Taizė bendruomenėje atrado save

Mindaugas JURGELIS

Mantas Kuraitis Autoriaus nuotrauka

Taizė yra kaimelis Pietų Prancūzijoje, Burgundijoje. Daugeliui pasaulio krikščionių  jis yra žinomas kaip susitaikymo vieta, visus krikščionis vienijanti bendrija. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje šveicaras brolis Roger įkūrė šią bendriją norėdamas padėti visiems pasaulio krikščionims susivienyti, „nešvaistyti energijos religijos“ ir  rasti savyje ramybę, susitaikyti (pirmiausia su savimi). Palaipsniui Taizė tapo milžiniška bendruomene, jungiančia viso pasaulio krikščionis. Į Taizė važiuoja daugiausia jauni žmonės ir net teigiama, jog tai jaunimo organizacija, tačiau toli gražu taip nėra – visi norintys yra laukiami ir priimami šiltai, maloniai, su šypsena.

Būtent šypsena ir nustebino Mantą, kai jis pirmą kartą atvyko į Taizė. Mantas augo Kaune, nuo seno prastą šlovę užsitarnavusiame rajone – Vilijampolėje. Dar vaikystėje Mantas pradėjo draugauti su „normaliais“ draugais, su kuriais galėjo jaustis užimąs šiokią tokią vietą. Jis lankė Veršvų vidurinę mokyklą, kurioje, kaip pats teigė, mokėsi „grietinėlė“: iš kitų mokyklų išmesti ir niekur kitur nepriimami vaikai. Atmosfera mokykloje priminė nepilnamečių koloniją: galios hierarchija, kalėjimo žargonas, svaigalai, pamokų nelankymas, muštynės. Muštynės buvo organizuojamos kaip užklasinė veikla – pramogai.

Rūkyti Mantas pradėjo devynerių. Rūkymas tokioje mokykloje  pastato į aukštesnę kategoriją, nes jei nerūkai – esi nevykėlis. Per pertraukas rūkyti palaipsniui tapo nebeįdomu, todėl pradėjo rūkyti pamokų metu. Cigaretėms ir kities „mokykliniams“ reikmenims reikėjo pinigų, kurių tėvai neduodavo. Kadangi nedavė, teko pasiimti pačiam. Iš pradžių tai buvo nedidelės sumos – 10–20 litų, vėliau jos, žinoma, augo. Manto tėvai tuo metu prekiavo gėlėmis Lenkijoje, todėl buvo užimti ir to nepastebėjo. Jo vyresnioji sesuo mokėsi toje pačioje mokykloje. Mantas pažinojo ir bendravo su jos klasės draugais, todėl jų akyse Mantas buvo „kietas“, nes bendravo su vyresniaisiais.

Paauglystės metais galimybės išsiplėtė: prieinamas tapo alkoholis, marihuana, „užklasinės veiklos“ diapazonas išaugo. Fiziškai sutvirtėjus jau buvo galima muštis ir mušti ne vien savo bendraamžius ir ne vien dėl galios įtvirtinimo. Žmonių užpuolimai naktimis buvo pakankamai geras būdas gauti adrenalino, be to, tai buvo naudinga finansiškai. Finansų reikėjo, nes keturiolikos būdamas Mantas bare ar naktiniam klube laisvai užsisakydavo alaus, brendžio, degtinės. Klubuose visa kompanija šėldavo kaip reikiant: milžiniškas kiekis alkoholio, turint galvoje jų amžių, „žolė“, šokiai ant stalų. Beveik visada vakarėliai pasibaigdavo muštynėmis su apsauga, kitų rajonų vaikinais. Sunku būtų pavadinti tai muštynėmis, nes buvo naudojami ir šaunamieji ginklai, peiliai, beisbolo lazdos, kastetai ir kiti vakarėliam reikalingi atributai.

Taip bėgo linksmos, „pilnavertės“ Manto dienos. Mokykloje jis lankė tikybos pamokas ir mokytoja Asta Kizevičienė keletą kartų užsiminė apie tokį kaimelį Prancūzijoje, kur daug jaunimo susitinka, bendrauja, meldžiasi. Žinoma, tokiai publikai kalbos apie maldas ar giesmes atrodė kliedesiai. Tačiau vienas Manto pažįstamas kartą ten nuvažiavo. Jam grįžus, Mantas paklausė, kaip sekėsi, ką matė. Draugas buvo kiek keistokas po tos kelionės, lyg laimingesnis, lyg ramesnis. Pasakojo, kad ten visi gieda, šypsosi, medituoja – visi yra labai draugiški ir mieli, ir pasiūlė pačiam būtinai nuvažiuoti. Mantui, žinoma, tai pasirodė kaip nevykėlio paistalai – kaip jis būdamas „normalus“ giedos! Tačiau buvo ir kita medalio pusė: vynas ten kainuoja vieną eurą, pragyvenimas taip pat labai pigus, o svarbiausia visur pilna nuostabių merginų ir visa tai – Prancūzijoje! Tuo metu išvažiuoti į užsienį galėjo sau leisti tik labiau pasiturintys žmonės, todėl tokia galimybė pasirodė patraukli.

Taip Mantą patraukė mintis nuvažiuoti į Taizė. Po keleto dienų jis paprašė tikybos mokytojos papasakoti daugiau apie tą kaimą, nes jis neva su keliais draugais jau dvejus metus galvoja ten nuvažiuoti. Mokytoja liko nustebinta, tačiau suteikė visą informaciją, kaip ten nuvykti. Mantas su dar vienu „normaliu“ draugu sėdo į autobusą ir patraukė Prancūzijos link, į pirmą savo kelionę užsienin, į paslaptingą vietą, kur daug merginų ir dedasi nenormalūs dalykai. Vaikinai pačią kelionę suvokė savaip, tad Aleksote nusipirko degtinės ir su lengvu svaiguliuku, besišypsą, kaip ir visi, mėgavos besikeičiančiais vaizdais už lango. Autobuse buvo daug gražių merginų, bet paskui visi keleiviai pradėjo giedoti, groti gitara, melstis - niekas nenorėjo kartu su jais džiaugtis degtinės teikiamu „gėriu“, bet niekas ir nesmerkė, nešnairavo. Kai vaikinams pasibaigė svaigalai, jie nebepirko – pasijuto labai nesmagiai, nors jiems niekas nieko ir nesakė. Palaipsniui keitėsi ir juokeliai, replikos apie bendrakeleivių išvaizdą, giesmes; abu vaikinai nutilo, tik žiūrėjo pro langą ir kažką galvojo.

Atvykus į Taizė kaimelį, Mantui buvo šokas: apie penki tūkstančiai žmonių, pačių įvairiausių tautybių, visi laimingi, vieni kitus sveikina, apsikabina, šypsosi. „Normaliems“ vaikinams pasirodė labai įdomu, nes jei tiek žmonių juokiasi ir džiaugiasi pamatę visiškai svetimą, vadinasi, visi apsirūkę „žolės“ ir jų laukia fantastiškas vakarėlis. Todėl abu iš karto prisijungė prie visų su džiaugsmu ir sveikinosi. Po kurio laiko kažkur suskambo varpai ir visi žmonės dingo (kas ten žino, gal „žolės“ nuėjo...) Mantas su draugu nuėjo ieškoti, kur čia tą rūkalą dalina. Tačiau atėjo į bažnyčią, kur tas pulkas žmonių sėdėjo ant žemės ir giedojo. Mantą stulbino tai, jog visoje maišalynėje vienas šalia kito sėdėjo įvairių kultūrų žmonės: pankai, metalistai, gotai, skinai ir dar daug kitokių. Visi gieda rankomis susikibę, po to tyli, niekas nieko nešneka. Suprato vaikinai, kad ne ten pataikė: nei „žolės“, nei alaus ir panos keistos. Taip praėjo dvi dienos maldos tylos ir nuostabios gamtos apsupty. Vieną dieną Mantas išgirdo, kaip visi tie žmonės užgiedojo lietuviškai. Afrikiečiai, azijiečiai, amerikiečiai gieda lietuviškai! Jei jau šitie gali, tai kodėl gi ir jie negali, juk „normalūs“ vaikinai. Kitą dieną Mantas pastebėjo, kad jo draugas gieda atskirai nuo jo, tyliai, nedrąsiai, bet gieda su visais kitais. Kažkas atsitiko. Mantas pradėjo galvoti apie savo gyvenimą. Nė pats to nesuvokdamas kartą garsiai paprašė Dievo ramybės. Niekas jo neskatino eiti į pamaldas, giedoti, melstis, bendrauti. Tai įvyko jo širdyje. Likusias kelias dienas, po keliskart per dieną jis garsiai prašė Dievo suteikti gyvenime jam ramybės. Viskas pasikeitė: bendravimas su „normaliu“ draugu, su merginomis ir aplinkiniais, abu vaikinai tapo „nenormaliais“: šypsojosi ir juokėsi – bet jau be „žolės“. Mintys ir emocijos kito, širdyje atsirado dar niekada nejausta šiluma, kažkaip lengviau ir vaikščioti tapo.

Keliaujant namo, nekilo minčių apie alkoholį, flirtą. Vaikinai giedojo ir meldėsi su visais ne todėl, kad visi taip darė, o todėl, kad jiems patiems to reikėjo, norėjo išlaikyti tą atmosferą ir šilumą, kurią gavo tarp tų tūkstančių „nenormalių“, bet pačių geriausių gyvenime sutiktų žmonių.

Manto šeima nebuvo ideali. Tėtis dažnai gerdavo, santykiai paviršutiniški, juos siejo tik bendras stogas virš galvos. Grįžęs jis, jausdamas labai stiprią meilę, apsikabino tėtį. Gyvenimas pradėjo keistis – jis tapo dvigubas. Senų savo draugų ir daugumos  įpročių vaikinas neatsisakė, bet pradėjo lankytis Taizė bendruomenės susirinkimuose, meldėsi. Visiems buvo smalsu, kaip sekėsi kelionė. Kartą, vaikščiojant Nemuno pakrante, Mantas pasakojo vienam savo draugui apie Taizė, apie draugiškumą, šilumą, giesmes ir pokyčius savyje. Bičiulis išklausęs pasakė, jog nieko nesuprato iš to, ką jis ten pasakojo, bet pastebėjo, kad Mantas grįžo pasikeitęs: jis buvo toks ramus, kad buvo sunku tuo patikėti.

Gyvenimas tekėjo sena vaga: klubai, „žolė“, alkoholis, merginos, muštynės, bet kartu ir malda, bendravimas su Taizė bendruomene. Palaipsniui tamsioji pusė pradėjo tolti – Mantas pradėjo lankyti bažnyčią kiekvieną sekmadienį, šeimos santykiai kito.

Antrą kartą į Taizė Mantas nuvažiavo būdamas aštuoniolikos ir paprašė Dievo padėti mesti rūkyti (jis rūkė nuo devynerių). Į šią kelionę Mantas pasiėmė ir savo mamą. Tai buvo esminis lūžis jų šeimos gyvenime. Abiem grįžus, visa šeima pradėjo vakarieniauti kartu, tėtis nustojo gerti visiškai, vis dažniau pradėjo lankyti bažnyčią. Ramybė jaunuolį lydėjo nuo pirmo apsilankymo Taizė. Jis baigė mokyklą ir sėkmingai įstojo į universitetą, o tai atrodė neįmanoma prieš kelionę į Prancūziją. Pasikeitė interesai, mąstymas, draugai. Mantas pamažu įsitraukė į piligrimų savanorių veiklą, padėjo organizuoti Taizė pamaldas Kaune.

Taizė kaimelyje Mantas atrado visiškai kitą gyvenimą. Nuo tada jį lydėjo sėkmė, kuri stebino jo seserį. Paaiškinti jai, kodėl taip yra, iš kur ta meilė tėvams, draugams, ramybė ir džiaugsmas dėl mažų dalykų, buvo be galo sunku, todėl teko vykti pačiai ir pamatyti, iš kur visa tai. Tai yra ne Prancūzijoje ar Ugandoje, tai yra kiekviename žmoguje, tik paslėpta giliai po kasdienybės pilkuma, stereotipais, pavydu. Taizė vieta – nėra niekuo ypatinga, jei žmogus pats savęs neatranda, Taizė tik padeda  atrasti ir atleisti. Manto sesė grįžusi parašė jam laišką, kurio tekstas pravirkdė vaikiną – ji taip pat surado save. Jie nugalėjo baimę būti laimingais.

Šiuo metu Mantas yra svarstymų ir apsisprendimo kelyje. Baigęs universitetą, jis nutarė metus pailsėti ir pagalvoti, ko jis nori iš gyvenimo, ką norėtų dirbti ar toliau studijuoti. Tuo pat metu yra įsitraukęs į piligrimystę ir visuomeninę veiklą, nuolat apsuptas draugų, gėrio, šilumos ir ramybės.

„Stresas, ambicijos, rietenos dėl menkniekių, ginčai dėl vieno ar kito, pinigų ir valdžios manija, emocinis nestabilumas, vieni kitus keičiantys prisirišimai, žiniasklaidoje aptarinėjamų madų ir mažmožių beprasmybė – visa, kas vyksta toli nuo Taizė, kas ūžia ir kuria triukšmą toli nuo šios, dabar šventos, kalvos, čia išnyksta. Taizė – vieta, iš kur gali išvykti pripildytas neregimybės.“ (Bruno Frappato)

© 2009 „XXI amžius“