėmes, tačiau tai sužeidžia jaunų žmonių širdis. Kiekvienas sveiko proto tėvas ir motina trokšta, kad jų vaikai užaugtų geri, būtų brandūs, kad jų gyvenimas būtų vertingas, kad sugebėtų savimi ir kitais pasirūpinti, kad gyventų šiame pasaulyje kaip sveiki asmenys. Bet ar to įmanoma pasiekti atsisakant vertybių ir moralinių struktūrų?

Vaikai ir paaugliai yra gana naivūs, jie nori pasitikėti pasauliu, todėl juos lengva paveikti. Jaunimas labai lengvai pasiduoda pažadams ir įtikinėjimams, peršamoms ideologijoms. Pasaulį jis skirsto į juoda ir balta, todėl labai jautriai vertina, kas yra gera, kas bloga, kas svetima, kas sava, kas saugu, kas nesaugu, kas draugas, kas priešas. Tėvai, sveika aplinka, tinkamas ugdymas turi saugoti jauną žmogų. Jei to nėra, jaunimas ima blaškytis, susikuria terpes, normas, keistas vertybes arba patenka į kitų „auklyčių“ nagus: aludarių, „Gender Loops“ ir pan.

Šiandien labai išplitęs jaunimo grupių konformizmas. Tai toks gyvenimo būdas ir socialinė tapatybė, kai jauni žmonės tapatinasi ne su visuomene, tėvais, civilizacija, bet su viena ar kita jaunimo grupe. Dažniausiai tai yra gatvių grupės, į kurias susibūrę jauni žmonės bando išspręsti skausmingą tapatybės krizę. Jie dvasiškai dūsta nežinodami, kas jie tokie yra, kas aplinkui, kaip turėtų vykti gyvenimas.

Paaugliai jau nebėra vaikai, tačiau dar nėra suaugę, jie nepritampa nei čia, nei ten, todėl spontaniškai buriasi į bendraamžių grupes. Nejausdami paramos, artimųjų supratimo, nepatirdami auklėjimo ir pagalbos, vis jaunesni jie skatinami įsilieti į gatvių grupes, o šios neretai išsigimsta į jaunųjų plėšikų gaujas. Iš esmės tai apleistų vaikų reiškinys. Dideliuose Vakarų Europos miestuose policija nebesusitvarko su paauglių grupuotėmis, dabar jų ypač padaugėjo.

Šis reiškinys yra jaunimui nepalankios šeimos, visuomenės, mokyklos netinkamo auklėjimo rezultatas. Šios institucijos yra atsakingos už jauno žmogaus degradavimą. Grįžtama į tikrai primityvius laikus, civilizacija žlunga. Aišku, jaunuoliai nenukrito iš mėnulio. Juos tokius suformavo ir į beviltišką situaciją pastūmėjo suaugusieji.

Atmetus vertybes, moralę, tikėjimą sutrinka jaunų žmonių tapatybės suvokimas. Jaunuolis nesupranta, kam yra pašauktas, kokia gyvenimo prasmė, kaip reikia elgtis. Be vertybių ir jų tikslingos struktūros žmogus paprasčiausiai praranda prasmės suvokimą. Tada jis egzistuoja tiktai visais neigiamais būdais.

Atrodo savaime suprantama, kad vaikas, paauglys, jaunuolis turi būti auklėjamas. Tačiau šiandieninė bedieviška, amorali ideologija bando mums įteigti, kad įmanomas spontaniškas vystymasis išvengiant streso. Ir toks požiūris yra pavadintas politiniu korektiškumu. Betgi tai absurdų absurdas! Nesunkiai įsitikintume, kieno ausys (gal ne ausys, o ragai) čia kyšo, kieno tai interesas.

Siekiama suformuoti žmogų, kuris būtų nekritiškas ir nemąstydamas priimtų tam tikras politines ir ekonomines ideologijas, neturėtų valios. Neatsitiktinai pornografijos pramonė skiria didžiulius pinigus jauniems žmonėms demoralizuoti per įvairius lytinio „švietimo“ projektus, siekdama padaryti vaikus pornografijos vartotojais. Paskui tokius sugadintus žmones perduoda medicinos pramonei, kuri savo ruožtu pasiima savo dalį. Štai žmogus – nuvarytas, išsunktas iki galo.

Liūdna pripažinti, tačiau šiais laikais politika ir ekonomika nesiekia tikros žmogaus gerovės. Į žmogų žiūrima kaip į priemonę, teikiančią politinę ir ekonominę naudą. Nebeklausiama, ar žmogui sveika, ar nesveika, ar tai padės jam gyventi, ar jis dėl to bus laimingas, ar nelaimingas. Būtų galima paminėti daug neigiamų reiškinių, kurie nukreipti prieš žmogų, o ypač prieš jaunimą. Bet labiausiai nerimą kelia jaunuomenės auklėjimo klausimas. Yra įsigalėję keli mitai, palankūs kai kurioms globalioms struktūroms, tačiau visiškai nepalankūs jaunimui. Pirmasis auklėjimo mitas  – žmogus gali spontaniškai, savaime tobulėti, realizuotis be pastangų, be tvarkos, be autoriteto. Kitas įsigalėjęs auklėjimo mitas – kad galima tobulėti be streso, eiti į priekį be krizių. Lyg sviestu būtų patepta ir viskas eitųsi savaime.

Dar kita blogybė: jeigu auklėjamasis elgiasi netinkamai, jis turėtų sulaukti atsakomosios reakcijos, informacijos apie savo elgesio netinkamumą. Kitaip sakant, neturėtų būti užkertamas kelias patirti savo elgesio padarinius, net jei jie būtų skausmingi. O kaip yra dabar? Stengiamasi iš tikrųjų neparodyti, neperduoti informacijos, kad jaunuolis elgiasi netinkamai, neleidžiama jam išgyventi atsakomybės.

Šiandien mums mėginama įpiršti tokią nesąmonę kaip mokyklos pasaulėžiūrinis neutralumas. Absurdų absurdas! Tai ideologija, kurią labai sėkmingai visuomenėje diegia į jaunimą nusitaikiusios politinės ir ekonominės struktūros. Ką reiškia pasaulėžiūrinis neutralumas? Paprastą dalyką: tiesos nėra, atsakomybės nėra.

Kas yra pasaulėžiūra? Tai ne tiktai Dievo klausimas, tai apskritai viskas – žmogaus supratimų visuma: kas yra pasaulis, kokia jo struktūra, kokia yra tvarka, kokia esmė. Neišvengiamai įeiname į moralės sritį. Jeigu mokykloje laikomasi pasaulėžiūrinio neutralumo, mokytojas negali priekaištauti netinkamai besielgiantiems mokiniams. Ar vaikas darbštus, sąžiningas, doras, ar atvirkščiai – ciniškas, prievartautojas, keikūnas – jokio skirtumo! Ką, visi geri? Iš tikrųjų šitaip siekiama iš pedagoginės sistemos eliminuoti visas pasaulėžiūras, išskyrus politinių ir ekonominių ideologijų sukurtąsias.

Vadovaujamasi prielaida, kad žmogus gali patirti prievartą tik iš išorės, kad pavojus gresia tik išorėje. Neva jis pats yra geras ir laisvas, neturi vidinių konfliktų. Dėmesys kreipiamas tiktai į žmogaus kūną ir instinktus, aistras, visiškai nesidomima jo dvasine būkle. Apie tai, kad žmogus gali būti pats sau grėsmė, nekalbama. Kad paties žmogaus būklė bloga, kad jis yra kamuojamas asmeninio silpnumo, naivumo, nepažinimo, ydų, nuodėmių – tai stengiamasi nutylėti. Kiti kalti, ne aš. Tai yra materialistinis, biologinis, gyvuliškas požiūris į žmogų.

„Pažinsite juos iš vaisių“, – sakė Jėzus. Šiandien kaip niekad Europos istorijoje daug paauglių, priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, taip pat gausu nusikaltėlių ir savižudžių. Emocinių sutrikimų padidėjo ne vienu dviem, o dešimtimis procentų ir kas metai vis daugėja. Auga jaunimas, kuris nesugeba įsipareigoti, sukurti šeimos, neturi praktinių gebėjimų, negali įsidarbinti.

Reikia drąsiai pasakyti, kad mūsų visuomenėje siautėja jaunų žmonių gyvenimus naikinantis bedievybės žvėris. Jeigu jo nestabdysime, netektis skaičiuosime kaip po karo: kiek išsiskyrė, kiek nusižudė, kiek prasigėrė, kiek užsimušė, kiek tapo smurto aukomis ar kitaip gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos.

Ne tik savanaudiškų struktūrų veiksmai, bet ir tėvų, suaugusiųjų abejingumas ir pasyvumas lemia jaunimo problemas. Ar kas dar domisi, kuo gyvena paaugliai ir vaikai? Susidaro įspūdis, jog suaugusieji atsisako juos auklėti ir stumia nuo savęs, kad šie netrukdytų.

© 2009 „XXI amžius“