Katalikiškoji mokykla. Kelio pradžia

Julijanavos katalikiškosios vidurinės mokyklos direktorius Viktoras Zuzevičius

Praėjusiais metais Lietuvoje buvo paminėtas tikybos dėstymo dvidešimtmetis. Džiugu, kad beveik visose mokyklose yra tikybos pamokos, o mokyklų bendruomenės turi teisę pasirinkti ugdomąją katalikišką mokyklos kryptį. Tiesa, iš maždaug 1500 Lietuvos bendrojo lavinimo vidurinių mokyklų katalikiškųjų tėra tik 33. Beje, daugiausia jų susibūrę Kaune.

Aleksote, Bitininkų gatvėje, iš tolo šviečia Julijanavos katalikiškoji vidurinė mokykla. Apie mokyklą ir katalikišką gyvenimą kalbamės su mokyklos vadovu Viktoru ZUZEVIČIUMI.

Kas nulėmė mokyklos bendruomenės pasirinkimą tapti katalikiška?

Kelias į katalikybę nebuvo lengvas. Atkūrus nepriklausomybę mokykla blaškėsi: iš pradžių norėjome, kad ji būtų tautinė, paskui – gamtos. Negalime sakyti, kad gamtinės mokyklos statuso įgyvendinimas būtų nepavykęs, bet šio tipo mokyklų Kaune kūrėsi nemažai, tai stengdamiesi išvengti kartojimosi ieškojome dar neužimtos nišos. Labai gerbėme Meilę Lukšienę, jos tautinės mokyklos viziją ir būtumėme prisijungę, bet tuo metu negavome politinio pritarimo. Taip ir netapome tautine mokykla... Pagaliau mokyklos bendruomenė apsisprendė sukti į katalikiškąjį kelią. Vyko tėvelių, vaikų ir mokytojų tyrimai, analitinis darbas. Klausinėjome, tarėmės. Ir, žinot, iš 100 proc. išdalintų anketų sugrįžo 80 proc., o iš jų – 70 proc. žmonių pritarė katalikiškosios mokyklos kūrimui. Pritarė ir tėveliai, ir mokiniai, ir mokytojai.

Tada ir prasidėjo mūsų džiaugsmai. Vykome į savivaldybę, tarėmės. Buvo visokių klausimų iš vyskupo Rimanto Norvilos ir iš savivaldybės administracijos pusės. O kai abi puses sugebėjome įtikinti, beliko sutvarkyti dokumentus ir 2009 metais Julijanavos vidurinė mokykla tapo katalikiškąja. Taip yra pagal dokumentus, o realiai mokyklos bendruomenė daug metų lankė bažnyčią, vienuolyną (netoliese, Sodų gatvėje, yra Elžbietiečių vienuolynas). Pas mus atvykdavo bažnyčios atstovai, pašventinus aktų salę joje buvo aukojamos Mišios, ateidavo vienuolės, kunigai. Pradinė ir vidurinė mokykla statė spektaklius katalikiška tema. Žodžiu, mes tą katalikišką įdirbį jau turėjome labai didelį, buvome atėję ilgą kelią, kol galutinai tapome katalikiška mokykla.

Kokios problemos, rūpesčiai iškilo jaunutei katalikiškai mokyklai? Ką reikėjo daryti kitaip, negu anksčiau?

Mūsų pagrindinė mintis buvo tokia: reikia keisti mokytojų mąstymo būdą, keisti jų mentalitetą. Bet kaip tą mentalitetą pakeisti? Tai yra dalykas, nusistovėjęs smegenyse. Vienas mokytojas, sakykim, vieną išpažįsta, kitas – kitą. Apie tikėjimus ir sektas nekalbu, bet išpažįsta vienas tokią gyvenimo kryptį, kitas – kitokią. Tai mūsų užduotis buvo, pasikvietus Bažnyčią, visos mokyklos bendruomenės sąmonę apibendrinti ir pasukti viena kryptimi – Dievo keliu. O kas yra Dievo kelias? Dievo kelias paprastas – laikytis tikėjimo tiesų ir nustatytų taisyklių. Ir dar: pakeitus mokytojų mentalitetą – visų mokytojų mentalitetą (prie to turi prisidėti tikybos mokytojai) – keisti mokyklą. Tai jau antra užduotis, kuri ir šiuo metu vykdoma. Kad ne tik patys mokiniai eitų Dievo keliu, bet kad jie tuos dalykus atneštų į šeimas. Aiškintų tėvams, kad sekmadienį privaloma eiti į bažnyčią, bent kartą per pusmetį su šeima eiti išpažinties. Po Mišių sugrįžę į namus turime visi kartu susėsti prie stalo, užsidegti žvakelę, sukalbėti maldelę, pasišnekėti, kaip sekasi darbe, mokykloje. Kai jau praeitį apibendriname, kalbame apie ateitį, ką planuojame gero padaryti ir darbe, ir mokykloje.

Tokios mūsų užduotys. Pagrindiniai veikėjai mokykloje yra kapelionas ir jo komanda. O šeimose pagrindinis veikėjas yra katalikiška dvasia išauklėtas mokinys. Štai tokios, įstojant į šitą kelią, buvo dvi mūsų užduotys. Jas ir vykdome.  

Prasidėjo pirmieji sunkumai. Buvo mokytojų, manančių, kad dirbti su mokiniais turi tik tikybos mokytojai. Nieko panašaus! Ugdyti mokinius katalikiška dvasia turi visi mokytojai. Bet tokiu atveju mokytojai patys turi pažinti tikėjimo tiesas, jas įsisavinti ir jomis gyventi. Kad šitaip būtų, sielovados grupė, vadovaujama kapeliono kun. Gintauto Grigelevičiaus, organizavo mokymus. Mokytojai studijavo Alfa kursuose, vykome į rekolekcijas, kiekvienais metais vykstame į piligriminius žygius į Šiluvą. O dabar studijuojame Kairos programą. Ir mūsų mokytojai po truputį keičiasi būtent į tą pusę, kur Valdovas ir prašo.

Kaip į katalikišką ugdymą įsijungia mokiniai?

Kiekvieną pirmadienį prašome, kad mokytojas pamokoje padarytų du dalykus: sugiedotų valstybės himną ir Viešpaties giesmę. Neatitaikysi, kad kiekvieną pirmadienį pirma pamoka būtų klasės auklėtojo. Kurio mokytojo būna pirma pamoka toje klasėje, tas su vaikais ir gieda Valstybės himną ir Viešpaties giesmę. O jau tie, kurie nesugeba giedoti, sukalba maldelę. Taip visi vaikučiai gražiai persižegnoja ir sukalba Viešpaties maldą visai savaitei. Štai toks mūsų pasirengimas darbo savaitei. Juk malda ne tik sustiprina, bet ir išvalo. Vaikas, kalbėdamas maldelę, bendrauja su Šventąja Dvasia.

Ar visi mokiniai noriai lanko tikybos pamokas?

Žinoma, dar yra dalis vaikų, kurie į tikybą neina. Dar yra tokių, kurie užsispyrusiai eina tik į etiką. Ir čia nieko nepadarysi... Bet mes nutarėme vaikus supažindinti su krikščioniškąja etika. Juk kartais žmonės labai klysta girdami. Sako: „Jis gyvena bendražmogiškom vertybėm“. Bet bendražmogiškos vertybės yra labai platu, o katalikiškos vertybės yra labai siaura. Ir katalikiškos vertybės yra labai griežtos, reiklios, labai daug iš žmogaus reikalauja. O į bendražmogiškas vertybes įeina visokiausių variantų, tiek gerų, tiek blogų. Bendražmogiškos vertybės, tai, ką studijuoja mūsų katalikiškosios etikos specialistai, platesniu mastu yra pagrįstos tikėjimo dvasia. Ir bet kokiu atveju vaikas turi studijuoti arba katalikiškąją etiką, arba tikėjimą. Tačiau jis vis tiek patenka į tuos vartus ir išgirsta Dievo Žodį.

Neskirstome, kelių tikėjimų (ar sektų) žmonių yra mūsų bendruomenėje. Gal vienas kitas, bet labai nedaug. Yra prasitarę: „Kokia čia mokykla – katalikiška. O tai aš toj mokykloj nesimokysiu. Mes sektantai, net nežinau kokie...“ Aš vaikams sakau: čia, žemėje, egzistuoja trys meilės – meilė Valdovui, meilė žmogui ir meilė visatai. Viskas. Jeigu žemėj gyveni, tai žemėje, jeigu kitur, nors Valdovas nesako, kad yra kitų planetų, kur gyvena žmonės, bet jis žino geriau, kur kas ir kaip... Vaikai nustemba, kad yra tik trys meilės. Tačiau užtenka tų trijų meilių – ir nebus jokių priklausomybių.

Anksčiau žmogų galėjo gadinti tik kitas žmogus, o dabar jau gadina ir žmogus, ir įvairios technologijos. Ir dar kaip gadina! Jūs įsivaizduokit, kokios yra pasiūlos blogio, kokios yra pagundos siunčiamos žmogaus, technologijų! Ir vienintelis šaltinis, į kurį galima atsiremti, yra Dievas, kuris pažįstamas per tikybos mokytojus. Kito kelio nematau. Tai atrama yra. Tikybos mokytojai yra ramstis, jie remia vaiką, remia ir rems, kol vaikas baigs mokyklą.     

Bet remia ne tik tikybos mokytojai – Jūs pats minėjote, kad visas mokytojų kolektyvas yra tikintys katalikai.

Jau sakiau, kad visi mokytojai katalikiškai lavinosi Alfos ir Kairos kursuose, išskyrus vieną kitą. Bet jeigu jie yra atšalę, tai juk akmens nesušildysi... Mokykloje dirba apie 70 mokytojų, tai apie 95 proc. jų yra praktikuojantys katalikai. Kokie penki mokytojai buvo truputėlį šone... Dabar jau ir tie pasislinko arčiau. Čia yra procesas – po truputėlį... Ir dabar mokykloje nėra tokių dalykų, kad kuris mokytojas pasakytų: „Kam tas dalykas, kam tikyba!? Kam?!“ Nėra tokių dalykų. Šitas procesas buvo ilgas, truko ne vienerius metus – gal dešimt ar net daugiau. Dabar visi mokytojai tai įsisavino, tam prijaučia ir suvokia reikalo svarbą. Mūsų tikybos mokytojai yra profesionalai. Aš esu mėgėjas, kitų dalykų mokytojai yra dar mažesni mėgėjai... Bet tie mėgėjai kartais net labiau stengiasi už profesionalus! Imkim, pavyzdžiui, žydų tautą. Prieš Kristų jie buvo judėjai, prie Kristaus jie buvo judėjai ir išėjus Kristui – jie liko judėjai. Patys žydai Kristaus taip ir nepripažino. Pirmas, kuris norėjo globalizuoti pasaulį ne karine jėga, buvo Kristus. Buvo daug norinčių globalizuoti pasaulį. Visi didieji valdovai, diktatoriai. Jie norėjo valdyti visą pasaulį viena tvarka, viena ranka. Bet vienintelis, kuris ne jėga norėjo užvaldyti pasaulį, buvo Kristus. Vienintelis. Daugiau tokių neatsirado nei prieš Jį, nei po Jo.

Bet kuri mokykla neišvengia sudėtingų paauglystės problemų, vaikiškų išdaigų ir išsišokimų. Kaip jie sprendžiami jūsų mokykloje?

   Statomės koplytėlę, per keletą metų ją susitvarkysime ir vaikai galės ten nueiti, pabūti vieni su savimi, su Dievuliu. Šiuo metu šiam reikalui naudojame muziejaus patalpą. Jeigu tau bloga, jauties ką negera padaręs – eik išpažintėlės. Kapelionas yra, priima kiekvieną – mokinį ar mokytoją. Prašom, eik išpažinties.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Julė KILČIAUSKIENĖ

© 2011 „XXI amžius“