Parapija kaip dvasinis atgaivos šulinys

Asta Gudynienė

Bagotosios keliauninkai prie Puntuko

Kavarsko klebonas kun. Norbertas Martinkus rodo miestelio įžymybes

Pramogos Siaurojo geležinkelio stotyje

Mūsų parapija ir vėl keliauja... Kas yra parapija paprasto kaimo žmogaus akimis ir kodėl jai reikia keliauti? Tai gyvenimas, paprastas žmogaus gyvenimas su Dievu, su žmonėmis kelionėje į Viešpaties namus. Tarpusavio santykiai čia kuriami nuolat – diena po dienos, metai po metų ir tai, kas vyksta vienoje ar kitoje parapijos bendruomenėje, yra ilgų metų rezultatas. Parapijiečiams bendrauti reikia laiko ir pastangų. Be abejo, kaimo vietovėje tai lemia ir metų ciklą rikiuojantys ūkio darbai, tačiau ir čia galime įžvelgti parapijos bendrystę.

Kaip gali nesidžiaugti ir neįžvelgti prasmės tuomet, kai po sunkaus rudenio darbymečio vieną šeštadienio rytą 52 mažos parapijos žmonės ima ir keliauja, palikę nuovargį, bėdas, susirūpinimą savimi. Keliauja tam, kad pasisemtų stiprybės, kad dar labiau susidraugautų vieni su kitais, kad išmoktų atlaidumo sau ir kitam...

Rugsėjo 26 dieną, šeštadienį, mes ir vėl keliavome po Lietuvą. Šį kartą aplankėme Anykščių kraštą. Pažintinį maršutą pradėjome nuo Puntuko. Tai antras pagal dydį Lietuvoje akmuo, su Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefais. Kitas sustojimas – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Čia pat aplankėme ir parodų salėje įrengtą S. Petraškos įvairiaspalvių akmens dulkių kūrinių parodą: nuostabūs peizažai, istorinės scenos, tautiniai motyvai, sukurti iš natūralių akmens spalvų, paliko didelį įspūdį. Iš čia kelias vedė į Siaurojo geležinkelio stoties muziejų. Stoties viršininkas išsamiai supažindino su šiuo technikos, istorijos ir architektūros paminklu, o mūsų jaunimas turėjo galimybę pasivažinėti dviračiu ant bėgių ir rankine drezina. Vėliau nuvykome į Arklio muziejų ir šalia esančią J. Biliūno sodybą. Gidės jautrūs pasakojimai apie rašytoją ir jo kūrinių veikėjus ilgam išliks atmintyje.

Bet tai dar nebuvo kelionės pabaiga. Dar aplankėme J. Biliūno kapą ant Liūdiškių kalvos, Vorutos (Šeimyniškėlių) piliakalnį ir Anykščių bažnyčią, tą dieną šventusią savo 100 metų jubiliejų. Grįždami namo, kaip ir kiekvienos kelionės metu, šventėme šv. Mišias. Šį kartą – Kavarsko bažnyčioje, kur mus maloniai sutiko vietos klebonas kun. Norbertas Martinkus.

Galima organizuoti maldingas keliones, organizuoti šventes ir akcijas, bet ar bus tai tikroji bendrystė, priklauso tik nuo pačių parapijos narių, nuo jų supratimo, kad tikėjime išsiskleidusi bendrystė ir yra Gyvoji Dievo Bažnyčia. Stiprindami parapijas stiprinsime ir pačią Bažnyčią. Popiežius Jonas XXIII sakydavo, kad parapijos bendruomenė turi būti tarsi sodybos šuliniu, prie kurio visi ateina numalšinti troškulio. Ir kuo daugiau mes turėsime tų šulinių, tuo labiau plėsis Dievo karalystė, čia žemėje.

Dėkojame Amerikos „Lietuvių Katalikų Religinės Šalpos Fondui“, parėmusiam šią kelionę.

© 2009 „XXI amžius“