Gyvoji patriotinio ugdymo pamoka

Zigmas Tamakauskas,

Istorijos mokytojas metodininkas

Rugsėjo mėnesį Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos mokinių grupei buvo surengta gyvoji patriotinio ugdymo pamoka. Ją padėjo pravesti  mokytojos Jūratė Valatavičienė, Elvyra Ramanauskienė ir Violeta Mickevičienė. Pamoka vyko Anykščiuose ir jų apylinkėse. Pirmučiausiai stabtelėjome prie Antano Baranausko klėtelės, kurioje prieš 150 metų buvo parašytas „Anykščių šilelis“. Neseniai A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus išleido Rasos Bražėnaitės ir Skaidrės Račkaitytės parengtą jubiliejinį „Anykščių šilelį“, pirmą kartą Lietuvoje iliustruotą žinomo JAV lietuvio grafiko bei tapytojo Prano Lapės. Prie knygos pridėta kompaktinė plokštelė su paties Antano Baranausko sukurta melodija. Paskui pagerbėme rašytojo Antano Vienuolio atminimą prie jo kapo, grožėjomės 1909 metais pastatyta neogotikine bazilikine dvibokšte Šventojo apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Prie jos puošimo dar sovietiniais metais savo vitražiniais darbais daug prisidėjo šviesaus atminimo kaunietis Gediminas Kujalis. Bažnyčios šventoriuje dėmesį atkreipėme į profesoriaus, mūsų įžymaus skulptoriaus, didelio Lietuvos patrioto Antano Kmieliausko  paminklą, skirtą žymiųjų anykštėnų tėvams, į tautodailininko R. Idzelio sukurtas Kryžiaus kelio stotis, į skulptoriaus R. Kazlausko iš balto marmuro sukurtą liūdinčios Marijos skulptūrą – kunigo J. Uoginto antkapinį paminklą.

Visi džiaugėmės,  dar kartą prisimindami Antano Baranausko poemą, pagal Šventąją nusidriekusiu saulės nušviestu Anykščių šileliu. Prie garsiojo Puntuko buvo gyva proga pakalbėti ne tik apie jo atsiradimo legendą, bet ir apie lietuviškos aviacijos sparnų skrydžius, savo Tėvynę išgarsinusius mūsų narsiuosius lakūnus – Steponą Darių ir Stasį Girėną, apie idealizmą, pasiryžimus ir auką.

O kaip neužkopus į Liūdiškių kalvą ir nepasiekus Laimės žiburio... Laimės žiburys – tai Lietuvos laisvė, pasiekta kopiant stačiais laipteliais per auką, per pasišventimą, per Nepriklausomybės kovas, kovojant su blogio šmėklomis.

Arklio muziejuje kai kas suskubo pasivažinėti brikele, kai kas pasisupti sūpynėse, o paskui  sugužėjome į šiltą sodybos trobą, kur aukštaitiškose gonkelėse mus sutiko gražiai pasipuošusi šeimininkė Nijolė Kačkuvienė. Visi dalyvavome  jos duonelės kepimo pamokoje, pavadintoje „Duonelė kasdieninė“ – patys formavome ir įspaudais ženklinome savo kepaliukus, kurie vienas po kito mikliomis šeimininkės  Nijolės rankomis būdavo pašaunami į gerai iškūrentą baltutėlę krosnį. Vaišinomės skania čiobrelių arbata, keptomis krosnyje  bulvėmis, sviestu, sūriu ir kitais skanėstais. Kiekvienas savo iškeptos duonos kepaliuką lauktuvių vežėmės į namus. Prisilietę prie duonos gimimo, gal labiau branginsime ir kasdieninę duonos riekelę.

Užbaigėme gyvąją pamoką Dabužių miške, pasikviesdami į talką buvusį  Lietuvos partizaną, dabar atkurtos Algimanto apygardos vadą dimisijos kapitoną Joną Kadžionį, už narsą ir atsidavimą tėvynei apdovanotą Vyties Kryžiaus ženklu. Anykščių apylinkėse, kaip ir visoje Lietuvoje, pokario metais beveik dešimt metų tęsėsi partizaninis karas su sovietiniu okupantu. 1944 m. rugsėjo 14 dieną Dabužių miško prieigose partizanai susikovė su rusų kariuomenės pulku. Šiose kautynėse žuvo keturi partizanai. Jono Kadžionio rūpesčiu jų atminimui pastatyti keturi kryžiai. Pats Jonas Kadžionis su savo žmona Malvina partizanavo iki suėmimo – 1953 metų rugsėjo mėnesio. Jonas sovietinėje katorgoje išbuvo 25 metus, o Malvina – aštuonerius metus.

Partizano gyvenimas nepaprastai buvo sunkus, reikalaujantis didelės ištvermės, sumanumo, pasiaukojimo, tikėjimo. Daugiausia jie gyveno miške įrengtuose bunkeriuose. Kad priešas jo nerastų, reikėjo jį kruopščiai užmaskuoti. O ir pačiame bunkeryje – tamsa, drėgmė, šaltis, tik žibalinė spingsulė išsklaidydavo tamsą. Tokiomis sąlygomis partizanams gyveno po kelerius metus. Dabužių miško bunkeryje partizanas Jonas Kadžionis net susilaukė sūnaus Antano. Suėmus tėvus, Antanuką augino svetimi žmonės.

Labai norėjome pamatyti bunkerį, kuriame slėpėsi A. Kadžionis. Pasklidę būreliais nurodytoje vietoje stengėmės tą bunkerį surasti patys. Tačiau nepasisekė, nors stovėjome ant jo. Net rusų kareiviai partizaninio karo metu  šturmuodami mišką  su šunimis bunkerių nerasdavo. Tik mūsų vedliui vienoje vietoje praskleidus nukritusius medžių lapus ir šakų nuolaužas – pamatėme keturkampį dangtį. Jį atidengus, būreliais  nusileidome į jo vidų. J. Kadžionis pasakojo apie savo, buvusio Lietuvos partizano, gyvenimą, kovą su mūsų kraštą pavergusiais priešais. Pabendravę su atkurtos Algimanto apygardos vadu Jonu Kadžioniu atsidėkodami mokiniai jam sudainavo lietuvišką dainą.

Mūsų kelionė pasiekė savo tikslą – savo širdimi ir protu prisilietėme prie mūsų tautos gyvosios istorijos tarpsnių.

© 2009 „XXI amžius“